Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs.“ Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo Karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje.“ (Lk 23, 35–43)
Šį paskutinį liturginių metų sekmadienį švenčiame Kristaus Karaliaus iškilmę. Prisikėlęs ir apsireiškęs apaštalams, Jėzus tarė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mt 28, 18). Ši valdžia kyla iš meilės, kurią Dievas apreiškė savo Sūnaus aukoje.
Kryžius – tai sostas, nuo kurio pasirodė Meilės didingasis karališkumas: aukodamasis už pasaulio atpirkimą, kad išlaisvintų žmogų iš nuodėmės vergijos ir sutaikintų jį su Dievu, Jėzus nugalėjo „šio pasaulio kunigaikščio“ (Jn 12, 31) viešpatavimą ir galutinai įkūrė Dievo Karalystę.
Tačiau, skaitydami evangelisto Luko aprašytą nukryžiavimo sceną, matome, kad Jėzaus kryžius nepanaikina pasirinkimo galimybės. Tokią galimybę mes aptinkame jau nuo pasaulio sukūrimo pradžios. Dievas sukūrė pasaulį ir po to jį atidavė į žmogaus rankas.
Be abejo, pasitikėdamas žmogaus gebėjimu rinktis, Dievas rizikavo. Pasakyti žmogui, kad pasaulis yra jo rankose, duodant jam laisvai pasirinkti gėrį arba blogį, savaime aišku, nemaža rizika. Tačiau nepaisydamos šios rizikos, kuri, kaip gerai matome iš patirties, yra tikra, Dievas vis dėlto panoro, kad žmogus būtų laisvas: „Padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi“ (Įst 30, 19).
Ant Kalvarijos kalno susitinka du skirtingi požiūriai. Kai kurie stovintieji prie kryžiaus papėdės, taip pat ir vienas iš plėšikų, su panieka kreipiasi į Nukryžiuotąjį: „Jei tu – Kristus, Karalius Mesijas, – sako jie, – išgelbėk save nužengdamas nuo kryžiaus“ (plg. Mk 15, 29–32). Bet Jėzus apreiškia savo šlovę likdamas ten, ant kryžiaus, kaip paaukotas Avinėlis.
Už jį nelauktai užsistoja kitas plėšikas, kuris netiesiogiai išpažįsta nekalto teisiojo karališkumą ir prašo: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo Karalystę!“ (Lk 23, 42). Vadinamasis gerasis nusikaltėlis, arba latras, yra paskutinis asmuo, tapęs Jėzaus draugu jo žemiškajame gyvenime. Bažnyčios tradicijoje, ypač mene, jis vaizduojamas Jėzaus dešinėje, nes Biblijoje dešinė simbolizuoja gyvenimą.
Gerasis nusikaltėlis išpažįsta savo kaltę. Tai yra tikroji biblinė laikysena: kaltinti save ir apginti Dievą, priskirti atsakomybę sau ir skelbti, kad Dievas yra nekaltas. Jis kreipėsi į Jėzų ne „Viešpatie“, „Rabi“, kaip dažniausiai randame Evangelijoje, bet jo vardu „Jėzau“. Jis švelniai žvelgia į Jėzų. Paprašė tik vieno mažyčiodalyko: „Prisimink mane.“ Lotyniškai „recordare“ reiškia – „nešiok mene savo širdyje“.
Jis žino ir mato, kad Jėzaus „nusižengimas“ kitokio pobūdžio, nesmurtinis, kad šis kartu su juo nukryžiuotasis tikrai daro Dievo veidą regimą, yra Dievo Sūnus. Kaip tik ant kryžiaus gerasis nusikaltėlis suvokė, kad šis bejėgis yra tikrasis Karalius – tas, kurio laukė Izraelis ir greta kurio jis troško būti ne tik ant kryžiaus, bet ir šlovėje.
Šv. Kirilas Aleksandrietis († 444) komentuoja: „Tu matai jį nukryžiuotą ir jį vadini Karaliumi. Tu tiki, jog tasai, kuris pakelia patyčias ir kančią, įžengs į dievišką šlovę.“ Pagal evangelistą Joną dieviškoji šlovė jau yra, net jei kryžiaus sudarkymo ir paslėpta (Jn 1, 14; 2, 11; 7, 18; 8, 54; 17, 24). Tačiau ir Luko tekste ateitis yra skelbiama iš anksto dabartyje, kai Jėzus pažada atgailaujančiam plėšikui: „Šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43).
Jėzus žino, kad įžengs tiesiai į bendrystę su Tėvu ir gali žadėti rojų dar šiandien. Jis vėl įveda žmogų į rojų, iš kurio tas išpuolė, – į bendrą būtį su Dievu kaip tikrą žmogaus išganymą. Todėl žmonijos istorijoje teisusis plėšikas tapo įvaizdžiu, paguodžiančiu tikrumu, kad Dievo pasigailėjimas ir mus gali pasiekti paskutinę akimirką, kad po netikusio gyvenimo nėra bergždžia prašyti Jo gailestingumo ir atlikti viso gyvenimo išpažintį.
Tačiau verta atminti, jog atliekant išpažintį didžiausia problema yra ne mūsų nuodėmių skaičius ar jų didumas, bet mūsų nuoširdumo stoka, kai išpažinties einame iš pareigos, nes taip reikia, tokia yra tradicija arba iš baimės, ką pagalvos kiti. Tačiau be laisvo ir sąmoningo apsisprendimo išpažintis, kaip ir bet kuri kita malda, yra tik laiko gaišimas, tai neveda į susitikimą su Viešpačiu.
Gerojo nusikaltėlio bei kitų Jėzaus gyvenime sutiktų nusidėjėlių pavyzdžiai mums primena, kad išpažinties metu nereikėtų ir daugiažodžiauti, nes tada lengvai nusiritame į paviršutiniškumą, nutolstame nuo esmės. Abejingas ir nedrąsus pasiryžimas vengti nuodėmės ateityje taip pat yra mūsų draugiško santykio su Jėzumi trūkumas.
Kaip sakyta, gerasis nusikaltėlis kreipėsi į Jėzų vardu. Jis pasitiki Jėzumi, nors jo gyvenimas atrodo pilnas nuodėmių, veltui prabėgęs. Ar mes pasitikime Jėzumi? Ar esame tikri, kad jis atleidžia visas mūsų nuodėmes, kai jo prašome? Ar tikrai paprašę atleidimo pasitikime Jėzumi kaip gerasis nusikaltėlis ir vengiame klaidų?
Juk mūsų pasitikėjimas Jėzumi neapsiriboja jo gailestingumo prašymu per Atgailos sakramentą ar šv. Mišių pradžioje. Ar retkarčiais su meile prisimename ir ištariame širdyje jo Švenčiausiąjį Vardą, pavyzdžiui, žaisdami krepšinį, skusdami bulves ar važiuodami troleibusu?
Nuoširdžiai pasakyti „Jėzau Kristau“ trunka tik akimirka, tačiau ji labai prasminga, nes vėl atsinaujina mūsų draugystė su Jėzumi, kuris vienintelis mums gali suteikti jėgų kovoje su nuodėme ir piktąja dvasia bei atverti Dievo Karalystės vartus.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM