Tiesa, prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimo žodžiuose Gruzijai grėsmės nuojautą vargu ar galima įžvelgti.„Gruzija išlaikė dar vieną demokratijos egzaminą ir todėl nuoširdžiai tikiuosi, kad artėjančiame Vilniaus viršūnių susitikime kartu galėsime įtvirtinti europinį Gruzijos pasirinkimą“, - rašoma prezidentės sveikinime.

Tačiau bet kam, kas labiau domisi įvykiais Gruzijoje, nebūtų sunku nupiešti ir visiškai priešingą – tiek Vilniui, tiek pačiam Tbilisiui (bent jau jo pozicijoms tarptautinėje arenoje) ne itin malonų scenarijų.

Vilniaus viršūnių susitikime europinis Gruzijos pasirinkimas gali būti ne tik neįtvirtintas, bet planuojamas Asociacijos sutarties parafavimas su ES sužlugdytas. Maža to, dabartinės Gruzijos valdžios veiksmai teoriškai gali pakenkti net Ukrainos Asociacijos ir laisvosios prekybos sutarčių pasirašymui su ES.

Vilniaus viršūnių susitikime europinis Gruzijos pasirinkimas gali būti ne tik neįtvirtintas, bet planuojamas Asociacijos sutarties parafavimas su ES sužlugdytas. Maža to, dabartinės Gruzijos valdžios veiksmai teoriškai gali pakenkti net Ukrainos Asociacijos ir laisvosios prekybos sutarčių pasirašymui su ES.
Marius Laurinavičius

Juk visai panašu, kad ES rengia atsarginį scenarijų, kaip nesužlugdyti Ukrainos Asociacijos ir laisvosios prekybos sutarčių pasirašymo, net jei buvusi Ukrainos premjerė Julija Tymošenko iki Vilniaus susitikimo pradžios nebus išleista iš kalėjimo. Tačiau, yra viena aplinkybė, kuri bet kokį Ukrainos sėkmes scenarijų be J. Tymošenko paleidimo automatiškai paverstų nerealiu, nes kitaip pakviptų dvejopais standartais, o ES negali sau to leisti. Tuo tarpu dvi nesėkmės (dėl Ukrainos ir Gruzijos) kartu iš esmės reikštų visišką Vilniaus susitikimo žlugimą.

Apie kokį apokaliptinį scenarijų čia šneku? Pasvarstykite patys: kas nutiktų, jei, tarkim, likus savaitei iki Vilniaus viršūnių susitikimo Gruzijoje būtų pateikti oficialūs kaltinimai tik ką iš posto pasitraukusiam prezidentui Michailui Saakšviliui arba jis net suimtas? Ar tuomet dar galima būtų tikėtis, kad Gruzija Vilniuje oficialiai baigs derybas dėl Asociacijos sutarties ir ją parafuos?

„Jei rinkimų stebėtojai neras pažeidimų, tuomet aš esu daugiau ar mažiau tikras, kad mes Vilniuje parafuosime Asociacijos sutartį su Gruzija“, – neseniai apie dabar jau pasibaigusius Gruzijos prezidento rinkimus sakė Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis.

Tačiau prieš tai kartu su Švedijos užsienio reikalų ministru Carlu Bildtu viešėdamas Tbilisyje R. Sikorskis iš esmės atskleidė, ką iš tikrųjų reiškia ta formuluotė „daugiau ar mažiau tikras“ dėl sutarties su Gruzija parafavimo Vilniuje.

Tbilisyje R. Sikorskis su C. Bildtu jau per daug nebesislėpdami už įprastų diplomatinių vingrybių ragino Gruzijos premjerą Bidziną Ivanišvilį nesugalvoti daryti to, ką aš aprašiau aukščiau – nepradėti prezidento M. Saakašvilio kriminalinio persekiojimo vos tik šis paliks postą ir tuo pačiu praras teisinį imunitetą.

Viešai tai skambėjo, kaip raginimai vengti „politinio keršto“ ir tikinimai, kad „politiškai motyvuotam teisingumui neturi būti vietos šiuolaikinėje Gruzijoje“. Tačiau visiems buvo aišku, apie ką kalbama – pradėjusi M. Saakašvilio teisinį persekiojimą, Gruzija, žinoma, negali tikėtis Vilniuje oficialiai baigti derybas dėl Asociacijos sutarties ir ją parafuoti.

