Konstitucinio Teismo darbas
Kai Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai užėmė Paryžių, nekviesti gestapininkai „pagerbė“ savo apsilankymu Pablą Pikaso. Rodydami į garsųjį paveikslą „Gernika“, vaizduojantį Liuftvafės subombarduoto baskų miesto košmarą, jie paklausė: „Čia Jūsų darbas“? „Ne – atsakė Pikaso, – jūsų“. Lygiai taip pat minėtos kompozicijos idėja yra ne mano fantazijos, o Konstitucinio Teismo darbo vaisius.
Plataus atgarsio sulaukęs ir vienų asmenų viešą pasipiktinimą, kitų – slaptą džiūgavimą sukėlęs KT sprendimas konstatavo, kad konservatorių Vyriausybės taikytas progresyvus viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų mažinimas prieštarauja Konstitucijai; konkrečiai – konstitucinei teisei gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Mat, pažeidžiant darbo užmokesčio proporcijas, aukštos kvalifikacijos darbuotojų atlyginimo dydis buvo priartintas prie žemesnės kvalifikacijos darbuotojų atlyginimo.
Aptariamas KT sprendimas teisus tik formaliai, o iš esmės šiurkščiai pažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Tai pastebėjo prezidentė, įvardijusi jį „moraliai neteisingu“, taip pat ekspremjeras Andrius Kubilius ir daugelis konservatorių, kurie negailėjo šiam sprendimui vienas už kita piktesnių ir visiškai pelnytų epitetų.
Bet štai kur bėda! Tiksliau dvi bėdos. Pirma, nepaisant švento ir iš dalies rinkėjams adresuoto pasipiktinimo, nepanašu, kad konservatoriai atsisakys būtent KT sprendimo nulemto „riebaus“ parlamentarų atlyginimo padidinimo. Esminio padidinimo, viršijančio vidutinį atlyginimą šalyje. Antra, minėta kritika, nors ir pagrįsta, vis dėlto stokoja svaresnių argumentų, ypač socialinių ir teisinių.
Gyvenimiškas pavyzdys kaip įrodymas
Pasak A. Kubiliaus, proporcingo atlyginimų sumažinimo atveju, premjeras per ketverius pokrizinius metus „savo kišenėje“ būtų radęs 100 000 litų daugiau, o eilinis tarnautojas – 20 000 litų mažiau. Pavyzdys nėra blogas, tačiau ir geru jį pavadinti neapsiverčia liežuvis. Pateiksiu kitokį, įtikinantį pavyzdį, nors ir nepretenduojantį į vaistininko svarstyklėmis matuojamą tikslumą.
Kas gali paneigti, kad mokytojo šeima disponuoja dukart mažesnėmis pajamomis ir kad šis santykis visuomet išliks toks pat, jeigu minėti atlyginimai bus mažinami vienoda proporcija? Ir vis dėlto socialinė tikrovė yra sudėtingesnė už aritmetiką. Gyvendamos panašiomis sąlygomis minėtos šeimos turės ir panašias, neišvengiamai būtinas išlaidas, tarkim, 1000 Lt šildymo sezono metu. Iš jų 700 Lt būtent šildymui, 300 Lt – komunalinėms ir telekomunikacinėms paslaugoms, taip pat transporto išlaidoms.
Vadinasi, laisvai disponuojamų lėšų lieka: tarnautojo šeimoje – 2 000 lt., mokytojo – 500 Lt, t.y., jau ne du, o keturis kartus mažiau. Dabar įsivaizduokime, kad A. Kubiliaus Vyriausybė, griežtai laikydamasi proporcingumo principo, mokytojui ir tarnautojui nurėžė lygiai po 20 proc. atlyginimo. Nesunku paskaičiuoti, kad tokiu atveju tarnautojo šeimoje laisvai disponuojamų lėšų liktų 1400 Lt, mokytojo – 200 Lt, t.y., jau ne du ir net ne keturis, o septynis kartus mažiau.
