Auksas nuo senų senovės turėjo ypatingą vertę – tas, kuris valdė auksą, valdė ir pasaulį. Ar gali auksas išnykti kaip dūmas? Pagal pateikiamus duomenis, 1985 m. SSRS turėjo 2500 tonų aukso, o 1991 m. Sovietų Sąjungai liko tik 240 tonų. Kur dingo didžioji dalis aukso?

Knyga „Partijos auksas“ – tarsi visos sovietų šalies istorijos pjūvis. Lenino ir jo bendražygių įvykdytas perversmas – vadinamoji „spalio revoliucija“, pilietinis karas, bolševikų ir jų valdžios svarbiausių saugotojų – „čekistų“ – teroras... Sovietų šalyje siaučiant suirutei ir badmečiui, ištinkant vis naujiems dirbtinai sukeltiems socialiniams kataklizmams, bolševikų iš gyventojų konfiskuoti pinigai buvo panaudoti įsigyti ginklams ir paprasčiausiai bolševikinės „grietinėlės“ iššvaistyti tenkinant valdančiųjų besaikį godumą.

Šią Sovietų Sąjungos beveik septynių dešimtmečių istoriją knygos autorius I. Buničius pateikia vienu vieninteliu, – pinigų aspektu. Pinigai padėjo bolševikams užgrobti valdžią. Tik plėšikavimas ir prievarta leido Leninui, Stalinui ir jų bendrams kaupti lėšas savo prabangiam gyvenimui ir penėti sovietų šalies žmones pasaka apie geresnį gyvenimą, kuris baigėsi, kaip ir turėjo baigtis, – didžiosios utopijos žlugimu. Sava liaudis, kurios didelė dalis buvo uždaryta Gulage, izoliuota nuo likusiojo pasaulio geležine uždanga, turėjo dirbti ir uždirbti pinigus partijos vadams ir nomenklatūrai. Tačiau sovietinei nomenklatūrai nepavyko nuslėpti nuo engiamos liaudies, kad užsienyje – laisvose, demokratinėse šalyse – žmonės gyvena kur kas geriau negu SSRS, be to, patys valdžios šulai pamatė, jog, pavyzdžiui, partijos sekretorius gyvena tarsi paprastas JAV ūkininkas.

„Mes visą žemę susprogdinsim...“ Rusijos revoliucijos laikų plakatas, vaizduojantis po sprogimo skriejančius į Visatą Laikinosios vyriausybės narius...Leidyklos „Briedis“ iliustracija

Kaip sakoma, apetitas kyla bevalgant. Sovietų šalyje dar buvo aukso! Paskui buvo Brežnevo nomenklatūros klestėjimo metai ir sąstingis. Bet aukso vis dar buvo! Tai vaizdžiai atskleidė Uzbekijos ir kitos korupcijos, grobstymų bylos. Tarpuvaldžio metais, 1989-1992-aisiais, žlungant komunistinei sistemai, postsovietinėje erdvėje valstybės turtas virto privačiu kapitalu. Laukinio kapitalizmo sąlygomis kūrėsi partiniai bankai ir bankeliai, partijos įmonės. „Volgas“ ir „Čaikas“ keitė „Mersedesai“ ir BMV, vilos Pamaskvyje jau tapo nemadingos, vietoj jų atsirado dar prašmatnesnės, pavyzdžiui, Nicoje. Partijos auksas „lydėsi“ ir keitėsi jo priklausomumas... Ir kas galėtų paneigti, kad partijos aukso išnešiotos bei pagimdytos verslo struktūros ir šiandien daro įtaką postsovietinės erdvės ekonomikai ir politikai.

„Komunistai į mūsų šalies valdžią atėjo 1917 metais kaip grobikai, daugiau nei septyniasdešimt metų elgėsi kaip okupantai, o, supratę, kad jų laikas praėjo, iki paskutinio siūlo apšvarinę liaudį ir sunaikinę valstybę, išsibėgiojo tarsi turgaus vagys“, – taip savo knygą pristato pats autorius I. Buničius.

„Partijos aukso“ iš tikrųjų būta! Tai vykstant Rusijoje tiesioginei TV laidai pripažino buvęs SSRS valstybės banko pirmininkas V. Geraščenka. Ir nieko keista!Savaime auksas išgaruoti negali, todėl yra tik viena galimybė – partijos auksas tiesiog pakeitė šeimininkus!

