Kantriai stebėję, kaip metų pradžioje Klaipėdos rajone kelias valandas pagalbos nesulaukė vyro galiausiai negyvai sumušta žmona ir vėliau sekusius protu sunkiai suvokiamus smurto atvejus, po Dembavos tragedijos pratrūko ir piliečiai, ir politikai.
Mirties bausmės ir krentančios galvos
„Lietuvoje gyventi nesaugu“ – šiandien sau konstatuoja didelė dalis tautiečių. Tačiau visuomenės iš tiesų netenkina du susiję, bet skirtingi dalykai – tiek nusikaltėlių nebaudžiamumas, tiek ir įsivyraujantis nesaugumo jausmas. Nepasitenkinimas dėl pirmojo rugsėjį viešumoje sprogo siūlymais grąžinti į baudžiamąjį kodeksą mirties bausmę. Ant šios idėjos „pajodinėję“ tvarkiečiai su Petru Gražuliu ir Rolandu Paksu priešakyje savo populistines iniciatyvas galiausiai atsiėmė vos tik jos atnešė porą papildomų procentų partijų reitinguose.
Beprasmiška mirties bausmės reikalaujantiems aiškinti, jog ši priemonė neatgraso nuo nusikaltimų ir nepadidina saugumo. Manau, pagrindinė jų motyvacija – savotiško teisingumo siekis, įsitikinimas, kad yra tam tikra nusikaltimų žiaurumo riba, už kurios nebegali būti teisinga leisti nusikaltėliui grįžti į visuomenę. Esama ilgesio šariato teisei: „Akis už akį, dantis už dantį“. Dėl bausmių griežtinimo ir paskirties galima diskutuoti, tačiau vis tiek svarbiau tai, jog jokios bausmės žmonių neatgraso nuo nusikaltimų. Dar daugiau, specialistų teigimu, priešingai dažnam įsitikinimui, nuo nusikaltimo nesulaiko ir žinojimas, kad greičiausiai būsi sučiuptas ir nubaustas. Nei griežtos bausmės, nei didelis nusikaltimų išaiškinimo procentas smurto visuomenėje nesumažina.
Kitoje aklavietėje nuolat įstrigę politikai ir už viešąjį saugumą atsakingų tarnybų tarnautojai. Per neilgą nepriklausomybės laikotarpį valdžioje tvirtai įaugo praktika rezonansinius klausimus spręsti „nukertant galvą“ pasirinktai institucijai, t.y. atleidžiant iš užimamų pareigų jos direktorių. Tokį veiksmą paprastai lydi susirūpinusiais veidais sakomos pastabos apie itin prastą atleistojo pareigūno darbą ir jam tenkančią asmeninę atsakomybę.
Tačiau visuose sektoriuose ministrai turėtų ateiti į pareigas išmanydami esmines savo kuruojamos srities problemas ir turėdami jei ne aiškų planą kaip jas spręsti, tai bent išsikeltą tikslą tai daryti. Konkrečiu Vidaus reikalų ministerijos (VRM) atveju tokių laukiančių problemų buvo daugiau nei gana, tačiau apie jokius ilgalaikių reformų planus prabėgus metams taip ir netenka girdėti.
Priešingai, už visas įstaigos darbo ydas atsakyti turėjusio vadovo netekęs Bendrosios pagalbos centras jau kelerius metus buvo viešai aptariamas kaip milžiniškas investicijas surijusi ir laukiamų rezultatų neduodanti struktūra. Apie tą žinojęs ministras nedarė nieko padėčiai pakeisti, kol įvykusi tragedija neišprovokavo paprasčiausio ir pigiausio sprendimo – suversti kaltę pavaldžiam pareigūnui. Šitaip mėtant atsakomybę kaip karštą bulvę, nors galimai patenkinamas dalies visuomenės poreikis rasti konkrečius kaltuosius, niekuo neprisidedama prie nusikalstamumo problemos Lietuvoje priežasčių šalinimo.
Kodėl žudome? Sutrikusios vertybės ir šeimos vaidmuo
Kol visuomenė reikalauja atlygio nusikaltėliams, o politikai – pareigūnams, smurtinių nusikaltimų gausos priežastys ekspertams Lietuvoje seniai žinomos. Kaip minėta, nusikaltėlių neveikia bausmės baimė – pasak tyrimų, jei žmogus pasiryžęs nusikalsti, jis tą ir padarys nepriklausomai nuo gresiančios bausmės ir to, kiek realu jos sulaukti. Žmogus beveik visada nusikalsta, kai jam moraliai priimtina atlikti tokį veiksmą, kai jis randa save pateisinančias priežastis – nepriteklių, patirtą neteisybę, rūpestį artimaisiais ir t.t. Sutrikusios moralės priežasčių yra daug ir visos jos tarpusavyje susijusios, todėl niekam politikoje nesinori pripažinti, kad siekiant ką nors išspręsti gyventojų saugumo srityje reikia atsigręžti į patį ilgiausią kelią – ugdymą dorybių, dėl kurių sutaria visuomenė.
