Tie, kieno žinios apie feminizmą pranoksta žinias žmogaus-iš-gatvės, čia juokiasi homeriškai: „Ką?? Kas per… pelės lizdas galvose?!“ Tikrai taip: pelės lizdas. Bet – o jei pasiraustume po jį atidžiau? (Verta, nes būtent taip feminizmą suvokia žmonės-gatvėse). Dalis šių antifeminisčių yra tiesiog well-gendered patriarchato dukros (jos nuoširdžiai galvoja, jog šeimininko įdagas kaktoj – garbė, nes „O kaip gi aš?? Aš to verta! “), bet kitos – pacituotosios – bando kalbėti prieš feminizmą kaip tik todėl, kad YRA feministės, tik to nežino (kaip nežino, nepastebi ir patriarchato egzistavimo fakto).

Dalis šių antifeminisčių yra tiesiog well-gendered patriarchato dukros (jos nuoširdžiai galvoja, jog šeimininko įdagas kaktoj – garbė, nes „O kaip gi aš?? Aš to verta! “), bet kitos – pacituotosios – bando kalbėti prieš feminizmą kaip tik todėl, kad YRA feministės, tik to nežino (kaip nežino, nepastebi ir patriarchato egzistavimo fakto).
Nida Vasiliauskaitė

Kodėl nežino, kodėl jos taip daro? Nagi todėl, kad būtent tokį „feminizmą“ – kuriuo šlykštisi – pamato medijose: ir ne tik dėl to, kad medijos transliuoja absurdiškas fantazijas à la „feministės nekenčia vyrų“, bet ir dėl to, kad išties esama feministėmis save laikančių (ir labai matomų) aktyvisčių, kuriuos performanse išsirenginėja to be gazed at, daro meną fotografuodamos save kaip seksualinės prievartos aukas, siūlo „atsiimti virtuvę“ (t.y. Martha’os Rosler 1975 metų „Virtuvės semiotikos“ klasikos pavyzdžiu nusifilmuoti ne kur kitur, o joje), apsibrėžia per genitalijas ir reprodukcinę sistemą („Pussy Riot“ ar vietinė akcija prieš abortų draudimą pavadinimu „Šalin rankas nuo mano vaginos!“  - tęsia ištisą tradiciją) ar nori sukurti LGBT viduje specialią erdvę (getą) moterims, kad jos, drovios gležnos būtybės, nebebūtų stelbiamos, pasijustų „saugiau“, išmoktų tarti „ne“ ir įsinarsintų „įsigalinti“. (Pvz., VŠĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“ siūlo „užsiėmimus moterims“, kurių metu žada padėti „suvokti, kad neprivalote būti tobula“, „didžiuotis savimi“ ir, žinoma, „pasakyti ne“).

Kaip tokius pranešimus – pilnus tų pačių stereotipų, nuo kurių tariasi padėsiantys atsiriboti (jau nekalbant apie „Cosmopolitan“ gėdos nedarantį stilių) – skaito moterys, kurios teoriškai nieko nežino apie feminizmą, bet yra de facto pakankamai emancipuotos, kad pasijustų pažemintos ir įžeistos žinutės „Atrask vištą savyje – ir tada mes tau padėsime“? Jei „vištos charakteris“ yra tai, ką moteryje a priori preziumuoja ir intensyviai ugdo tradicinė socialinė tvarka, tai lygiai taip pat jį a priori kiekvienoje moteryje taria esant ir žada „emancipuoti“ (redukuodamas į „moteriškumą“!) šio tipo kvazi-feminizmas.

Jei „vištos charakteris“ yra tai, ką moteryje a priori preziumuoja ir intensyviai ugdo tradicinė socialinė tvarka, tai lygiai taip pat jį a priori kiekvienoje moteryje taria esant ir žada „emancipuoti“ (redukuodamas į „moteriškumą“!) šio tipo kvazi-feminizmas.
Nida Vasiliauskaitė

„Čia yra tautos himno veidrodinis variantas, kuris dabar yra išimtinai vyriškas“, – sako Aira Niauronytė, pristatydama garsųjį „Po Kudirka, arba patriarchams paliepus, mums panorėjus“ performansą. Ir pristato. Intencijos aiškios, bet ar produktas, VEIDRODINIU principu invertuojantis tekstą, kuomet ne tik „vyrai“ keičiami „moterimis“, bet ir „dorybė“ į „neveiklybę“, „praeitis“ į „ateitį“, o „vyrišku“ laikomam darbui „valdžios naudai“ pozityviai priešinamas „moteriškas“ tokio darbo apleidimas – išties feministinis? Atmetama ar tik pastiprinama „priešingų lyčių“ koncepcija? Postseksizmas žadamas (tikrasis feminizmo pažadas yra būtent toks) ar viso labo „moteriška“ utopija (kas būtų tas pats patriarchatas, tik apverstas)?

Be abejo, tautininko skundas – absurdiškas, o bylos kėlimas jo pagrindu reikštų pavojingą politinę slinktį Rusijos link, bet ikiteisminis tyrimas anaiptol to nereiškia (jis turi prasidėti, jei yra skundas, o skundą – net ir nepagrįsčiausią – prokuratūrai gali įteikti bet kas prieš bet ką; prokuratūra ir turi nustatyti nepagrįstumą, todėl šis ažiotažas medijose ganėtinai keistas), o performansas dėl to geru ir vertu palaikymo netampa. Daryti „bet ką“, veržtis į kankinystę, manyti, kad jei jau mane (neteisingai) persekioja ir aš kenčiu, tai, vadinasi, esu teisus, ir dar (net ne prašyti, o) reikalauti, kad feministai/ės plotų, reiškia siekti, kad publikos akyse atsakomybe už šį feminizmo kompromitavimą dalintųsi niekuo dėti žmonės.

Iš tiesų tai joks įgalinimas ir joks feminizmas, o mazochistinis negalės išpažinimas ir ekspansyvi patriarchato tąsa. Todėl ne, feminizmas neturi „būti įvairus“ (priešingai populiariai mūsų tarpe klišei): pirmasis jo priešas yra būtent tokius dalykus toleruojanti ar teisinanti „įvairovės“ (t.y. „kiekviena/s gali turėti savo nuomonę ir neprivalo jos nei ginti nei apginti“) ideologema. Tokio „feminizmo“ NETURI BŪTI – vardan Feminizmo.