I. Buničiaus knygoje „Partijos auksas“ pateikiama ir apie 500 nuotraukų. Tarp jų – nemažai retų fotografijų, taip pat dokumentų, kurie leidžia geriau suprasti bolševikų iškraipytos Sovietų šalies tikrąją istoriją.

Skaitytojams pateikiame knygos ištrauką:

Vladimiras Leninas, aistringai svajodamas apie pasaulinę revoliuciją, suvokė, kad pirmasis žingsnis į šią svajonę turi būti ginkluotas užgrobimas kokios nors valstybės su jos ištekliais, ekonominiu potencialu ir, suprantama, su aukso atsargomis. Reikia pasakyti, kad jis anaiptol neturėjo galvoje Rusijos su jos amžinu ekonomikos deficitu, milžiniška valstybės skola ir tuščiu iždu. Leninas buvo nusižiūrėjęs Šveicariją, laikydamas šią mažą šalį idealiai tinkama jo viešpatavimo planams visame pasaulyje įgyvendinti.

Apsirūpinę užsienio pasais, pasirengę bet kurią akimirką išvykti iš Rusijos taip pat netikėtai, kaip ir pasirodė, bolševikai pradėjo vogti šalies nacionalinius turtus, slėpti juos tamsiuose kampuose ir siųsti užsienin.
Igoris Buničius

Esanti Europos centre, daugiakalbė (tikras Internacionalas!), per tarptautinę bankų sistemą savo auksiniais čiuptuvais apraizgiusi visą pasaulį, būtent Šveicarija, vado sumanymu, turėjo tapti ta baze, iš kurios revoliucija pradės pergalingą žygį per visą Europą, skindamasi kelią lyg taranu tūkstančiais tonų Šveicarijos aukso.

Specialistai mano, kad Leninas apie Ciurichą įsisvajojo todėl, kad pats neturėjo pinigų, nes po motinos mirties nutrūko perlaidos iš Rusijos, o užsidirbti pragyvenimui jis nemokėjo. Tai ir sustiprino šizofreniją su saldžiais regėjimais šarvuotų Šveicarijos bankų seifų pavidalu. Tačiau į proletariato vado letenas, deja, pakliuvo ne Šveicarija, o Rusija, greitai paversta pasaulinės revoliucijos placdarmu.

Lenino politika buvo paprasta kaip ir viskas, kas genialu. Ji buvo pagrįsta, – apie tai Iljičius nepavargdamas kartojo begalinėse kalbose, straipsniuose, tezėse ir užrašuose, – K. Markso „Komunistų partijos manifeste“ paskelbta socializmo idėja, kurios esmė – „darbininkai neturi tėvynės“, todėl socialistai niekada ir jokiomis aplinkybėmis neturi ginti valstybės interesų. Toks požiūris bematant davė nuostabių rezultatų. Dabar, numetę absurdiškų ideologinių teorijų ir užkeikimų kiautą, žvelgdami į įvykius iš septyniasdešimt penkerių metų nuotolio, galbūt pirmą kartą pamėginsime paprastai ir suprantamai paaiškinti, kas įvyko Rusijoje 1917 metų spalį. Ir tuomet kur kas geriau suprasime tai, kas įvyko po trijų ketvirčių amžiaus – 1991-ųjų rugpjūtį...

„Tėvynė pavojuje. Mūsų pralietas kraujas reikalauja karo iki pergalės. Draugai kareiviai – nedelsdami į apkasus. GRĄŽINTI LENINĄ VILHELMUI“, leidyklos „Briedis“ iliustracija

O tuomet įvyko štai kas. Pasinaudojusi demokratiniu chaosu, kilusiu nuvertus monarchiją, valdžią šalyje užgrobė tarptautinė teroristinė organizacija, kurią savo pačios išsigelbėjimo interesais finansavo Vokietija. To žmonijos istorijoje dar nėra buvę. Ir kad tai pavyko, pasauliui buvo visiškai netikėta, beje, ne mažiau nei patiems dalyviams – saujelei įvairaus plauko avantiūristų, susitelkusių apie pusprotį lyderį. Mažiausiai savo sėkme tikėjo būtent jie, todėl ir elgėsi atitinkamai. Apsirūpinę užsienio pasais, pasirengę bet kurią akimirką išvykti iš Rusijos taip pat netikėtai, kaip ir pasirodė, bolševikai pradėjo vogti šalies nacionalinius turtus, slėpti juos tamsiuose kampuose ir siųsti užsienin.

