Lietuvos reakcijos į daugiaplanį Rusijos spaudimą apnuogino mūsų valstybės valdymo ir strateginio mąstymo problemas, tačiau sykiu parodė, kad vyksta teigiama vertybinė ir kartų kaita: tvirtėja valstybiškai nusiteikęs elitas, kuris nebelinkęs manyti, kad real politik principas galėtų būti vienintelis mažos valstybės kelias.
Taip, Vyriausybės, Seimo ir Prezidentūros reakcija į kaimyninės valstybės elgesį su mūsų kroviniais rodo, kad stinga tarpinstitucinio susikalbėjimo, bendros vizijos ir kad asmeniniai politikų reitingai vis dar ima viršų prieš šalies interesus.
Taip, Lietuvos politikams ir diplomatams stinga įdirbio bendraujant su Rusija, galbūt per mažai investuojama į šiuos santykius – akivaizdu, kad tai nesiseka net prorusiškais laikomiems socdemams, tačiau gera žinia yra tai, kad valstybės lygiu vis dažniau atsisakoma žaisti pagal Rusijos primetamas užkulisinio žaidimo taisykles. Politinis elitas, kad ir koks pasyvus, pagedęs ir aplipęs tokiais dviprasmiškais dariniais kaip Darbo partija, nebenori, o spaudžiamas viešosios opinijos - ir nebegali sykiu ar skyrium parsidavinėti Rusijai. Tokie žingsniai kaip patarėjo Antano Vinkaus siuntimas į Maskvą rusams pageidaujant tampa tik pavieniais brazauskinės politikos rudimentais.
Deja, trumpos atminties rinkėjai į Seimą vis dar renka tokius politikus kaip Viktoras Uspaskichas ar Bronius Bradauskas, vis dar garsiai abejojama, ar tikrai Lietuvai derėjo kelti tarptautinį skandalą, kai Austrija paleido Sausio 13-osios bylos įtariamąjį Michailą Golovatovą, ar turėjo būti uždrausta Lietuvoje transliuoti PBK produkciją, o tokie veikėjai kaip Algirdas Paleckis dergia Lietuvos vardą Lietuvoje ir užsienyje, iškraipydami istorinius faktus. Vis dėlto yra ženklų, kad šalies elitas sąmoningėja, vakarietiškėja ir tvirtėja, mažėja tolerancija antivalstybinei veiklai ir svarbūs dalykai nebepaliekami paraštėse.
Puiki šių procesų iliustracija yra reakcija į dezinformaciją, kurią transliavo PBK televizija. Kai 2006 m. LRTK nusprendė uždrausti Lietuvos kabelinėms televizijoms retransliuoti valstybinį Baltarusijos televizijos kanalą dėl jo skleidžiamos dezinformacijos, komisijai buvo daromas didelis spaudimas ir net konservatoriai tuo metu neturėjo vieningos nuomonės.
PBK propaganda apie Sausio 13-osios įvykius dabar visuomenės sutinkama jau visiškai kitaip: LRTK sprendimas buvo principingas ir vienbalsis, teismas jį užtvirtino, verslas atšaukė reklamą, o Jolanta Butkevičienė pasitraukė kanalo iš PBK valdančios bendrovės „BMA LT“ generalinės direktorės pareigų. Isteriška PBK reakcija į draudimus ir tai, kad, kaip sklando gandai, Lietuvoje ieškoma juos už ausų iš balos galinčių ištraukti viešųjų ryšių specialistų, geriausiai liudija, kad šio ideologinio išpuolio architektai, ko gero, patys nesitikėjo tokios reakcijos – Lietuvos visuomenės nuotaikų patikrinimas jiems atsiėjo pernelyg brangiai. Ir nepadėjo nei pačios Rusijos žiniasklaidos, nei ESBO pareigūnų, nei čionykščių žurnalistų vogravimai apie žodžio laisvę ir pavojus. Kaip teisingai pabrėžė konservatorė Rasa Juknevičienė, tokia propaganda nėra žiniasklaida. Taigi jai negali būti taikomi ir žodžio laisvės standartai.
