Tačiau šį mėnesį jau pasireiškė ir pirmieji ženklai, kad sostinės savivaldybės galimas bankrotas yra tikrai realus – nesugebėta gražinti 12 mln. litų paskolos Finansų ministerijai.
Kol Finansų ministerija sprendė, ką daryti su paskolos nesugebančia atiduoti savivaldybe, jos meras A. Zuokas verslo klase už 25 tūkst. litų išskrido į Niujorką „Google“ kompanijos naujovių apžiūrėti. Šie du iškalbingi faktai puikiai atskleidžia Vilniaus m. vadovo požiūrį į viešųjų finansų valdymą.
Per pastaruosius dvejus su puse A. Zuoko ir jo koalicijos valdymo metų miesto skola pasiekė 1 mlrd. 293 mln. litų ribą ir jau viršija metinio sostinės biudžeto dydį.
Prognozuojama, kad 2014 metais Vilniaus miesto savivaldybės skola gali pasiekti 1,5 mlrd. litų ribą.
Maskuodamas savo nenorą ar nesugebėjimą suvaldyti augančios skolos, A. Zuokas pasirinko puolimo taktiką – neva visos Vilniaus bėdos kyla tik dėl nepakankamo sostinės biudžeto finansavimo iš centrinio valstybės iždo. Negavęs reikalautų papildomų milijonų, Vilniaus meras kažkodėl nusprendė, kad įgijo neginčijamą teisę įvairiausiais būdais didinti savivaldybės ir jos įmonių skolas, jų gražinimo naštą paliekant ateities valdžioms.
Tuo metu į opozicijos reikalavimus imtis vidinio taupymo priemonių atkertama nepakankamo efektyvumo argumentu. Suprantama, juk leisti pinigus A.Zuokui yra daug „efektyviau“ nei imtis nepopuliaraus taupymo.
Dar daugiau, propaguodamas nesiskaitymą su viešaisiais pinigais, tokio elgesio pavyzdį A. Zuokas skiepija visam Vilniaus m. savivaldybės biurokratiniam aparatui. Juk jeigu miesto galva legalizuoja neatsakingą išlaidavimą, vadinasi, tai yra leistina ir kitiems. Būtent tai paaiškina nevaldomą padėtį savivaldybės įmonėse, kur naudojimasis tarnybinėmis privilegijomis ar skandalingos, dešimtis tūkstančių litų siekiančios vadovų algos, nepaisant šių įmonių nuostolingos veiklos, yra tapę savaime suprantamu ir neišgyvendinamu reiškiniu.
Taupymui alergiškas A. Zuokas iš tikrųjų yra sutvertas didingų „investicijų“ kūrimui. Vilniuje gimsta nauji „be galo ambicingi projektai“ – nuo nuosavų avialinijų ar tramvajaus projekto iki Gugenheimo muziejus, kurie nors ir atrodo vizualiai patrauklūs, tačiau yra pasmerkti būti nuostolingais ir klampinti savivaldybės ir jos įmonių biudžetus į dar didesnę duobę.
Tuo metu miestiečiams svarbioms sritims – miesto tvarkymui, švietimui, socialinėms paslaugoms – finansavimas kasmet mažėja, o savivaldybės įsiskolinimai paslaugų teikėjams šiose srityse atitinkamai auga.
Tokia sostinės vadovo finansų politika privedė prie to, kad kreditų institucijos nebepasitiki Vilniaus miesto savivaldybe – gauti naujų paskolų tampa nebeįmanoma. Kad „investicijos“ visiškai nesustotų, A.Zuokas yra priverstas įkeitinėti (pardavinėti) savivaldybės turtą. Net dangoraižis, kurio 19 aukšte reziduoja pats meras, neseniai buvo įkeistas už 58 mln. litų.
Taip pat galimų investuotojų į „investicijas“ bandoma ieškoti svetur - Tailande, Pietų Afrikos Respublikoje, Kinijoje, Singapūre, Jungtinėse Amerikos valstijose, jau nekalbant apie Europos valstybes. Šimtai tūkstančių litų išleidžiami mero ir jo partnerių (turistinėms) komandiruotėms į egzotiškas šalis, kaip ir reikėjo tikėtis, nepritraukė jokių investuotojų, o tik gerokai patuštino kiaurą savivaldybės biudžetą.
Finansinė padėtis Vilniaus m. savivaldybėje dar niekada nebuvo tokia prasta.
A. Zuokui niekaip nenorint keisti savo išlaidavimo įpročių, už gaunamus pinigus išgyvenimui ir naujoms „investicijoms“ tenka mokėti vis didesnę kainą. Ant prekystalio – net politinės pažiūros. Dėl didesnės gyventojų mokesčio dalies, tenkančios Vilniui, didysis liberalas A. Zuokas pasiryžo savo žmoną transformuoti į socialistinių idėjų išpažinėją. Tuo metu socialdemokratai, prisiimdami A. Zuoko „gerųjų darbų“ šleifą, rizikuoja tapti sostinės savivaldybės bankroto bendraautoriais.