Pokyčiai mokslo ir studijų srityje, be abejo, reikalingi. Savo laiku konservatorių ir liberalų suvienytomis pajėgomis sukurta, išliaupsinta bei įgyvendinta, anaiptol pasaulio maloniai nenustebinusi, krepšelinė mokslo ir studijų reforma kiek vėliau LR Konstitucinio Teismo sprendimu buvo įvertinta kaip antikonstitucinė. Lietuvoje (ne)stebina tai, kad buvusiai Švietimo ir mokslo viceministrei Nerijai Putinaitei šis teismo verdiktas tebuvo menkniekis, neturėjęs jokios įtakos reformos į(si)vertinimui dešimtuku.
Tačiau faktai iškalbingesni – būtent ši reforma įteisino Lietuvoje studentų rūšiavimą į studijuojančius nemokamai ir mokančius pilną studijų kainą, kai valstybės finansavimo negavę stojantieji renkasi studijas ne tiek pagal savo gabumus, kiek pagal studijų įperkamumą (studijų kaina svyruoja apytikriai nuo 4 tūkst. iki 18 tūkst. per metus) – o tai yra vienareikšmiškas visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 26 straipsnyje įtvirtintos nuostatos „aukštasis mokslas vienodai prieinamas visiems pagal kiekvieno sugebėjimus“ pažeidimas. Studijų prieinamumą turėjusi užtikrinti paskolų sistema tapo palanki bankams, bet ne studentams ir pan. (išsamiau apie esminius reformos trūkumus buvo nemažai rašyta įvairių autorių).
Planuojami pokyčiai ir jų kontekstas
Įsivaizduokime situaciją: pas privačios įmonės darbdavį ateina potencialus darbuotojas ir siūlo jam sandorį, pagal kurį darbdavys turės apmokėti didžiąją 4 metus trunkančių (magistrantūros atveju – 2) ir brangiai kainuojančių studijų kainos dalį, o jau tuomet potencialus darbuotojas nuspręs – dirbti jam pas šį darbdavį, ar pas kitą. Visiems sveiko proto žmonėms akivaizdu, kad joks darbdavys nesutiks finansuoti potencialaus darbuotojo mokslų, nepasirašęs sutarties, pagal kurią potencialus darbuotojas įsipareigos, pabaigęs mokslus, atidirbti sutartą laikotarpį būtent pas šį darbdavį. Mūsų valstybei toks sveikas protas kol kas nebūdingas – mokesčių mokėtojų pinigais kasmet finansuojamos dešimčių tūkstančių gerai besimokančių potencialių emigrantų ar bedarbių studijos... Be abejo, būdama turtinga šalimi, Lietuva galėtų finansuoti visų norinčių mokytis studijas, tačiau šalies problemų kontekste – emigracijos mastai, „Sodros“ biudžeto deficitas, mažas gimstamumas, demografinė duobė, senstanti visuomenė, skurdžios pensijos atidirbusiems visą gyvenimą ir pan. – biudžeto lėšų investavimas į potencialius emigrantus ar bedarbius nebūtų toliaregiškos politikos dalimi.
Lietuva – jaunimui, o jaunimas – Lietuvai?
Turint omeny aukščiau išvardintas (deja, toli gražu ne visas) problemas, ar ne geriau būtų Lietuvoje įteisinti pažangų bei socialiai teisingą anglišką studijų finansavimo modelį, kurio esmė yra ta, jog aukštosios mokyklos nustatyta studijų kaina (kuri yra vienoda visiems vienos aukštosios mokyklos studentams, nepriklausomai nuo jų pasirinktos studijų programos) yra apmokama valstybės biudžeto lėšomis per valstybinę paskolų sistemą, o pabaigę studijas absolventai paskolas grąžina palaipsniui, kaip papildomą kelių procentų pajamų mokestį ir tik tais atvejais, kai jų gaunami atlyginimai siekia arba viršija nustatytą pajamų minimumą. Taip, šiame modelyje yra instaliuotas socialinis draudimas – jeigu dirbantis absolventas gauna mažas pajamas, tokiu atveju paskolos grąžinti nereikia.