O laiko pradėti tokį persekiojimą dar iki Vilniaus susitikimo tikrai yra. Kadangi antrojo rinkimų turo nebus, naujasis Gruzijos prezidentas Giorgis Margvelašvilis bus inauguruotas jau lapkričio 17-ąją. O tuo pačiu teisinį imunitetą praras ir M. Saakašvilis. Vilniaus viršūnių susitikimas rengiamas tik lapkričio 28-29 dienomis.

Nors ir nesiginčydamas, kad M. Saakašvilis buvo provakarietiškas politikas, vis dėlto drįsiu teigti, kad jo valdžią teisingiausia vadinti režimu – kitokiu nei A. Lukašenkos ar V. Putino, bet vis dėl to režimu.
Marius Laurinavičius

Lyg tyčia prieš pat Gruzijos prezidento rinkimus oficialiai pranešta, kad atnaujinama viena garsiausių ir mįslingiausių bylų šioje šalyje dėl buvusio premjero Zurabo Žvanijos mirties. Kadangi Gruzijos viešojoje erdvėje jau senokai sklando gandai, kad M. Saakašvilis mažų mažiausiai yra kaltas dėl tikrųjų Z. Žvanijos mirties aplinkybių nuslėpimo, o galbūt net pats kaip nors prie jos prisidėjo, niekas neabejoja, kad bent jau atsakinėti į prokurorų klausimus kadenciją baigiančiam prezidentui teks.

Be to, reikia suvokti ir tai, kad kuo greičiau nubausti M. Saakašvilį vos tik jis neteks prezidento neliečiamybės Gruzijoje trokšta ne tik kai kurios B. Ivanišvilį remiančios politinės jėgos, ne tik vienas ar kitas politikas, bet ir tikrai nemaža dalis visuomenės. Ypač tie, kurie tiesiogiai nukentėjo nuo M. Saakašvilio režimo (nors ir nesiginčydamas, kad M. Saakašvilis buvo provakarietiškas politikas, vis dėlto drįsiu teigti, kad jo valdžią teisingiausia vadinti režimu – kitokiu nei A. Lukašenkos ar V. Putino, bet vis dėl to režimu).

Taigi, ar užteks B. Ivanišviliui ir jį remiančioms bei valdžią šalyje dabar jau galutinai perimančioms jėgoms sveiko proto nepradėti M. Saakašvilio teisinio persekiojimo bent jau nedelsiant? Reikia tikėtis, kad užteks., nors stebint, kiek M. Saakašvilio bendražygių bylos jau iškeltos ir kiek jų atsidūrė kalėjimuose, garantijų nėra jokių.

Tačiau apskritai klausimas dėl M. Saakašvilio ir jo bendražygių teisinio persekiojimo nėra toks paprastas ir tapomas vien juoda arba vien balta spalvomis. Ir jis tikrai iškils net jei dabartinei Gruzijos valdžiai užteks sveiko proto dėl to nesužlugdyti Vilniaus viršūnių susitikimo ir savo pačių europinių perspektyvų.

M. Saakašvilio galimas teisinis persekiojimas iš dalies gali būti lyginamas su buvusios Ukrainos premjerės Julijos Tymošenko kalinimu, kuris liko paskutine kliūtimi oficialiajam Kijevui Vilniuje pasirašyti Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartis su ES. Taigi, iš europinės perspektyvos viskas lyg ir aišku – net terminas tam sugalvotas: „selektyvus teisingumas“.

Tačiau pačios ES pozicijos, kalbant apie tą „selektyvų teisingumą“, kaip universalų blogį, nėra jau tokios nepajudinamos, kaip kartais norėtų piešti Briuselis. Juk Rusijoje daugybė tiek to paties „selektyvaus teisingumo“, tiek dar blogesnių pavyzdžių, tačiau tai kažkodėl netrukdo siekti su Maskva strateginės partnerystės ir labai konkrečių sutarčių.

Į kalėjimus „provakarietiška“ M. Saakašvilio valdžia sugrūdo nė kiek ne mažiau oponentų negu dabar buvusios valdžios atstovų už grotų laiko B. Ivanišvilio sąjungininkai.
Marius Laurinavičius

Žinoma, galima teigti, kad Rusija nesiekia tokio suartėjimo su ES, kaip Ukraina ar Gruzija, todėl Maskva ir neprivalo priimti visų ES žaidimo taisyklių, o Kijevas ir Tbilisis privalo. Tačiau, net kalbant apie ES žaidimo taisykles, bent jau M. Saakašvilio teisinio persekiojimo atveju gali iškilti netikėtas klausimas: kas tų europietiškų normų laikosi, o kas – ne.

