Dar vasarį V. Putinas šalies mokslininkams nurodė šios draugijos pirmininkui, Dūmos pirmininkui Sergejui Naryškinui parengti naujo istorijos vadovėlio koncepciją, ir jau birželį pasirodė pirmas tokio vadovėlio variantas. Beje, S. Naryškinas trejus metus buvo vienos ideologinės struktūros prie Rusijos prezidento vadovas. Ji vadinosi sudėtingai: Komisija prieš Rusijos interesams darančius žalą bandymus falsifikuoti istoriją.

Tuomet ši komisija be kita ko nustatė, kad Baltijos šalių okupacijos nebuvo, kad Stalinas padarė daug gero sovietinei liaudžiai, kad SSRS suardymas neatitiko šios liaudies lūkesčių ir troškimų... Už istorijos falsifikavimą buvo numatyta ir atsakomybė. Už tokias išvadas S. Naryškinui garsiai plojo ne tik „Vieningoji Rusija“, kuri ir buvo jį ten delegavusi, bet ir Rusijos istorijos neatimama dalis – degtinės gamintojai, nes šis politikas, kaip rašė šios šalies spauda, yra didžiausias jų lobistas Dūmoje.

Česlovas Iškauskas
Didžiausius ginčus kėlė J. Stalino ir dabartinės Rusijos istorijos etapų traktuotė. Vadovėlyje, atrodo, neliks daugelio skaičių, apibūdinančių žmogiškuosius nuostolius dėl bado, epidemijų ir represijų. Pavyzdžiui, nebėra „gulagų“ ir juose numarintų žmonių skaičiaus.
Nežinia, ar naujame vadovėlyje yra kokia nors užuomina į rusišką „vodką“, tačiau – grįžkime prie Rusijos istorijos revizijos.

Ekspertai išskyrė 31 ginčytiną istorijos epizodą, kurį reikia paaiškinti mokytojams ir dėstytojams. Koncepciją rengusi darbo grupė sutarė, kad į tuos klausimus reikia atsakyti, turint galvoje Rusijos geopolitinius interesus. Tam prieštaravo kai kurie Mokslų Akademijos mokslininkai, teigę, jog, pavyzdžiui, XIX a. istoriją reikia traktuoti ne vien kaip caro Nikolajaus I reformas, o sieti jas su rašytojų Aleksandro Puškino ir Levo Tolstojaus asmenybėmis.

Sprendžiant iš koncepcijos, XX-ojo amžiaus istorija prasideda 1914 m. kilusiu I pasauliniu karu, tarsi 1917 m. bolševikų revoliucija iššoko „lyg velnias iš tabokinės“, laikraštyje „Kommersant“ rašo Rusijos istorijos instituto bendradarbis Aleksandras Šubinas. Jo nuomone, negalima nesieti 1905 m. ir 1917 m. sukilimų, kurie, mokslininkų nuomone, tęsiasi iki šiol.

Didžiausius ginčus kėlė J. Stalino ir dabartinės Rusijos istorijos etapų traktuotė. Vadovėlyje, atrodo, neliks daugelio skaičių, apibūdinančių žmogiškuosius nuostolius dėl bado, epidemijų ir represijų. Pavyzdžiui, nebėra „gulagų“ ir juose numarintų žmonių skaičiaus. Juodžiausi SSRS ir Rusijos istorijos laikotarpiai apibūdinami kaip „sovietinės modernizacijos metu patirti nuostoliai...“ Vengiant jų traktuotės, dažna pastraipa pradedama taip: „Šalis rado savyje jėgų...“

Česlovas Iškauskas
Lietuvos istorikų sutikimu, kad būtų išvengta nesutarimų, šis terminas liko ir dokumentuose. Dabar, aiškindami jaunimui sudėtingą Lietuvos ir SSRS santykių raidą, Rusijos pedagogai turi kuo remtis: jokios okupacijos nebuvo, lietuviai laisvai ir savo noru įsiliejo į garbingą Sovietų Sąjungos šeimą, tad ir kokie nors reikalavimai atlyginti sovietinės okupacijos žalą yra juokingi...
Žurnalistas Algimantas Čekuolis dar 2009-ųjų balandį rašė apie ruošiamą naują Rusijos istorijos vadovėlį, kuriame Katynės tragedija buvo vertinama kaip „SSRS atsakas už 1920 m. lenkų sušaudytą grupę bolševikų“, o J. Stalino ir NKVD šefo Lavrentijaus Berijos represijos išbalinamos iki absurdo: „Teroras tapo praktiškų įrankiu vykdant liaudies ūkio poreikius“.

Aprašant dabartinius laikus, naujoje istorijos koncepcijoje vyrauja komplimentinis šiuolaikiniam valdymui stilius. Įdomu, kad vadovėlyje visai neminimas „perestroikos“ tėvas Michailas Gorbačiovas, o Boriso Jelcino valdymo laikotarpiu ekonomikos reformose išskiria tik „šoko terapiją“, tačiau koncepcijos rengėjai ją siūlo įvertinti patiems pedagogams.

Išskirdami sunkiausius ginčytinus epizodus, ekspertai nemini nei Dmitrijaus Medvedevo, nei V. Putino pavardžių, o naujausius Rusijos laikus vertina aiškiai pozityviai „ kaip ekonomikos ir politinės sistemos stabilizavimo“ metą. Aišku, apie tokius V. Putino iššūkius stambiajam verslui, kaip Michailo Chodorkovskio įkalinimas, taip pat jo veiksmus Čečėnijos karo metu neužsimenama nė žodžiu...