Dalis klaidingai mano, kad angliško studijų finansavimo modelio pritaikymo Lietuvoje atveju būtų pažeista LR Konstitucija, kurios 41 str. 3 dalis numato, kad „gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas“? Tačiau konstitucinės teisės ekspertas Egidijus Kūris yra išaiškinęs, kad Konstitucijos tėra tiek, kiek jos yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, kuris savo ruožtu konstatavo, kad nemokamą mokslą gali gauti asmenys, atitinkantys du kriterijus: pirma – jie turi studijuoti pagal valstybės užsakymą ir antra – atitikti „gero mokymosi“ kriterijus. Dėl tokio išaiškinimo „konstitucinės problemos“ neliktų valstybės būsimų specialistų užsakymą sumažinus iki realių skaičių (pagal realų valstybės poreikį, kai tam tikros srities specialistų realiai trūksta) – jiems, su gero mokymosi sąlyga, galima būtų laiduoti nemokamą mokslą, o visi kiti galėtų pretenduoti į studijų finansavimą per valstybinę paskolų sistemą.
Potencialiai valstybės užsakymas tokiu atveju bent iš dalies galėtų pasislinkti į profesinio parengimo sektorių. Tai ketinama daryti Didžiojoje Britanijoje, kurios ministras pirmininkas Davidas Cameronas šiomis dienomis užsiminė apie ketinimus subalansuoti aukštojo mokslo ir profesinio rengimo proporcijas.
Taigi, ar verta didinti biudžeto deficitą perteklinėmis investicijomis studijų srityje, kai galima būtų Lietuvoje pritaikyti anglišką studijų finansavimo modelį? Ar ne geriau būtų sustiprinti valstybės investicijas nemokamo vidurinio lavinimo srityje? O savo ateities gerove natūraliai suinteresuotas racionalus jaunimas sugebėtų pasirūpinti savo poviduriniu išsilavinimu, galiojant saugiai, studijuojantiems palankiai valstybinei paskolų sistemai. Negi negalėtų jaunimas, užuot būdamas našta valstybei, padėti Lietuvai bent jau biudžeto lėšų taupymu?
Pabaigai – dar vienas neretorinis klausimas: ar ne geriau būtų, užuot naudojus valstybės biudžeto lėšas studijoms finansuoti, investuoti jas į patrauklaus gyvenimo ir darbo sąlygų sukūrimą jaunimui Lietuvoje? Gal galima būtų paruošti ir įgyvendinti ilgalaikę jaunimo būsto programą, leidžiančią išperkamosios nuomos būdu iš valstybės per tam tikrą laiko tarpą išsipirkti būstą? O juk tai, ko gero, galėtų padėti susigrąžinti emigravusius ir sulaikyti ketinančius emigruoti tautiečius, nes jaunimas saugiai mokytis, dirbti ir gyventi galėtų savo Tėvynėje. Juk, kas iš to, jeigu bus suvienodinta studijų įmoka, kuri, pasak opozicijos atstovų, „aukštajame moksle atvers kelių šimtų milijonų litų skylę“ ir, maža to, niekaip nesustabdys postudijinių emigracijos srautų? Lietuva tikrai verta geresnės ateities.
Taigi, vairuojant Lietuvos aukštąjį mokslą, vertėtų plačiai prasimerkti, apdairiai pasukioti galvą ir šiukštu neužmerkti akių į tokius priešaky stūksančius stulpus, kaip biudžeto deficitas, senstanti visuomenė, demografinė duobė, mažas gimstamumas ir kt. Jeigu jau reformuoti, tai vertėtų daryti tik iš esmės, atlikus kruopščius ekonominius skaičiavimus bei atsakingai įvertinus visus įmanomus numatyti veiksnius, nes vairavimas prisimerkus gali būti pražūtingas.