Iš pradžių tai buvo daroma skubotai ir nemokšiškai. Niekas nežinojo, ar pavyks ir rytoj plėšikauti, todėl viską, ką tik buvo įmanoma, reikėjo paimti šiandien. Tuo pačiu metu reikėjo atsikratyti kriminalinių elementų konkurencijos, nes jie nenorėjo dalytis grobio su naująja valdžia, kurios šūkis „Plėšk, kas priplėšta!“ – tuoj rado atgarsį tarp daugiamilijonių Rusijos padugnių. Tačiau šis šūkis kvietė plėšikauti anaiptol ne juos. Tuo tie vargšai greitai galėjo įsitikinti, nes buvo negailestingai šaudomi vietoje be teismo ir tardymo. Naujoji valdžia, būdama geriau organizuota ir ginkluota gauja, visiškai nenorėjo gaišti brangaus laiko, kad kažkaip teisiškai pagrįstų savo veiksmus. Tačiau ideologiškai pagrįsti buvo būtina, ir tai, kas kilo beprotiškai genialioje liguistoje vado galvoje, nežabotu utopiškumu pašiurpino net jo artimiausius bendrininkus.

Visas vertybes, carizmo ir išnaudotojų užgrobtas iš liaudies, bolševikai atima siekdami vieno tikslo – vėliau padalyti jas po lygiai visiems darbo žmonėms, nuo šiolei laisviems nuo bet kokių išnaudojimo formų. „Dieve mano! – šūkavo baugščiai naivus Bucharinas, – nejau tuo galima patikėti?“ „Patikės, psia krew!“ – ramino jį Dzeržinskis, ir jo akys blizgėjo kaip briliantai, konfiskuoti „proletariato diktatūrai“.

Masinės žudynės, kurių pirmą kartą pasaulyje novatoriškai griebėsi bolševikai prieš savo liaudį, žinoma, leido išgamų gaujai išlaikyti valdžią, ir tai apstulbino visą pasaulį, kuris lengvabūdiškai pranašavo neišvengiamą ir greitą kruvinojo režimo žlugimą.
Igoris Buničius

Išties patikėjo! Galbūt todėl, kad tikėjimas pasakomis, kuriose gerasis Ivanas kvailelis, tapęs caru, išdalija visą savo ir myriop nuteistų Bojarinų iždą visiems žmonėms po lygiai, ta proga surengdamas trijų dienų puotą, buvo pernelyg įsišaknijęs geros, naivios ir amžinai apgaudinėjamos liaudies širdyje. O tuos, kurie ta iš piršto laužta pasaka nepatikėjo, šaudė, skandino baržose, degino cerkvėse, nuodijo dujomis rūsiuose be teismo ir tardymo. „Būkite pavyzdingai negailestingi! – mokė Iljičius. – Šaudyti, nieko neklausinėjant ir idiotiškai negaištant!“

Masinės žudynės, kurių pirmą kartą pasaulyje novatoriškai griebėsi bolševikai prieš savo liaudį, žinoma, leido išgamų gaujai išlaikyti valdžią, ir tai apstulbino visą pasaulį, kuris lengvabūdiškai pranašavo neišvengiamą ir greitą kruvinojo režimo žlugimą.

Pasaulis paprasčiausiai nežinojo apie tuos naujus „bolševikinius“ metodus, o jeigu ir žinojo, tai niekada nebūtų patikėjęs, kad panašius dalykus XX amžiuje galima pritaikyti praktiškai, ir tai padaryti šalyje, kuri visai neseniai save laikė europine.

Bet baisesnė už čekistų kulkas buvo bolševikų paleista visuotinės lygybės bacila. Būtent ji su tarptautinių teroristų vėliava patraukė milijonines rusų mases, būtent vardan visuotinės lygybės buvo vykdomi begaliniai ekspropriavimai, konfiskavimai, nacionalizavimai, būtent ant jos altoriaus sudėtos nesuskaičiuojamos aukos, būtent ji leido bolševikams išsilaikyti valdžioje ir būtent dėl to pralaimėjo jų priešininkai, mėginę logikos ir proto jėga sustabdyti šalį apėmusią masinę beprotybę.

