Teisėtas gyvybės atėmimas kaip mirties bausmės eufemizmas
Ar žmogus yra mažiau negyvas, jeigu nepaisant to, kad mirties bausmė panaikinta, gyvybė jam visiškai teisėtai atimama kitais pagrindais? Sakysite, ar kitaip yra, kai žmogus žiauriai nužudomas savo artimųjų akivaizdoje, o jo lavonas išniekinamas? Klausimas neteisingas. Kalbu tik apie teisėtą, išimtinai teisėtą ir jokį kitą, išskyrus teisėtą, gyvybės atėmimą kitam žmogui.
Asmuo, kuris ginasi pats, gina savo žmoną, vaikus arba savo artimą nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, yra varžomas tik vienos vienintelės sąlygos – būtinosios ginties ribų. Jeigu šių ribų besiginantysis neperžengia, įstatymas suteikia jam indulgenciją – visišką nuodėmių išrišimą. Netgi, jeigu būdamas tardytojas, prokuroras, teismas ir budelis viename asmenyje, jis tyčia ir sąmoningai atėmė gyvybę užpuolikui.
Vadinasi, mirties bausmę draudžiantis įstatymas nėra kliūtis įvykdyti savigynos ir kartu savotišką personalinio teisingumo aktą, sukeliantį analogiškas pasekmes kaip ir mirties bausmė. Priešingai, minėtas aktas, įgaunantis moralumo ir teisėtumo statusą, atliekamas remiantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija (toliau – Konvencija), Konstitucija ir baudžiamuoju įstatymu.
Platus teisėto gyvybės atėmimo „asortimentas“
Pagal Konvencijos 2 straipsnio 2 dalį, teisėtas yra toks neišvengiamai būtinas ir proporcingos jėgos panaudojimo neviršijantis gyvybės atėmimas, kuris padaromas: a) ginant kiekvieną asmenį nuo neteisėto smurto; b) teisėtai suimant arba sutrukdant teisėtai sulaikytam asmeniui pabėgti; c) pagal įstatymą malšinant riaušes ar sukilimą.
Tai nėra išsamus ir baigtinis tokių pagrindų sąrašas. Akivaizdu, kad gyvybė teisėtai gali būti atimta ir šiais atvejais: a) karo metu arba atsiradus neišvengiamam pavojui kilti karui; b) neišgydoma ir labai skausminga liga sergančio asmens prašymu, jeigu valstybėje yra įteisinta eutanazija; c) vykdant įsiteisėjusį mirties nuosprendį Konvencijos 11 Protokolo neratifikavusioje valstybėje; d) būtinojo reikalingumo atveju. Tiesa, pastarasis atvejis anaiptol nėra akivaizdus.
Tačiau svarbiausia problema – tai ne išvardyti įstatyminiai pagrindai, o dalyko sudėtingumas. Įstatymas yra parašytas glausta ir universalia teisine kalba, o konkrečių atvejų, kai remiantis jame įtvirtintais pagrindais gyvybė gali būti teisėtai atimta, yra legionai. Taigi, atsiranda poreikis aiškinti ir taikyti įstatymą. Čia dažnai susiremia skirtingos ir sunkiai pašalinamos pozicijos.
Pavyzdžiui, sutrukdant teisėtai sulaikytam asmeniui pabėgti, nedraudžiama atimti jam gyvybę (Konvencijos 2 str. 2 d. „b“ p.). Nedraudžiama, nors pagal nekaltumo prezumpciją asmuo, kurio kaltė nėra nustatyta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, laikomas nekaltu. Kadangi toks bėglys ne tik formaliai, bet ir faktiškai gali būti nekaltas, tai pabėgimo atveju jam skirti devyni gramai švino būtų ne metafora, o mirties nuosprendis. Teisėtas, bet visai nebūtinai teisingas.
Tačiau netgi šis pavyzdys visiškai nublanksta prieš drastišką ir žiauraus būtinumo diktuojamą gyvybės atėmimą ne tik pavojingiems nusikaltėliams, bet ir tretiesiems – visiškai nekaltiems asmenims. Štai 2001 m.rugsėjo 11 d., kai teroristų užgrobti lėktuvai rėžėsi į Tarptautinio prekybos centro dangoraižius, JAV karinės oro pajėgos gavo įsakymą numušti kiekvieną, kursą pakeitusį ir į strategiškai svarbų objektą nukreiptą lėktuvą.
