Be abejo, nėra labai smagu, kai tave nepelnytai melagina, tačiau gerbiamas Seimo narys pasipiktinimu ir tūžmastimi nė iš tolo neprilygsta savo partijos ir šios Seimo laikinosios komisijos kolegei Rasai Juknevičienei, kuri visą garbingą parlamentinę komisiją viešai iškoneveikė, pavadindama ją „Gazpromo“ reikalų komisija“, o kai kuriuos jos narius – „Kremliaus tarpininkais“ ir net GRU ( Rusijos generalinio štabo Vyriausioji žvalgybos valdyba) agentais.
Stiprūs žodžiai, tačiau man (nežinau, kaip kitiems parlamentarams) nėmaž nesugadino ūpo, gal tik sukėlė užuojautą maloningajai autorei. Ir ne dėl apgailėtino nesivaldymo, o dėl nusibodusio, seniai nuvalkioto repertuaro. „Rusai puola“,- kiek kartų per atkurtos nepriklausomybės dešimtmečius girdėtas pavojaus signalas, galima būtų ką nors nauja sugalvoti?
Šia tema iki šiol nepranokstamas buvęs konservatorių (dar Gedimino Vagnoriaus) Vyriausybės ūkio ministras Vincas Babilius, ištaręs nemirtingą frazę, kuri pergyveno jį patį ir virto tautosakos savastimi: “Neprileisime Ivano prie vamzdžio“. Tačiau nepaisant tokio karingumo, Lietuva prarado nacionalinės ekonomikos karūną - „Mažeikių naftą“, o jos buvęs generalinis direktorius Gedeminas Kiesus - per daug žinojusią galvą (iki šiol nerastą). Po „Williams“ istorijos gavome pamoką: kuo patriotiškesni lozungai, tuo įtartinesni ir neskaidrūs sandoriai. Bent jau tuos politikų lozungus apmoka mokesčių mokėtojai.
Neprisimenu, kur skaičiau Viduramžių anekdotą apie miesto sargybinį, kuris mėgo nevykusiai pajuokauti: ūmai paskelbė apie neva besiartinantį priešą; visiems miestelėnams nuskubėjus prie gynybinės sienos, pokštininkas šoko pavymui, pats patikėjęs savo melu.
Nenustebčiau, jeigu konservatoriai iš tikrųjų nuoširdžiai tiki, jog jie vieninteliai yra Lietuvos energetinio saugumo šalininkai. Visi, tuo suabejoję, gali ir tėvynę išduoti. O išdrįsę kaišioti nosį į jų strateginių projektų užkulisius, kėslauja juos sužlugdyti, yra tikrų tikrausi maskolberniai (gražus vaižgantiškas žodis), kurie amžiams mus nori palikti Rytų energetinės meškos glėbyje.
Niekas neneigia, kad grėsmės realios ir jos nemažėja. Ypač žinant Vladimiro Putino užmojį paversti Rusiją Didžiąja Energetikos Valstybe ir čia „Gazpromui“ skirtą vaidmenį („The Financial Times“ duomenimis, šiam monstrui tenka net 8 proc. Rusijos pagaminamo BVP ir 20 proc. biudžeto metinių įplaukų). Rusų garsus žurnalistas Andrejus Piontkovskis tvirtina, kad V.Putinas yra „Gazpromo“ stambus akcininkas. Net jeigu tai nėra teisybė, Rusijos prezidentas gins „Gazpromo“ interesus kaip savo, nes pagal jo užsienio politikos doktriną tankus keičia energetinė galybė.
Visi Lietuvos bandymai ištrūkti iš priklausomybės nuo šios galybės buvo nematomos rankos sužlugdyti. Skaudžia nesėkme baigėsi šviesaus atminimo iškilaus išeivijos patrioto Juozo Kojelio sūnaus, buvusio Amerikos prezidento Ronaldo Reagano patarėjo Lino Kojelio projektas atvesti į Lietuvą JAV energetikos gigantus, kurie nutiestų tiltą į Vakarus ir pardavinėtų tuo metu visu pajėgumu veikusios Ignalinos atominės elektrinės pigią elektros energiją. Nors konsorciumas „Power Bridge“ buvo laimėjęs tarptautinį Lietuvos Vyriausybės paskelbtą konkursą, nors šią strateginę investiciją rėmė JAV vyriausybė, projektas baigėsi visiška nesėkme net dorai nepradėtas.