Kiekvienas jaunas žmogus, kad neįsitrauktų į nusikalstamą veiklą ir netinkamas draugijas, turi gauti pakankamai dėmesio, būti užimtas ir turėti teisingus autoritetus. Kaip to siekti, kai šiuo metu tėvai su vaikais praleidžia vidutiniškai 6-7 minutes per dieną? Be priežiūros ir deramo ugdymo palikti mokyklinio amžiaus vaikai lieka be būtinų autoritetų ir sektinų pavyzdžių. Jie yra lengvas taikinys neigiamoms įtakoms iš pašalės – draugams gatvėje, „kietiems“ medijų personažams, galiausiai net nusikalstamoms grupuotėms.
Žiniasklaida taip pat prisideda prie smurto kultūros, nuolatos eskaluodama smurtinius nusikaltimus, rodydama publicistines ir pramogines laidas, kuriose pasakojamos praeities nusikaltėlių sėkmės istorijos. Sėkmės, dėl kurios gal ir verta rizikuoti. Tiesa, žiniasklaidos ir smurto kultūros santykis yra kaip vištos ir kiaušinio – mums rodoma tai, ką mes norime matyti, o norime matyti tai, prie ko esame pripratinti. Tačiau ciklą kažkas turi nutraukti, kad ir reitingų sąskaita.
Galiausiai ne mažiau svarbus žiaurių nusikaltimų šaltinis – alkoholis. Apsvaigę asmenys dažnai padaro veiksmus, kurių niekada nepadarytų būdami blaivaus proto. Tarp tokių veiksmų, žinoma, ir nusikaltimai, kurių labai didelė dalis padaroma esant neblaiviems. Šis reiškinys vienodai suvysto skirtingo amžiaus, visuomeninio statuso ir išsilavinimo žmones, o kad sukurtum vieną tragediją visai nereikia būti nuolatiniu alkoholiku.
Visi šie veiksniai žmogų veikia ir skatina smurtui išoriškai, tarsi iš šalies ir nėra jo valioje. Juos pakeisti – politikų užduotis ir iššūkis. Tačiau prie pokyčių prisidėti gali ne vien įstatymų leidėjai, bet ir pati visuomenė.
Abejingumo kultūra
Čia reikia išskirti dar vieną smurto kultūrai klestėti Lietuvoje leidžiantį lietuvių bruožą – abejingumą, savotišką toleranciją aplinkui matomam blogiui, jei tik šis nepaliečia asmeniškai. Pavyzdžių vėlgi daugybė, nuolat jais stebiname šalies svečius iš Vakarų Europos. Paprasčiausią pavyzdį siūlo kriminologas doc. Alfredas Kiškis: „kiekvienas yra matęs viešoje vietoje numetant šiukšlę ar užgauliojant apsiginti nesugebantį asmenį. Tačiau daug mažiau yra įsikišę sudrausmindami pažeidėjus.“
Ne taip atvirai matomas, bet nemažiau kasdieniškas yra ir abejingumas korupcijai. Beveik visi gyventojai laiko šį reiškinį problema, tačiau praktikoje absoliuti dauguma patys prireikus kyšius tiek duoda, tiek ir ima. Juk kyšininkaujančioje sistemoje bandantis elgtis sąžiningai tegali likti balta varna, o bendra padėtis šalyje nuo to nepasikeis. Toks požiūris prisideda prie daugelio, ne tik gyventojų saugumo, problemų.
Galiausiai kalbant apie toleranciją blogam elgesiui, reikia paminėti ir mokyklas. Nubaudimas mažai ką sulaiko suaugusiųjų pasaulyje, bet yra lemtingos besiformuojantiems moksleiviams. Todėl jauno žmogaus teisingumo supratimą ne formuoja, o žlugdo atvejai, kai klasėje siautėjantį vaiką toleruoja tiek mokytojai, tiek administracija, tiek kiti moksleiviai. Tai aiškus signalas, jog nustatytų taisyklių laužymas yra, žvelniai tariant, ne tokia jau ir bloga praktika. Šiais ir kitais atvejais likdami abejingi tegu ir mažoms neteisybėms, paliekame visišką laisvę konkuruoti teisingoms ir žalingoms elgesio normoms.
Veiksmas
Keli dalykai yra aiškūs. Įkalinimai nesumažina nusikaltimų skaičiaus, o kalinių skaičius nemažėja ir vienus nuolatos keičia kiti. Bendrosios pagalbos centras smurtinių nusikaltimų ir saugumo užtikrinimo dilemoje tėra pagedusi vyšnaitė ant kruvino prievartos torto. Tiesa, kad ją reikia reformuoti, tačiau tai duos trokštamos naudos tik jei susitvarkysime su smurtaujančios visuomenės priežastimis – jaunimo nepriežiūra, visuomenės abejingumu matomam neteisingumui, populistinės žiniasklaidos, neatsakingai vartojamo alkoholio ir kitomis įtakomis, dešimtmečius kūrusiomis tai, ką šiandien turime ir privalome pakeisti.
Vidaus reikalų ministras kol kas jokiu savo elgesiu neleidžia suprasti, jog mato šią pamatinę problemą ir yra pasiruošęs ją spręsti. Jei taip yra, Lietuvai per didelė prabanga ir toliau patikėti jam atsakomybę už šalies gyventojų saugumą ir kitus vidaus reikalus. Šiaip ar taip, ministerija – tai ne gėlių darželis.