Nuojauta neapgavo. Nors Garliavos „šlovė“ nublanko jau vien dėl to, kad ten gyvenusi žinomų tragiškų įvykių įkvėpėja ir „Drąsos kelio“ partijos lyderė tartum paskutinė bailė pabėgo nuo Lietuvos teisingumo, bet šalies teisėsauga jos ieškodama vis dar neryžtingai trypčioja vietoje, tuo skatindama violetinės gaujos likučius drumsti Lietuvos žmonių protus, o esą atėjus reikiamai valandai viską atskleisti ir pasaulio visuomenės žiniai, o tada jau Lietuvai bus galas...
Lygiai tokios pat pozicijos, matyt, laikosi ir minėtą nusikaltėlį savo idealu pasirinkusi „Drąsos kelio“ partija, visą savo „grožį“ parodžiusi Seimo posėdyje lapkričio 26 d., kur buvo pradėtas apkaltos Neringai Venckienei procesas. Tądien buvo svarstomi du N. Venckienę liečiantys dokumentai: Seimo nutarimų „Dėl Seimo narės Neringos Venckienės ekstradicijos“ ir „Dėl specialiosios tyrimo komisijos pateiktų siūlymų pradėti apkaltos procesą Seimo narei Neringai Venckienei pagrįstumui ištirti bei išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti sudarymo“ projektai.
„Drąsuolių“ argumentai turėtų įeiti ne tik į Lietuvos Seimo, bet ir į psichikos anomalijų, o jei paprasčiau – kvailysčių istoriją. Kaip kvailiojo Seimo posėdyje „Drąsos kelio“ veikėjai?
Pirmiausia jie pasiūlė Seimui priimti nutarimą dėl N. Venckienės ekstradicijos vietoje nutarimo dėl apkaltos. „Drąsos kelio“ viltis – Lietuvos ir JAV ekstradicijos sutarties 4 straipsnio punktas, pagal kurį prašomas išduoti asmuo yra neišduodamas, jeigu „prašomosios valstybės (t.y. JAV)
vykdomosios valdžios institucija nustato, kad prašymas buvo politiškai motyvuotas“. Tauzydami niekus, kad N. Venckienė Lietuvoje yra politiškai persekiojama (ar kas nors galėtų įvardyti N. Venckienės politines pažiūras ar politinę veiklą, už kurią ji būtų persekiojama?) jie, matyt, tikisi, kad tą patį pasiseks įrodyti ir Amerikos valdžiai.
Įrodžius persekiojimą N. Venckienę būtų atsisakyta išduoti Lietuvai ir vietoje išdavimo jai esą būtų suteiktas politinis prieglobstis kurioje nors demokratinėje teisinėje valstybėje. Tačiau tai būtų pernelyg sudėtinga, ironizavo Seimo narys Vytautas Matulevičiaus, „žymiai paprasčiau paskelbti apkaltą, išmesti iš Seimo ir palikti ją sau ramiai gyventi kur nors užsienyje, kad visi kuo greičiau užmirštų“. Kaip matome, N. Venckienei prarasti nėra ko, po bet kurio iš šių procesų ji galėtų ramiai gyventi kokioje nors demokratinėje šalyje. Tai kam tuomet tos aistros, ponai „drąsiečiai“?
Tiesa, ekstradicijos atveju, būtų suduotas „didžiulis smūgis ne tik mūsų teisminei valdžiai, kuri jau priėmė jums gerai žinomus sprendimus (kad jokios pedofilijos nebuvo?), bet ir tiems politikams, kurie tam pritarė“. Apkaltos atveju, toks smūgis – „politinis nuosprendis“ tektų pačiai N. Venckienei. Ką rinktis? „Drąsos“ frakcija yra už ekstradiciją: geriau tegul kenčia teismai, politikai, galų gale ir valstybė, bet tik ne N. Venckienė, nes apkaltai pavykus, N. Venckienė neišvengiamai taps kalta. „Ji viso labo žmogus, kuris įstatymų numatytomis priemonėmis bandė ginti savo artimųjų teises“, – beveik graudžiai pabaigė V. Matulevičius. Kažin kuriame įstatyme numatyta, kad galima nevykdyti teismo sprendimo, kad galima smogti policininkui į veidą?
