Kai buvo uždarytos minėto televizijos kanalo programos, atrodė, kad galime džiaugtis, jog jau išmokome gintis. Tačiau Bronius Bradauskas mus greitai sugrąžino į realybę.
Tiesą sakant, B. Bradausko išpuolis visiškai nenustebino. Jau ne vieną kartą teko konstatuoti, kad didžiausi rusofobai (tai yra bijantys Rusijos) Lietuvoje yra senosios kartos socialdemokratai, kurie su Rusija moka kalbėtis tik patarnaujančiai susilenkę ar atsiklaupę ant kelių. Tai prasiveržia net ir tokiais neįtikėtinais būdais – kai iš tos baimės atsižadama net savo istorijos ir jos šlovingiausių puslapių, kaip buvo ginama laisvė.
Geriau už apžvalgininką Marių Laurinavičių, kurio negali įtarti simpatijomis konservatoriams, įvardyti B. Bradausko išpuolio, kaip kad Rusijos dvigubos pergalės informaciniame kare prieš Lietuvą, tikrai negalėčiau. Rusijos pergalė dviguba, nes parodė, kad Lietuvoje net aukštose pareigose yra daug veikėjų, kurie į kovas už Nepriklausomybę žiūri ne kaip į mūsų pasiekimą, o tik kaip į tai, kas nepatinka šiandieninei Rusijai. Ir antra, Rusijai pavyko parodyti, kaip aukštai ir tvirtai dabartinėje valdžioje yra įsikūnijusi tikra Rusijos baimė.
B. Bradausko išpuolis taip pat parodė, kad Rusijai nereikia jokių „Pervyj Baltijskyj“ kanalų, ji turi daug informacinio karo instrumentų Lietuvos viduje: tarp politikų, žiniasklaidos, verslo. Tai visi žinome, bet apie tai nenorime kalbėti. O būtina...
Kremliaus informacinės atakos yra nukreiptos ne tik į mūsų istoriją. Gal kai jos nukreiptos į mūsų istoriją kaip tik yra lengviau, nes mes jas lengviausiai atpažįstame, emocingai reaguojame, ir, kaip rodo „Pervyj Baltijskyj“ istorija, gebame politiškai, dalykiškai ir teisiškai vieningai reaguoti.
Bet kai Kremlius savo informacines atakas nukreipia prieš mūsų strateginius energetikos projektus, tokias atakas mes kur kas sunkiau atpažįstame. Tokioms atakoms visai nereikia kokio nors „Pervyj Baltijskyj“ kanalo, kadangi tam labai efektyviai vėl išnaudojami tie patys socialdemokratai. Ir atrodo, kad prieš tokias informacines atakas, kai panaudojamas ne oficialus televizijos kanalas, o informacinėms atakoms reikalingi resursai, kurie yra mūsų šalies viduje, Lietuva dar vis nemoka valstybiškai apsiginti.
Kaip to pavyzdį galiu paminėti socialdemokrato Artūro Skardžiaus ir jo kolegų, pirmiausia – socialdemokratės Birutės Vėsaitės nuoseklias pastangas per vadinamąją A. Skardžiaus komisiją užsiimti išimtinai informacinių atakų prieš svarbiausius energetikos projektus organizavimu.
Kol mes buvome valdžioje, gaudavome informaciją, kaip Kremlius organizuoja tokias atakas, ir kiek tam skiria žmogiškųjų ir finansinių resursų. Dabar matome, kad tokios pačios pastangos yra realizuojamos per A. Skardžiaus komisiją. Socialdemokratams A. Skardžiui ir B. Vėsaitei griežiant pirmaisiais smuikais ir grojant vis tą pačią melodiją bandoma įteigti, kad plėtojant Visagino atominės elektrinės (VAE) ar Terminalo projektus tariamai buvo daug neskaidrumo, buvo galima viską gerokai pigiau padaryti ir t.t. Ir nors pačios komisijos posėdyje gaunami tikslūs atsakymai, kad jų priekaištai yra visiškai absurdiški, jie viešumoje ir toliau tęsia savo melagingą propagandą.
Drįstu tvirtinti, kad tokia veikla tarnauja tik Rusijos interesams, Rusijos informaciniams karams. Rusija dėjo, deda ir dės dideles pastangas diskredituoti Lietuvos pastangas siekiant energetinės nepriklausomybės, tokiu būdu tikėdamasi sustabdyti ar bent pristabdyti svarbiausių energetikos projektų įgyvendinimą.
Todėl ir sakau, kad socialdemokratai yra tapę Rusijos informacinių karų įrankiu.
Praėjusiais metais socialdemokratų parama referendumui dėl VAE buvo esminė Rusijos informacinio karo prieš Lietuvą pergalė. Socialdemokratai jau tada parodė, kad jie gali būti pripažįstami kaip naudingi Rusijos informacinių karų instrumentai.
Šiandien tokios „pergalės“ rezultatais gal nelabai džiaugiasi ir patys socialdemokratai, kai jiems tenka prisiimti atsakomybę už Lietuvos energetinę nepriklausomybę.
Būtų gerai, kad praėjusiais metais Rusijos pasiekta informacinio karo pergalė taptų gera pamoka pirmiausia patiems socialdemokratams ir jie patys suvoktų paprastą tiesą, kad yra tapę Rusijos informacinio karo instrumentais. Rusijai, siekiančiai naujų šio karo pergalių, nereikia kokio nors „Pervyj Baltijskyj“ kanalo. Užtenka turėti socialdemokratus ir jų lyderius šiame kare: B. Bradauską, A. Skardžių, B. Vėsaitę.
Socialdemokratai galėtų parodyti, kad jie iš pastarųjų, ryškiausiai matomų Rusijos informacinių atakų išmoko bent jau elementarias pamokas ir kad jie patys sau daro pirmąsias išvadas, kaip nebebūti Rusijos informacinio karo įrankiais. Tam šiandien reikia vieno žingsnio, kurio tikisi didelė dalis visuomenės: B. Bradauską atleisti iš komiteto pirmininko pareigų.
Jeigu socialdemokratai patys to nepadarys ir nesupras, kokią didžiulę klaidą jie daro nereaguodami į B. Bradausko išpuolį, mes pradėsime jo atstatydinimo iš pareigų procedūrą. Tai bus testas socialdemokratams. Ir net jeigu nepasitikėjimo procedūra nesulauks Seimo daugumos paramos, ji bus naudinga, nes duos aiškų atsaką – kad socialdemokratai sutinka ir toliau būti Rusijos informacinių karų įrankiais.