Kadangi po to ir įvyko ši surežisuota rokiruotė, kurios rezultatas – pakeista Seimo vadovybė ir bemat ekspirmininku tapęs sporto funkcionierius, V. Landsbergis klausia: „Nejau viskas tik dėl N. Venckienės?”. Nors to V. Landsbergis klausia retoriškai ir sarkastiškai, tačiau su jam visiškai nebūdingu naivumu. Ko gero, politinė intuicija šįkart jį smarkiai apgavo.

Sunku paneigti, jeigu apskritai įmanoma tai padaryti: politinio lėlių teatro režisierius kaip tik panorėjęs tampo už virvučių „darbiečių“ marionetes. Jos savo balsais tik formaliai patvirtina tikrąją kniaziaus valią. Kitas dalykas, kad įvykių eiga, kurią reikia matyti, suklaidino netgi labai įtarų Sąjūdžio patriarchą. Suklaidino, nes čia yra būtent tas atvejis, kai po to nereiškia dėl to.

N. Venckienė – tik širma

Priminsiu, Viktoras Uspaskichas savo laiku ironizavo, kad N. Venckienė į Seimą atėjo ant mergaitės sprando, o ši kaip įžeidimą vertino vien jos tyros personos gretinimą su svarščiku, paskui kurį velkasi purvino kriminalo šleifas. Alergiją vienas kitam jaučiantys N. Venckienė ir V. Uspaskichas tik dėl aplinkybių tapo draugais iš išskaičiavimo. Tarsi viena grandine supančioti kalėjimo bėgliai – baltasis rasistas ir nigeriu jo laikomas juodaodis.

Karolis Jovaišas
Kokia nauda iš Loretos sadistinių ir neprognozuojamų išpuolių? Tiesioginės jokios. Užtat yra netiesioginė – maskuotė ir kamufliažas. Kitaip tariant, informacinis triukšmas, slepiantis tikruosius Viktoro ketinimus ir klaidinantis netgi tokius įžvalgius žmones, kaip Sąjūdžio patriarchas.
Kadangi svarstant Seime klausimą tiek dėl V. Uspaskicho, tiek dėl N. Venckienės neliečiamybės panaikinimo, jiems buvo reikalingi sąjungininkai, tokius jie rado vienas kito asmenyje. Taigi, viską nusvėrė ne neigiamos emocijos bei jausmai, o geležinė logika. Jos esmė ta, kad mano priešas, kuris yra man priešiškos sistemos priešas, tampa mano draugu. Tegul ir užkeiktu draugu.

Dabartiniu metu situacija radikaliai pasikeitė – išnyko aplinkybės, kurioms esant, Viktoras buvo suinteresuotas žaisti Garliavos kankinės korta. Todėl labai naivu manyti, kad jis – pragmatiškas žmogus – dėl šios kankinės kankinsis pats, siekdamas pakeisti Seimo vadovybę. Nors prancūzai sako „ieškok moters“, surizikuokime įsiklausyti romėnų, kurie pataria ieškoti, kam tai naudinga.

Priešingu atveju mes liksime naivūs vaikai, besistebintys, kodėl staiga nei iš šio nei iš to, naujai iškepta Seimo pirmininkė pradėjo mušti savus. Be to, tarsi itin uolūs Zigmundo Froido pasekėjai, pradėsime spėlioti, ar tik Loreta Graužinienė, pažeminta prezidentės egzamino ir širdyje užslėpusi nuoskaudą bei pyktį, neatsikratė šių negatyvių jausmų slegiančios naštos, išliedama ją ant „darbiečių“ ministrų. Kaip savo nepilnavertiškumo kompensacijos priemonę.

Svetima siela – sutemos, kartais labai tirštos. To negalima atmesti, tiksliau, nebūtų galima atmesti, jeigu L. Graužinienė veiktų savo iniciatyva. Tačiau neužmirškime, kas ji yra, kieno dėka atsidūrė aukštame poste, taigi, nuo ko yra visiškai priklausoma ir kieno valią klusniai vykdo. Tad ar gali ji, tarsi nutrūkusi nuo grandinės ir visiškai neprognozuojama sadistė, čaižyti savus?

Karolis Jovaišas
Savo ruožtu Lietuva liks prie sudužusios geldos. Neįgyvendintas projektas ir yra ardomoji operacija. Nesvarbu, kad tiesiogiai ją įvykdys premjeras – savas, toks malonus žmogus, kad nors prie žaizdos dėk.
Be niekur nieko, be jokios priežasties? Juolab, kad viena iš čaižomų – tai ministrė, kuri, kaip visiškai teisingai pastebi apžvalgininkai, netrukdo dirbti ministerijos specialistams, nerodo tuščiavidurių iniciatyvų ir visiškai nesigviešia vadovauti tam, apie ką neturi nė menkiausio supratimo. Sakysit, būtent tai ir yra tikroji principingosios Loretos išpuolių priežastis? Pajuokauti, aišku, galima, bet reikia turėti ir saiką.

