Tačiau žemaičiai – kitokie. Bent jie taip mano. Tai buvo pakartota ir praeitą lapkričio savaitgalį Neries ir Nemuno santakoje įvykusioje Kauno baltų bendruomenės surengtoje žemaičių sueigoje. Kaip ir vasarą Kražiuose, vėl kalbėta: „Šiemet sukanka 600 metų, kai paskutiniame nekrikštytame Europos krašte Žemaitijoje oficialiai įvesta krikščionybė. Sykiu tai yra data, kai baltiška dvasia buvo oficialiai pradėta naikinti, tačiau kartu pradėta ir laiko atskaita, kai Žemaitijos žmonės perėjo į dvasinį pogrindį ir sunkiomis sąlygomis saugojo prigimtinę pasaulėžiūrą, atnešdami ją per papročius, tautosaką, gyvenseną iki šių dienų. Tai tikrai nemažesnis amžių žygdarbis ir dėsninga 400 metų pasipriešinimo ir kovų prieš krikščionybės įvedimą tąsa. Todėl šie metai yra ypatingi žemaitiškos gelminės dvasios ir Žemaitijos pagerbimo metai“.
Liepą Kauno Santakos Romuvos nariai, pažymėdami Žemaičių vienybės dieną, Žemaitijai simboliškai sugrąžino baltišką ugnį. Jie plaukė Nemuno ir Dubysos upėmis, pakartodami 1413 m. kunigaikščių Jogailos ir Vytauto kelią laivais iš Kauno į Žemaitiją. Ant Žemaitijos piliakalnių ir alkakalnių, ten kur Vytautas su Jogaila pakeliui naikino šventvietes, prievarta krikštydami žemaičius, romuviai atkūrė ir atplukdyta Šventąją Ugnimi įžiebė aukurus.
Žemaičiai iš tiesų unikalūs. Jie ilgiausiai neįsileido atėjūnų su panašia atributika – tiek misionierių su kryžiais, tiek kryžiuočių su tos pačios formos kalavijais. Su pastaraisiais jie pirmieji ir susidorojo. Tiesa, ir visa Lietuva parodė išskirtinę tvirtybę – ji paskutinė Europoje 1387 m. buvo pakrikštyta, na o Žemaitija krikštą priėmė dar po 26 metų. Bet ar krikštas tapo jau tokia baisia tragedija, verta pasiginčyti.
Anais laikais prievarta ir despotija buvo tokie įprasti ir prigiję reiškiniai, kaip šiandien demokratija ir žmogaus teisės. Tuometinis Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila 1385 m. rugpjūčio 14 d. sudarytoje Krėvos sutartimi ne tik prijungė (applicare) Lietuvą prie Lenkijos karūnos (daugelis istorikų jos nelaiko net sutartimi, o tik giminystės su Lenkijos karaliaus dinastija sutvirtinimo aktu, kuris vis tiek keturiems šimtmečiams panaikino Lietuvos savarankiškumą) vienu iš punktų įsipareigojo krikštytis pats bei pakrikštyti visus Lietuvos gyventojus ir pradėjo nuo Vilniaus vyskupijos įsteigimo. Bažnyčios gavo žemių, o apsikrikštiję didikai – visokių privilegijų.
Jam Vakarų karinis ir kultūrinis pranašumas buvo akivaizdus, orientuotis į ką kitą nebuvo prasmės. Galingosios Livonijos magistras Andreas von Stirlandas buvo iškėlęs ultimatyvų krikšto reikalavimą. Mindaugas nedvejodamas jį priėmė. Taip jis gavo ir paramą prieš savo vidinį priešą Tautvilą, ir popiežiaus pripažinimą, ir Lietuvos karaliaus karūną, nors to sandėrio kaina buvo nemaža: kryžiuočiams teko užrašyti Žemaitijos ir Jotvos žemes.
Bet daugelis gyventojų, ypač kilmingų bajorų, anot T. Baranausko, nesusitaikė su Mindaugo valia, ir atkakliai jai priešinosi. 1260 m. žemaičių pasiekta pergalė prieš Vokiečių ordiną Durbės mūšyje iš pagrindų sukrėtė Ordiną, kurio jau valdytose žemėse kilo didžiuliai prūsų, kuršių, žiemgalių sukilimai. Visa tai privertė Mindaugą 1261 m. atsimesti nuo krikščionybės ir prisidėti prie kovos prieš Vokiečių ordiną. Tai buvo visiškas Vokiečių ordino – kalaviju apaštalaujančio misionieriaus – krikšto akcijos fiasko. Lietuvos valdovo atsivertimas reiškė, kad Lietuvai nebuvo priimtinas jėga primetamas krikštas: jai reikėjo krikšto, įteisinančio laisvos ir lygiateisės valstybės statusą. Nors popiežius Urbonas VI 1389 m. balandžio 19 d. bule pripažino LDK kaip krikščioniška valstybe, iki kito krikšto įvedimo etapo praėjo dar nemažai laiko...