Ši principinga laikysena ypač svarbi, nes užaugo nauja Lietuvos piliečių karta, nemačiusi sovietmečio ir jau neturinti asmeninio santykio su Lietuvos istorija. Jie turi suvokti, kodėl barokiškai atrodę Sąjūdžio mitingai buvo reikšmingi ir kodėl žmonės nesitraukė nei nuo televizijos bokšto, nei nuo Parlamento.
Tokių reakcijų akivaizdoje tik toks visuomenės nuotaikų nejaučiantis arba tiesiog nepaisantis politikas kaip B. Bradauskas galėjo pulti drausti svečiams iš Europos Sąjungos demonstruoti filmą apie Lietuvos nepriklausomybę, mat tai suerzintų rusus, o vis praleidžianti progą patylėti ir isteblišmentui kerštaujanti Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė – jį palaikyti. Iš to, kaip B. Bradauskas atvirai dėstė savo motyvus ir pasakojo, kaip siekė iškupiūruoti kadrus apie Sausio 13-ąją, matyti, koks nuoširdus brazauskinės politikos mohikanas yra B. Bradauskas.
Pastarojo norą parodyti A. Brazauską gražesnėje šviesoje geriausiai apibūdino tuometinių įvykių liudininkės Nijolės Oželytės pasipiktinimas. „Ar tas dvasios liliputas tikrai norėtų, kad būtų garsiai papasakota, kaip A. Brazauskas isteriškai rėkė apie „Landsbergio provokaciją“, kai išgirdo, kad Sąjūdžio frakcija balsuos ne už „suverenitetą SSSR sudėtyje", o už visišką nepriklausomybę? Aš buvau to darkymosi liudininke, man net teko pasakyti, kad tauta užmėtys jį šiukšlėmis, jei išgirs, ką jis čia kalba arba jei jo vadovaujami perkrikštai komunistai už nepriklausomybę nebalsuos. Po balsavimo Justas Vincas Paleckis klykė po visą salę apie popierinę nepriklausomybę, širsdamas, kad dėl baimės buvo priverstas balsuoti“, - socialiniame tinkle prisimena to meto įvykių liudytoja.
Tokie liudijimai – labai vertingi, nes dėl savo reputacijos ir statuso susirūpinę A. Brazausko aplinkos veikėjai nuolat bando parodyti jį gražesnėje šviesoje. Štai DELFI paskelbus interviu su žymaus komunistų partijos veikėjo Algirdo Ferenso našle, žurnaliste ir vertėja Goda Ferensiene, kuriame ji pasakoja, kad niekas iš Brazauskų nėjo prie televizijos bokšto Sausio 13-ąją, portalas susilaukė aršaus A. Brazausko bendražygių spaudimo paneigti šią informaciją. Deja, nė vienas iš jų nepasinaudojo DELFI pasiūlyta teise padiskutuoti su G. Ferensiene viešai ir tekste išdėstyti tikrąsias aplinkybes – skaitytojams iš tiesų būtų svarbu sužinoti, kur ir ką veikė A. Brazauskas tą lemtingą naktį.
Taip, tokie veikėjai kaip A. Brazauskas ar B. Lubys buvo neabejotinai charizmatiškos ir reikšmingos figūros Lietuvos gyvenime, tačiau kažin ar reiktų verkti, kad jų nėra kuo pakeisti. Drauge su šių veikėjų išėjimu Lietuva turi baigti savo bizantiškąją epochą su visais jos atributais ir formuoti civilizuotą vakarietišką kryptį bei nuosekliai jos laikytis. Ši perėjimas neįvyks per naktį, bet geroji žinia yra ta, kad jis tikrai prasidėjęs.