Dar liūdnesnis likimas ištiko kitą strateginį energetinio saugumo projektą - SGD Klaipėdos terminalą, kurį Gedimino Kirkilo Vyriausybė 2008 m. ketino statyti drauge su koncernu „Achemos grupė“ (valstybei būtų priklausę 80 proc., koncernui- 20 proc. akcijų). Terminalas jau būtų veikęs, privatus kapitalas būtų palengvinęs mokesčių mokėtojams tekusią naštą, tačiau jo labiausiai ir buvo bijomasi, nes verslininkai saugo savus pinigus ir nebūtų toleravę „otkatų“ („nuomilžių“). Nors nė vienas valstybės biudžeto centas nebuvo panaudotas, Valstybės saugumo departamento (VSD) buvęs trečiosios valdybos viršininkas Linas Jurgelaitis užsuko privačių verslininkų, dalyvaujančių projekte, operatyvinį tyrimą, Specialiųjų tyrimų tarnybos buvęs direktoriaus pirmasis pavaduotojas Aidenas Karpus pradėjo ikiteisminį tyrimą. Keliems Ūkio ministerijos valdininkams buvo iškeltos bylos, o šis strateginis projektas nutrauktas.
Už visa tai vėl sumokėjo Lietuvos žmonės, dar kelerius metus didindami „Gazpromo“ beprotiškus pelnus (Lietuva net 30 proc. brangiau perka gamtines dujas nei Vokietija), nekalbant apie keleriopai brangesnį SGD terminalą, kuris tariamai „socializuotas“, o iš tikrųjų jo finansavimas užkrautas tautai, taip pat pensininkams, bibliotekininkams ir visiems kitiems varguoliams.
Kuo būtų skyręsis privataus kapitalo statomas SGD terminalas nuo grynai valstybinio, savo paskutiniame interviu prieš mirtį atskleidė Kovo 11-osios signataras, „Achemos grupės" prezidentas Bronislovas Lubys:“ Galimybių studija( SGD terminalo) mums gali kainuoti 2 mln. litų, valstybei- 34 mln.“ Ir tai ne paties terminalų, o tik jų popierių kainos skirtumas.
Ir kaip testamentas Lietuvos žmonėms skamba to paskutinio interviu mintis: „Energetika yra ta sritis, kurioje iš mūsų visų atimamas milijardas litų.“ Signataras žinojo , ką kalba, jis nesisvaidė tuščiais žodžiais.
Šią laikinąją Seimo komisiją būtų buvę būtina sudaryti net tada, jeigu po rikimų valdančioji dauguma nebūtų pasikeitusi. Mat tai ne vienos kadencijos ir vienos Vyriausybė palikimas - sisteminė korupcija formavosi ir įsišaknijo dešimtmečiais.
Kita vertus, buvusios valdančiosios Seimo frakcijos ir partijos dauguma buvo sąmoningai laikoma per saugų atstumą nuo energetikos sektoriaus, juo labiau, kad buvęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas net nebuvo Tėvynės sąjungos- Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys.
Ką parlamentarai galėjo nutuokti, kas darosi stambiausiame Baltijos kraštų objekte- uždaromoje Ignalinos atominėje elektrinėje? Arba kaip skirstomas VIAP‘as( Visuomenės interesus atitinkančios paslaugos), netiesioginis mokestis, kuris nuo 3,95 ct/kwh( 2007 m.) išaugo net iki 10,49 ct/ kwh( 2013 m.)? Seimas leido energetikos vadovams savo rinkėjus įžūliausiai apiplėšinėti viduryje baltos dienos. Per tuos metus buvo surinkta įspūdinga suma- 4 123 mln.litų, iš jų net 2 145, 8 mln.( 52 proc.) skirta Lietuvos elektrinei, kitiems komerciniams objektams, nors pradinė VIAP idėja – remti elektros energijos gamybą iš atsinaujinančių šaltinių.