Pateikti Rusijos istorijos faktus geopolitiniu rakursu, kaip mano Pilietinių iniciatyvų komiteto specialistai, yra labai pavojinga. Jeigu taip, tai dabartinius JAV ir Rusijos santykius reikia traktuoti iš Šaltojo karo pozicijų, o kai šie santykiai atšils, tai ką – vėl perrašysime istoriją, laikraščio „Vedomosti“ puslapiuose retoriškai klausia politologas Aleksejus Makarkinas.

Žinoma, kitąmet numatytame išleisti vadovėlyje nebus tiesioginių nuorodų į Kremliaus politiką Lietuvos ar kitų Baltijos šalių atžvilgiu. Lietuvos visuomenė turėjo būti nuraminta dar 2006 m. įsteigtos bendros Lietuvos ir Rusijos istorikų komisijos veikla. Komisija šių metų pradžioje pristatė dokumentų rinkinio „SSRS ir Lietuva II pasaulinio karo metais“ 2-ąjį tomą, kurio pristatyme vasarį labai apsidžiaugė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius (I tomas, apimantis 1939 – 1940 m., buvo parengtas dar 2006 m.). Bet tai „lengvas“ laikotarpis dviejų šalių santykiuose, tačiau kaip bus traktuojamas pokarinis metas – lieka rimtų abejonių.

O kovą vienas iš komisijos vadovų, Rusijos mokslų akademijos Visuotinės istorijos instituto direktorius Aleksandras Čiubarianas interviu „Lietuvos žinioms“ tvirtino, kad „šiuolaikinė Rusija neatsako už sovietų valdžios politiką, jos pasekmes ir neturi už tai atsiprašinėti“. Akademikas teigė, jog Rusija smerkia Lietuvos žmonių deportaciją, bet ji esą neturi nieko bendra su jos organizavimu. Jis sakė, kad, remdamasis Didžiosios Britanijos premjero Winstono Churchillio ir J. Stalino derybomis, vartojo Londono Baltijos šalių prisijungimui prie SSRS oficialiai įvestą terminą „inkorporacija“, o ne „okupacija“ ar „aneksija“.

Česlovas Iškauskas
Štai ir dabar svetainė liaupsina J. Staliną, kuris „gražino Lietuvai Vilnių ir Klaipėdą“, pliekia tuos istorikus, kurie atskleidžia Maskvos vykdytą lietuvių tautos genocidą, giria Rusiją, kuri, pasirodo, net keturis kartus gelbėjo lietuvių tautą, kuriai grėsė visiškas išnykimas...
Lietuvos istorikų sutikimu, kad būtų išvengta nesutarimų, šis terminas liko ir dokumentuose. Dabar, aiškindami jaunimui sudėtingą Lietuvos ir SSRS santykių raidą, Rusijos pedagogai turi kuo remtis: jokios okupacijos nebuvo, lietuviai laisvai ir savo noru įsiliejo į garbingą Sovietų Sąjungos šeimą, tad ir kokie nors reikalavimai atlyginti sovietinės okupacijos žalą yra juokingi...

Be tiesioginių pagalbininkų Lietuvoje jiems būtų sunku įrodinėti savo ideologines tiesas. Kaip DELFI rašėme pernai gegužę, čia ypač uolūs 2011 m. įsteigto visuomeninio judėjimo „Lietuva be nacizmo“ veikėjai. 2010-ųjų lapkritį vykusioje konferencijoje dalyvavęs jo steigėjas Algirdas Paleckis kvestionavo tai, kad 1940-ųjų įvykiai Lietuvoje, kai Lietuva buvo inkorporuota į SSRS sudėtį, buvo okupacija. Jis samprotavo, kad tai tebuvęs „įstojimas į Tarybų Sąjungą ypač apsunkintomis sąlygomis, kai faktiškai nebuvo alternatyvų...“ Tada ir vėliau jam teko pabendrauti su teisėsauga...

Neseniai užklupau vieną įdomią interneto svetainę, kurios tikslas, kaip ji skelbiasi, gana taurus: „formuluoti, aptarti bei galbūt bandyti spręsti problemas, su kuriomis susiduria lietuvybė, t.y. lietuvių tauta, lietuvių kalba bei Lietuvos valstybė ir jos visuomenė“. Vienintelis jos šeimininkas Giedrius Šarkanas, save laikąs politologu, tarsi skatina tautiškumą, bet nori nenori iš jo postringavimų apie istoriją išlenda daugybė prosovietinių ir prorusiškų daigelių. Štai ir dabar svetainė liaupsina J. Staliną, kuris „gražino Lietuvai Vilnių ir Klaipėdą“, pliekia tuos istorikus, kurie atskleidžia Maskvos vykdytą lietuvių tautos genocidą, giria Rusiją, kuri, pasirodo, net keturis kartus gelbėjo lietuvių tautą, kuriai grėsė visiškas išnykimas...

Gali būti, kad rusų istorikai būtent iš tokių semiasi medžiagos savo vadovėliams, iškraipo istorijos faktus, pakeičia juos savo „geopolitinius interesus“ atitinkančiomis sąvokomis ir taip dumia akis jaunimui. Rusijos lyderiai ne kartą reikalavę nerevizuoti istorijos, patys savo ekspertams kelia užduotis parengti „taikomosios“ ideologinės istorijos kursą. Mes turime būti atidus tokiems mėginimams ir, kaip šiemet kovą vykusioje konferencijoje sakė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja Jūratė Litvinaitė, nesileisti žeminamiems, skatinant tautinį valstybinį nepilnavertiškumą ir aukštinant stipriąsias valstybes, kurios mums atnešė tiek nelaimių.