Knygos „Partijos auksas“ viršelis, leidykla „Briedis“

Bolševizmo beprotybė – tai liga, kažkuo panaši į nacijos pasiutimą; deja, šią diagnozę sociologai nustatys pernelyg vėlai, manydami, jog toliau turi veikti jau psichiatrai. Socializmas – tai pavydo ideologija, – dar 1918 metais nustatė Berdiajevas. Bet jo, laimė, niekas neišgirdo, antraip tuoj būtų sunaikintas. Pasiutimo bacila arba pavydo ideologija, arba ir viena, ir kita. Tegu ateities mokslininkai išsiaiškina, kaip tokiu netikusiu jauku pavyko pagauti milžiniškos šalies tautas, patikėjusias, jog galima sukurti Dievo Karalystę iš kraujo ir plėšikavimo. O kai liaudis, plūsdama krauju ir kruvinu prakaitu, laukė, kada gi jos naujieji vadai pradės pagaliau dalyti prisiplėštus turtus taip, kad liaudies komisaras ir skalbėja gautų po lygiai, įvykiai klostėsi, kaip sakoma, pagal visiškai kitą scenarijų.

Nedaug kas dabar supranta, kad 1917 metų spalį Lenino „sukurta“ pirmoji pasaulyje socialistinė darbininkų ir valstiečių valstybė iš esmės buvo Vokietijos protektoratas iki pat Vokietijos žlugimo, t. y. iki 1918 metų lapkričio. Vokiečiai, dėkingi Leninui už tai, kad išardė Rytų frontą, kaip vėliau ir Rusijos imperiją, teikė visų režimų pirmagimiui karinę ir moralinę paramą. Vokiečiai ne tik milijoninėmis generalinio štabo subsidijomis padėjo bolševikų sąmokslui laimėti prieš jauną ir naivią Rusijos demokratiją, bet ir tiesiogiai dalyvavo spalio perversme, savo „karo belaisvių“ būriais gindami Petrogradą nuo generolo Krasnovo kazokų ir vadovaudami Maskvos Kremliaus bombardavimui ir užėmimui. Geradariams atsidėkojęs Bresto taika, atidavusia vokiečių okupacijai kone pusę buvusios Rusijos imperijos europinės dalies, Leninas mainais gavo visišką veiksmų laisvę jo gaujos kontroliuojamoje teritorijoje. Tačiau jie net neįsivaizdavo, kiek tai kontrolei skirta laiko.

Padėtis vertė skubėti, ir reikia pripažinti, kad Leninas buvo geležinių nervų banditas, kuris neleido iškart išsilakstyti iš baimės mirštantiems ir panikuojantiems artimiausiems bendrininkams.
Igoris Buničius

Vokiečiai pamažėle suprato, kokią šutvę jie atvedė į valdžią Rusijoje. Su siaubu žiūrėdami, kokiais metodais bolševikai diegė žadėtąją laimę jų priespaudon patekusiems gyventojams, pradėjo mąstyti, ar nepakeitus šio baisaus režimo kokiu nors kitu, padoresniu. Iš esmės tai buvo labai lengva padaryti: Vokietijos kariuomenei reikėjo vos nuo 48 iki 72 valandų Petrogradui ir Maskvai okupuoti. Tačiau gavę neregėtą dovaną Bresto sutarties pavidalu, kurios jie nesapnavo net puikiausiame sapne, vesdami derybas su iki bolševikinės Rusijos įvairių politinių grupuočių atstovais, su išlikusiais imperatoriškųjų rūmų, Laikinosios vyriausybės ir generaliteto nariais siūlydami savo pagalbą bolševikams nuversti, vokiečiai kėlė vienintelę sąlygą – patvirtinti Bresto sutarties straipsnius! Visi su siaubu kratėsi šios sąlygos, o vokiečiai nesutiko daryti jokių nuolaidų. Vienus žudė gobšumas, kitus – sąžiningumas.

Leninas žinojo apie tas vokiečių intrigas ir nervinosi, su baime kasdien laukdamas, kad vokiečių durtuvai nusvies jį nuo visos Rusijos sosto taip pat greitai, kaip ir užkėlė. Padėtis vertė skubėti, ir reikia pripažinti, kad Leninas buvo geležinių nervų banditas, kuris neleido iškart išsilakstyti iš baimės mirštantiems ir panikuojantiems artimiausiems bendrininkams.