Pasipriešinimą krikštui lėmė ir tai, kad prieš pradedant krikštyti buvo sugriautos senovės lietuvių tikėjimo šventyklos, užgesinta amžinoji ugnis, iškirsti šventais laikomi medžiai, giraitės, išnaikinti namie gerbti žalčiai. Vytautas, likęs vieninteliu Lietuvos valdovu ir toliau rūpinosi stiprinti krikščionybę Lietuvoje. 1401 m. ir 1409 m. jo laiškuose Europos valdovams buvo skundžiamasi, kad Vokiečių ordino užimtose žemėse kryžiuočiai nesirūpina krikščionybės įvedimu. Tik po Žalgirio mūšio 1410 m. išvadavus Žemaitiją, XV a. pradžioje Vytautas į ją atsiuntė čekų misionierių Jeronimą Prahiškį (Jeroným Pražský), kuris tik suerzino žmones ir netrukus buvo atšauktas. 1413 m. rudenį jis su gausiu būriu misionierių ir dvasininkų, parengusių lietuviškus maldų tekstus, atplaukė Nemunu ir Dubysa ir, žadėdamas įvairiausias privilegijas, žemaičių bajorams įsakė krikštytis. Už tai gavę dovanų, šie pernelyg nesipriešino.
Ėmė dygti katalikiškos bažnyčios. Etnografinėje Lietuvoje Vytautas pastatė apie 26 bažnyčias, o kitose vietose dar septynias. Nors ir pakrikštyti žmonės kreipdavosi ir į ankstesniuosius pagoniškus dievus. Istorikai pripažįsta, kad iki pat XVI a. katalikų bažnyčios padėtis LDK nebuvo gera. Didžiausia problema išliko lietuviškai kalbančių kunigų, žinių ir lietuviškų pamokymų apie naująjį tikėjimą trūkumas, nepakankamas bažnyčių ir parapijų tinklas, netinkama dvasiškių skyrimo tvarka, kadangi iki pat 1795 m. Lietuvos vyskupijos administraciniu požiūriu buvo pavaldžios Gniezno bažnytinei provincijai.
Žemaičiams nebuvo lemta ilgai priešintis naujiems tikėjimo vėjams. Kaip teigia istorikas Darius Baronas, „be žemaičių krikšto visa Lietuvos tolesnė istorija būtų buvusi ir labiau duobėta, ir tragiškesnė, ir gerokai skurdesnė. Žemaičių krikštas nebuvo Naujojo pasaulio atradimas, nebuvo čia tiek sielų kiek Indijoje, Kinijoje ar Japonijoje, kurias ankstyvųjų naujųjų laikų misionieriai buvo pasiryžę gelbėti. Žemaičių krikštas visų pirma buvo Lietuvos pergalė“. Su šventu žodžiu, kalaviju ir kryžium atėjusi krikščionybė buvo neišvengiamybė. Per krikštą, 1422 m. rugsėjo 27 d. pasirašius Melno taiką, Žemaitija, išskyrus dabartinį Klaipėdos kraštą, visiems laikams atiteko LDK, ir Lietuva buvo suvienyta.
Tad žemaičiai, linkę romantizuoti tos tolimos praeities įvykius ir gedėti pagonybės, didžiuodamiesi esą paskutiniai pasikrikštiję europiečiai, puoselėdami senąsias tradicijas ir papročius, neturėtų krikštą lyginti su jų genocidu, teigia dr. D. Baronas. Dar daugiau: pasigirsta separatizmo gaidelių, neva reikia pripažinti atskirą žemaičių kalbą, netgi tautybę, kurią reiktų įrašyti į Lietuvos piliečio pasą, o kartais koks vaidila ar vaidilutė pragysta ir apie Žemaitijos atsiskyrimą nuo Lietuvos...
Išpažinti tikėjimą, papročius, laikytis vienokių ar kitokių tradicijų – kiekvienos žmogaus reikalas. Melstis bažnyčioje ar prie pagoniško aukuro – taip pat. Tačiau kai žemaičių aktyvistų siekiai lyginami su Katalonijos radikalų reikalavimais, per nugarą perbėga šiurpuliukas: kur mes taip nueisime? Ar Lietuvai neužtenka kitų vidinių ir išorinių grėsmių? Galų gale ar Bažnyčia tapo tuo monstru, kuris 600 metų naikina krikščioniškąsias ir žmogiškąsias vertybes?
Nepaverskime tikėjimo viduramžiškų rietenų ir kovų arena. Nedaiginkime separatizmo. Tai gali būti naudinga tik Lietuvos priešams.