Mat bent jau vieną bylą, dėl kurios teisinis persekiojimas potencialiai gresia M. Saakašviliui, jau yra išnagrinėjęs net Europos žmogaus teisių teismas Strasbūre. Turiu galvoje jauno bankininko Sandro Girgvlianio nužudymo bylą. Dėl jos priimtame sprendime EŽTT nedviprasmiškai teigia, kad „teismas buvo apstulbintas to, kaip skirtingos valstybinės valdžios šakos vieningai veikė siekdamos užkirsti kelią teisingumui“.

Tad jei, pavyzdžiui, M. Saakašvilis po pasitraukimo iš posto Gruzijoje bus apkaltintas sąmokslu siekiant nuslėpti S. Girgvlianio nužudymą, ar taip pat galima bus kalbėti apie „selektyvų Gruzijos valdžios vykdomą teisingumą“, trukdantį šiai šaliai žengti europiniu keliu?

O tokie kaltinimai M. Saakašviliui būtų visai realūs, nes ši byla Gruzijoje – viena garsiausių, o pagrindiniu kaltinamuoju gali tapti tuomet ypač artimas M. Saakašvilio sąjungininkas, buvęs vidaus reikalų ministras V. Merabišvilis. Beje, M. Saakašvilis net viešai gynė V. Merabišvilį nuo kaltinimų žlugdant bylos tyrimą.

Taigi, M. Saakašvilio galimo teisinio persekiojimo problema dar sudėtingesnė negu J. Tymošenkos. Nors ir J. Tymošenkos atveju ne vienas ir ne du tiek Lietuvos, tiek ir užsienio diplomatai privačiuose pokalbiuose man yra prisipažinę ne tik tikintys, kad „J. Tymošenko – ne šventoji“, bet ir manantys, kad ji, galbūt ir verta kalėjimo – tik už visai kitus nusikaltimus, pavyzdžiui, galimą korupciją.

Tačiau J. Tymošenkos atveju bent jau galima iš tiesų įžvelgti labai aiškų politinį teisinio persekiojimo motyvą. Net dabar – senkant ES duodam laikui išleisti J. Tymošenko gydytis į Vokietiją, pačioje Ukrainoje nėra didelė paslaptis, kad šios šalies valdžia jau seniai būtų sutikusi tai padaryti, bet dar bando priversti kalinę kaip nors atsižadėti net minčių ateityje dalyvauti Ukrainos politikoje.

Tuo tarpu Gruzijoje buvęs valdžios atstovai, o dabar galbūt ir pats M. Saakašvilis persekiojami tikrai ne todėl, kad dabartinė valdžia bijo jų sugrįžimo. Dabartiniai prezidento rinkimai tik įrodė, kad M. Saakašvilio sąjungininkai ir jis pats dar ilgai negalės sudaryti rimtesnės politinės konkurencijos B. Ivanišviliui ir jo rėmėjams.

Gruzijoje verčiau kalbėti apie paprasčiausią politinį kerštą, kuris tiesiog įaugęs į kraują daugeliui šios šalies žmonių. Europinių normų požiūriu tai – tikrai nepriimtina. Tačiau juk tą patį galima buvo pasakyti ir apie „provakarietišką“ M. Saakašvilio valdžią. Į kalėjimus ši valdžia sugrūdo nė kiek ne mažiau oponentų negu dabar buvusios valdžios atstovų už grotų laiko B. Ivanišvilio sąjungininkai.

Tuomet kodėl dėl M. Saakašvilio pasiryžimo žengti „europietišku keliu“ beveik niekas Vakaruose neabejojo kone iki pat praėjusio rudens, kai jo sąjungininkai pralaimėjo parlamento rinkimus ir prasidėjo B. Ivanišvilio era? Ir kodėl toks pat elgesys esą įrodo, kad B. Ivanišvilis ir jo rėmėjai nėra tvirti to europietiško Gruzijos kelio rėmėjai?

Beveik neabejotina, kad šią dilemą Vakarams, ypač Europos Sąjungai, dėl Gruzijos teks spręsti dar ne kartą – net jei Vilniaus viršūnių susitikime Tbilisiui ir pavyks parafuoti Asociacijos sutartį su ES. Todėl ir Lietuvai, ypač šalies diplomatijai, reikia kuo greičiau pačiai atsakyti į klausimą, kokios pozicijos ji laikysis, jei M. Saakašvilis vis dėlto būtų bandomas patraukti atsakomybėn už tikrus ar tariamus nusikaltimus savo valdymo metais.