Mes visi puikiai žinome, kad tikrasis kvailys – aktyvus kvailys. Toksai, įsikandęs kokią nors alkoholio ar mėtinių cigarečių draudimo idėją, voliojasi su ja, tarsi nuo valerijonų apsvaigęs katinas. Šiam veikėjui, nors kuolą ant galvos tašyk, jis liks aklas ir kurčias tam, kad net totalitariniai režimai beviltiškai pralaimėjo panašias draudimo kampanijas. Jo suvokimo ribas peržengia ir tai, kad tokios drastiškos kampanijos turi tik vieną vienintelį nugalėtoją – organizuoto nusikalstamumo struktūras.

Viktoras kaip sėkmingas Rusijos projektas Lietuvoje

Tikrųjų L. Graužinienės demaršo priežasčių paieška veda mus prie jos tikrojo šeimininko. Puiku, o kas gali paneigti, kad Viktoras yra protingas ir racionalus žmogus? Būtų jis kitoks, ar galėtų metų metais mulkinti patiklius ir, atrodo, ne be reikalo vienas kitą runkeliais vadinančius tautiečius, pasakodamas jiems primityvias pasakėles iš ciklo „Tūkstantis ir vienas agurkas“?

Taigi, klausimų klausimas Viktorui: tai kokia nauda iš Loretos sadistinių ir neprognozuojamų išpuolių? Tiesioginės jokios. Užtat yra netiesioginė – maskuotė ir kamufliažas. Kitaip tariant, informacinis triukšmas, slepiantis tikruosius Viktoro ketinimus ir klaidinantis netgi tokius įžvalgius žmones, kaip Sąjūdžio patriarchas.

V. Landsbergis teisingai ragino „matykime įvykius“, tačiau konkrečiu atveju jis klydo, manydamas, kad po V. Gedvilo pareiškimo dėl apkaltos N. Venckienei sekusi politinė rokiruotė ir buvo įvykdyta būtent dėl šio pareiškimo. Kita vertus, nors konkrečiu atveju po to ir nereiškė dėl to, vis dėlto tokia įvykių seka dažnai reiškia ir priežastingumo ryšį.

Karolis Jovaišas
Sakysit, kokia Viktorui iš to nauda? Tokia, kokia būna į svetimos šalies valdymo struktūras infiltruotam agentui, kuris atlieka sėkmingą žvalgybos arba ardomąją operaciją.
Štai ir priartėjome prie tiesos momento. Prie akinančio tiesos momento, kurį Viktoras įžvalgiai užmaskavo formaliai antro aukščiausiojo pareigūno Lietuvoje demaršais. Matykime įvykius: iš pradžių, savo išpuoliais ir aktyvia veikla užmigdžiusi oponentų budrumą, L. Graužinienė atsargiai pareiškė, kad reikėtų atlikti gyventojų apklausą dėl to, ar jie pritaria atominės jėgainės statyboms.

Kas seka po to? Teisingai, ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus pareiškimas, kad pasikeitus VAE projektui – gerokai sumažėjus jo kainai, būtų tikslinga surengti dar vieną referendumą ir atsiklausti tautos nuomonės. Viktoras viską apskaičiavo tiksliai. Pasitelkęs Loretą ir pats, kaip marionečių teatro režisierius, likęs nuošalyje, jis užmetė jauką. Iš pradžių jį prarijo V. Landsbergis, po to premjeras. Šis prarijo skubiai. Tiesiog nepadoriai skubiai.

Moralas: svarbu ne tai, ar šis VAE projektas pigesnis ir kiek pigesnis, o tai, kad galima užpirkti už jį mišias. Išties, pateikite referendumui klausimą, ar reikia sumažinti mokesčius ir tuo pačiu metu pakelti biudžetininkams atlyginimus ir į šiuos, viena kita šalinančius klausimus, Jūs gausite teigiamus atsakymus. Kartu sužlugdysite valstybę. Sakysit, kokia Viktorui iš to nauda? Tokia, kokia būna į svetimos šalies valdymo struktūras infiltruotam agentui, kuris atlieka sėkmingą žvalgybos arba ardomąją operaciją.

Motina Rusija neužmirš savo sūnaus ir nepaliks jo bėdoje. Maža to, reikia suprasti praeities ir dabarties Rusijos carų logiką. Pagal šią logiką, jeigu kokioje nors Liliputijoje yra kokia nors Runkellandijos provincija, o Rusijos agentas, meistriškai manipuliuodamas runkellanderių nuotaikomis, padeda visą Liliputiją išlaikyti Rusijos priklausomybės orbitoje, argi šis agentas nenusipelno atpildo? Užtarnauto atpildo, pavyzdžiui, Rusijos Didvyrio žvaigždės?

Savo ruožtu Lietuva liks prie sudužusios geldos. Neįgyvendintas projektas ir yra ardomoji operacija. Nesvarbu, kad tiesiogiai ją įvykdys premjeras – savas, toks malonus žmogus, kad nors prie žaizdos dėk. Na, tikras Manilovas, pamenate šį labai saldų, visiems siekiantį įtikti ir absoliučiai jokio stuburo neturintį personažą iš Nikolajaus Gogolio romano „Mirusios sielos“?

Nieko nuostabaus, kad palaidoję skalūnus, mes jau užsakėme laidotuvių katafalką atominei jėgainei. Vadinasi, energetikos srityje, kaip buvome, taip ir liekame priklausomi nuo Rusijos. Ačiū, begalinio pliurpalizmo ideologijai, asmeniškai Viktorui ir minėto laidotuvių katafalko vadeliuotojui- ponui Manilovui. Nizkij poklon jums.