Teisiškai šis, teisinės valstybės pamatus sukrečiantis, bet neišvengiamai būtinas įsakymas traktuotinas kaip savotiškas būtinosios ginties ir būtinojo reikalingumo hibridas. Akivaizdu, minėto įstatymo vykdymo atveju tiesioginis taikinys būtų buvę mirtiną grėsmę visuomenės ir valstybės saugumui keliantys teroristai, netiesioginis – absoliučiai nekalti asmenys – lėktuvo keleiviai, tarp jų moterys ir vaikai.
Ar kalėjimas iki gyvos galvos – panacėja?
Nors laisvės atėmimu iki gyvos galvos nuteisti asmenys negali būti lygtinai atleisti nuo bausmės, vis dėlto, populistai ir čia sugeba manipuliuoti žmonių jausmais. Esą, žiauriems žudikams kaip alternatyva mirties bausmei, gali būti taikoma tik laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, kurią jie turi atlikti iki paskutinio atodūsio. Be jokio lygtinio atleidimo nuo bausmės. Taip pat būtent kalėjimo, o ne sanatorijos sąlygomis.
Padarysiu vieną išlygą: išties sunku paneigti, kad žmogaus teisių gynėjai neproporcingai didelį dėmesį skiria žudikams, o ne jų aukoms. Jie lieka vienui vieni su savo netektimi, skausmu ir apgailėtinos materialinės pagalbos trupiniais. Tuo tarpu banditai ir žudikai mėgaujasi visuomenės dėmesiu ir reikalauja sau išskirtinių gyvenimo sąlygų, kokių neturi daugelis dorų bei sąžiningų Lietuvos žmonių.
Nors populistai, ko gero, teisūs šiuo aspektu, vis dėlto bausmių skyrimo ir atlikimo klausimais jie smarkiai prašauna pro šalį. Svarbu ne tai, kad laisvės atlikimo bausme nuteisti asmenys pagal galiojantį įstatymą nėra lygtinai atleidžiami nuo šios bausmės atlikimo, o tai, kad minėta bausmė negali būti skirta automatiškai, kai tik nustatomas nužudymo „autorius“.
Nesismulkinsiu, o aptarsiu organizuotų nusikalstamumo struktūrų daromus žiaurius nusikaltimus. Šių struktūrų gyvybingumo pagrindas – tai finansinė galia, visa persmelkianti baimė ir jų narių tylėjimo įžadai. Tam, kad išaiškinti tokių gaujų daromus nusikaltimus, valstybė turi rinktis, ar atsisakyti bet kokių sandėrių su banditais ir rizikuoti likti prie sudužusios geldos arba, priešingai, stengtis palenkti į kaltinimo šalies pusę tuos gaujų narius, kurie sutinka liudyti prieš savus.
Gilias demokratijos tradicijas turinčios teisinės valstybės seniai ir vienprasmiškai išsprendė šią dilemą. Mes ne bolševikai, kad rinktumėmės specifinį kelią ir įsiklausydami į neatsakingus rėksnius, atsisakytume bet kokių sandorių su nusikalstamų struktūrų nariais. Savo ruožtu minėti sandoriai neišvengiamai turi savo kainą. Jos „tarifas“ neapima ir negali apimti tokios bausmės, kaip laisvės atėmimas iki gyvos galvos.
Vadinasi, lanksti baudžiamoji politika bausmių skyrimo srityje neturi nieko bendro su radikaliais, bet beviltiškai naiviais, populistiniais ir neatsakingais gražulių ir paksų siūlymais. Kita vertus, tai nereiškia veidmainiško pseudohumanizmo, kurį demonstruoja hiperaktyvūs žmogaus teisių gynėjai. Civilizacijos istorija veikiau patvirtina, nei paneigia tą Žozefo de Mestro mintį, pasak kurios bet kokia visuomeninė tvarka galiausiai laikosi ant vieno žmogaus – budelio.