Naujieji Lietuvos energetikos architektai , pildydami savo bedugnes kišenes, sugebėjo iškreipti ir kitą puikią idėją - Europos Sąjungos (ES) trečiojo energetikos paketo direktyvą, atskiriančią elektros ir dujų gamybą ir tiekimą nuo perdavimo tinklų valdymo ir nukreiptą prie vertikaliai integruotas energetikos monopolijas, remiančią smulkius gamintojus. Direktyvos šešėlyje patyliukais Lietuvoje tarpsta faktiškai ketvirtas energetikos blokas- vidinės aptarnaujančios monopolijos, pačios nusistatančios fantastiškus įkainius, apeinančios Viešųjų pirkimų įstatymą. Tai taip pat legalus Lietuvos žmonių apiplėšinėjimas.
Tai vietinė smulkioji korupcija. Bet yra ir strateginės, gal net geopolitinės schemos ir kryptys, kurios nesikeičia ir kuriose gali aptikti senas pažįstamas pėdas. Antai “Klaipėdos naftos” SGD terminalo pagrindinė konsultantė yra Ispanijoje registruota bendrovė “Fluor A.S.” ,kurios paslaugos su lietuviškais subrangovais kainuos apie 50 mln.litų.
Bet kodėl nė lapė nesulojo, kad tai ta pati “Fluor”, kuri konsultavo Būtingės terminalo statybą, kurios finansavimas kainavo “Mažeikių naftai” faktišką bankrotą, o Vyriausybė, apsižiūrėjusi, kad darbų kaina padvigubėjo, ją išvijo iš Lietuvos?
Kita sena “pėda” sunkiau atpažįstama. “Klaipėdos nafta” SGD terminalo laivo saugyklos nuomos sutartį buvo taip įslaptinusi, kad pagrindinius skaičius atsisakė pateikti net teisininkų bendrovei “Glimstedt” , atlikusiai šios sutarties įgyvendinimo efektyvumo auditą, kuriuo bando prisidengti A.Sekmokas. Tačiau atsitvėrusi konfidencialumo siena nuo savos visuomenės, “Klaipėdos nafta” demonstruoja pasitikėjimą svetima valstybe: įdarbino buvusį Serbijoje “Gazpromo” vienos bendrovės darbuotoją, kuris gali susipažinti su SGD terminalo dokumentacija, o mazuto talpyklas išnuomojo “Lukoilo” dukterinei bendrovei, kuri padidintais tarifais išstumia Baltarusijos krovinius.
Dėl prarandamų krovinių aliarmą kelia “Lietuvos geležinkeliai” ir Klaipėdos jūrų uostas- valstybė negauna milijonų. Ar tai neprimena modifikuoto “ 2 K”projekto, globoto Rusijos specialiųjų tarnybų, vykdžiusių užduotį palikti vienintelį Lietuvos uostą ir mūsų geležinkelius be krovinių (projekto pavadinimas susijęs su Klaipėda ir Kaliningradu, tik vėliau paplito šio pavadinimo ironiškas variantas, įkvėptas G.Kirkilo ir Andriaus Kubiliaus darnaus bendradarbiavimo).
Bene didžiausias nuopelnas, sustabdant šį klastingą projektą ir apginant Lietuvos valstybės interesus, tenka pulkininkui Vytautui Pociūnui ir jo bendražygiams iš tuomečio VSD. Kadangi pulkininkas buvo profesionaliai įsigilinęs į energetinio saugumo sritį, ilgainiui jam nebeliko vietos VSD, Lietuvoje ir šioje žemėje, kad nesipainiotų užsienio specialiosioms tarnyboms ir vietiniams korumpuotiems veikėjams. V.Pociūnas dalyvavo ir VSD operacijoje demaskuojant priedangos organizaciją, kuri pirkdavo informaciją apie situaciją Klaipėdos jūrų uoste. Darbar tokios informacijos pirkti nebereikia. Kur mūsų pociūnai?