Nemažesnio „Drąsiųjų“ įkarščio susilaukė ir apkaltos dokumento priėmimas. Seimo narys Eligijus Masiulis nesunkiai įrodė, kad faktas, kai Seimo narys „be ypač svarbios pateisinamos priežasties nedalyvauja Seimo posėdžiuose, vertintinas kaip Seimo nario, Tautos atstovo, konstitucinės priedermės neatlikimas“. O tuomet ir prasidėjo...
Seimo narys Povilas Gylys apkaltino E. Masiulį nusikaltimu Konstitucijai. Naglis Puteikis šia proga pasidomėjo, ar Seimas pasitiki Lietuvos teisėsauga. Valdas Vasiliauskas minėjo sumindžiotas asmens teisės, jei apkalta prasidės be N. Venckienės dalyvavimo, o tas pats N. Puteikis replikavo, kad N. Venckienė teisingai padarė pabėgdama iš Lietuvos, išsigandusi specialiųjų tarnybų, ir pasiūlė „pripažinti jos pabėgimą kaip pateisinamą priemonę tokiai trapiai moteriai kaip ji“. Visa šie kalambūrai skambėjo nutarimo pateikimo metu.
Svarstymo metu „drąsi“ plokštelė pradėjo suktis dar garsiau. V. Vasiliauskas prabilo tarsi kamikadzė, pasak jo, N. Venckienei grėsė „arba smurtas, arba net mirtis. Jeigu šioje salėje yra nors vienas žmogus, kuris gali ir galėjo jai garantuoti asmeninį saugumą, tada prašom mesti į ją akmenį (taigi užmušti!), ir į mane taip pat”. Temą pratęsė P. Gylys: “[N.Venckienė] suprato, kad grėsmė jai yra tikra, ir nenorėjo, kad jos vaikas liktų našlaitis... mes nujautėm, kad trynukai – socialdemokratai, liberalai ir konservatoriai balsuos už apkaltą… Aš greitai išeisiu iš viešojo gyvenimo, bet jūs, jaunesni, liksite ir jums šita dėmė bus visam amžiui. Šita istorija liks visam amžiui”.
Iki pat virimo temperatūros diskusiją užkėlė N. Puteikis, pasak jo, Lietuvos teisėsauga lygintina „su KGB veiksmais pokario metais. Aš manau, kad… Lietuvos teisėsaugininkai elgiasi kaip okupacinė kariuomenė“. „Nemeluokim patys sau, pripažinkime, kad baimė, ypač matant lietuviškos teisėsaugos mano išvardytus žvėriškumus, yra pagrįsta ir žmogiška ir, mano galva, pateisinama. Aš siūlau šiuo atveju pateisinti N. Venckienę“.
Nutarimo priėmimo metu P. Gylys beveik pakilo į apibendrinimų kosmosą: „Drąsos kelias“ nuėjo prieš sistemą. Aišku, mus apdaužė sistema, smarkiai. Mūsų tik septyni, bet su ta sistema kovojame kiekvieną dieną, sistema su mumis. Ir šiandien mes turime rezultatus: sistema pakilusi, vieninga, kovoja dėl ko? Dėl savo įtakos, kad mes neįgytume įtakos, neturėtume tiek jėgos priešintis jų neišmintingai politikai. Antra, susidorojimo su savo politiniais oponentais praktika. Čia kitaip nepavadinsi”.
Lieka tik neaišku, apie kokią sistemą kalba profesorius, negi apie jam puikiai pažįstamą socializmą? (apgynė net dvi disertacijas apie socializmo sistemą, antrąją, jau atkūrus nepriklausomybę, Baltarusijos V. Kuibyševo valstybiniame liaudies ūkio institute), nes būtent socializmo metais buvo praktikuojamas susidorojimas su „kitaip manančiais“. Kažkaip susipainiojo profesorius P. Gylys, beje, su aštuoniasdešimčia Seimo narių jis nesisveikina…
Pabaigos pastraipai – kelios Seimo nario Benedikto Juodkos mintys skirtos tam pačiam P. Gyliui: „Žinote, aš ne tik jūsų seniai nebesuprantu, bet aš nebesuprantu ir kai kurių Seimo narių, ypač šiandien. Kaip biomedicinos atstovas, matau kai kurių ne tik psichologinių, bet ir psichinių problemų. Logiškai samprotaudamas, aš nesuprantu, ko jūs norite“. Logiškai samprotaujant, violetinis košmaras Lietuvoje jau turėjo baigtis. Deja, „Drąsos kelias“ to neleidžia padaryti ir įnirtingai priešinasi visoms gyvenimo ir politikos logikos normoms. Ar dar ilgai jis kankins Lietuvą?