Šis, iki kaulo smegenų gyvenimiškas, nors į juvelyrinį tikslumą ir nepretenduojantis pavyzdys iliustruoja tai, kad vienoda atlyginimų mažinimo proporcija gali šiurkščiai pažeisti elementarų teisingumą ir paversti žmones rafinuoto pasityčiojimo objektu. Štai Jums, didžiai gerbiamieji, neatsakingos ekvilibristikos skambiais, tačiau tuščiaviduriais žodžiais rezultatas! Štai Jums tikrieji teisinės valstybės principai, leidžiantys KT paminti Konstituciją, kurios garantas ir yra KT!
Konstitucinio Teismo klaidos
Neadekvačiai susireikšminęs ir vietoj argumentų vartodamas dežuruojančias frazes KT neatsižvelgė į tai, kad gyvybiškai reikalingos pajamos yra svarbiausia eilutė žmogaus pirminių gėrybių sąraše. KT ignoravo ir pamatinį socialinio solidarumo principą, pagal kurį socialinė bei ekonominė nelygybė, siejama su asmens padėtimi ir pareigybėmis, turi būti reguliuojama taip, kad būtų palankiausia blogiausioje padėtyje esantiems ir labiausiai pažeidžiamiems visuomenės nariams.
O kaip dėl KT argumento, kad pažeistos atlyginimų proporcijos iš dalies suniveliavo skirtingos kvalifikacijos darbą dirbančių valstybės tarnautojų atlyginimus? Šis argumentas, nepriekaištingas tik išoriškai, išties neišlaiko elementarios kritikos. Antai dabartinės Vyriausybės saldi porelė – ministrė ir ministras yra tarsi gyva iliustracija Lenino teiginiui, jog valstybę gali valdyti ir virėja.
Regis, proletariato vadas neatsitiktinai atrodo gyvesnis už bet kurį gyvąjį, nes jo idėjos su aplombu ir trenksmu išmestos pro paradines duris, yra grąžinamos per tarnybinį įėjimą. Išties, kiek visokių absoliučiai nieko apie savo sritį nenutuokiančių pabėdinskienių ir barakauskų yra kiekvienoje ministerijoje ar tarnyboje? Gerai, jeigu jie suvokia, kad yra analfabetai ir tūno sočiai bei tyliai; blogiau, jei trykšta aktyviu debilizmo fontanu, atlikdami iš esmės kenkėjišką darbą. Neklauskite šių analfabetų vardo, jų vardas – legionai.
Žinoma, nesirengiu sumenkinti visą ir viską, ypač dorų, sąžiningų ir kvalifikuotų valstybės tarnautojų, kurie, jeigu ir turi defektų, tai tik išimtinai du. Pirma, neturi ar nesugeba užmegzti reikiamų ryšių ir pažinčių, kurios tarsi raketa-nešėja išvestų juos į reikiamą orbitą. Antra, neturi reikiamo landumo ir įžūlumo, keistai sumišusio su liokajaus pataikūniškumu ir į kraują įaugusio gebėjimo įsiteikti ir įtikti.
Kita vertus, Fortūnos malonėmis nepelnytai apdovanoti ir absoliučiai nieko apie empatiją nenutuokiantys asmenys, gali įžūliai paklausti: „Kas blogo, jeigu aukšti pareigūnai daug uždirba?“. Klausimas neteisingas. Klausti reikėtų, kas gero, jeigu jie daug uždirba skurstančiųjų sąskaita? Sumažinkite savo įžūlumo apsukas, ponai, nes šie žmonės, nepabūgę sovietų tankų, gali ir Jums išrašyti tokią sąskaitą, kad maža nepasirodys.
Pagaliau, norėčiau pasiteirauti Andriaus Kubiliaus, Kęstučio Masiulio ir Co. Didžiai gerbiamieji, reiškę tokį šventą ir teisėtą pasipiktinimą KT sprendimu, sakykite, ar šis pasipiktinimas buvo nuoširdus, ar adresuotas tik išimtinai publikai ir rinkėjams. Nereikia būti ekstrasensu, kad numatytum, ką Jūs atsakysite. Tačiau dėmesio vertas yra atsakymas ne žodžiais, o darbais. Taigi, ar Jūs grąžinsite į valstybės biudžetą „moraliai neteisingo“ sprendimo nulemtą savo algos padidėjimą?