Nūnai Lietuvos energetikos strategiją, išstūmę nacionalinės energetikos praktikus ir mokslininkus, kūrė advokatai, auditoriai, bankininkai, vadybininkai ir kiti užsienio konsultantai, kuriems sumokėta dešimtys milijonų litų. Ar Lietuvos energetika tapo saugesnė, patikimesnė, stabilesnė? Ko vertas mūsų energetinis saugumas, atskleidė praėjusios savaitės įvykiai elektros biržoje, kuria mes gyrėmės reikia nereikia.
Pasirodo, mūsų energetikos saugumas yra popierinis, mes niekad nebuvome tokie nesaugūs ir lengvai paklupdomi kaip dabar. Kieno tai nuopelnas? Lietuva, pasirašiusi nežinia kam naudingą (tik ne mums) sutartį, užkirtusią kelią pigesnei elektros energijos iš trečiųjų šalių, virto dar labiau izoliuota energetikos sala, jau priklausoma net nuo mažosios Estijos. Lietuva, kuri visuomet didžiavosi savo stipriausiu energetikos ūkiu Baltijos kraštuose, virto energetikos elgeta.
Bet šį kartą mus šviesa pasiekė, priešingai priežodžiui, ne iš Rytų (“ex oriente lux”), o iš Vakarų. Neseniai Europos Komisijos(EK) patvirtintame svarbiausių energetikos infrastruktūros projektų sąraše net penki Lietuvos objektai, kurie bus pirmieji žingsniai, išsivaduojant iš Rusijos energetinės sistemos IPS/ UPS ir Smolensko jungties, taip pat ir dujotekio, pakloto iš Minsko, priklausomybės. Pagaliau prasidės reali laipsniška Lietuvos integracija į Vakarų Europos energetikos sistemą UCTE(Union for the Co-opreation of Transmission of Electricity). Smalsu, kodėl tarp šių ES finansuojamų objektų nėra mūsų brangiausių strateginių energetikos projektų - Visagino atominės elektrinės ir SGD terminalo?
Vieni spėlioja, kad ES atsisako remti “otkatinius” projektus, kiti tvirtina, kad mes patys atstūmėme ES paramą, idant niekas nekontroliuotų mūsų “nuomilžių”. Kaip yra iš tikrųjų?
Aišku viena: neteisybė, kaip nuogąstauja opozicijos lyderis A.Kubilius ir kiti konservatoriai, kad Seimo komisija kėsinasi nutraukti SGD terminalo projektą. Tai veikiausiai ir neįmanoma. Tačiau vienos nemalonios procedūros Lietuva, sudariusi SGD terminalo laivo saugyklos nuomos sutartį su bendrove, registruota Bermudų mokesčių rojuje, gali neišvengti.
Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) š.m. balandžio 17,18 d. paskelbė nuomonę dėl EK komunikato „Veiksmų planas stiprinanti kovą su mokesčių sukčiavimu ir mokesčių slėpimu”:” Komisija pripažįsta, kad (…) įmonės savo mokestinius santykius su šalimis ir teritorijomis, kurios yra laikomos mokesčių rojais, gali formuoti per tą valstybę narę, kurių apsaugos mechanizmas silpniausias.( …)EESRK ragina Komisiją ir valstybes nares į juodąjį sąrašą įtraukti tokio pobūdžio praktika užsiimančias įmones. Greta kitų nacionaliniu lygmeniu taikomų priemonių valstybės narės turėtų numatyti galimybę suspenduoti šių įmonių teises dalyvauti viešųjų pirkimų procedūrose arba prireikus atsisakyti joms suteikti prašomą valstybės pagalbą”.
Savo energetikos “Independence” ( taip išdidžiai pavadintas iš Pietų Korėjos į Lietuvą atplauksiantis laivas- saugykla) įtrauksime į juodąjį sąrašą?