Tiesa, kiek anksčiau, liepos 23-ąją, laikinai ėjęs JAV valstybės sekretoriaus pareigas Sumneris Wellesas, kuris šiaip buvo laikomas ekspertu Lotynų Amerikos klausimais, vyriausybės vardu pareiškė, kad Amerika nepripažįsta Sovietų Rusijos smurto bei Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijos. Iki tol Vakarai tik atidžiai stebėjo Molotovo-Ribbentropo pakto įgyvendinimo eigą, SSRS ir nacių pozicijų suartėjimą ir laukė pirmosios naujo pasaulinio karo kanonados.
Savo ultimatumui Lietuvai Maskva buvo pasirinkusi tinkamą metą: visas pasaulis nuščiuvęs sekė Vokietijos žygį į Paryžių ir jo užėmimą birželio 14 dieną. Iki pat karo pradžios Adolfas Hitleris burkavo su Josifu Stalinu, tad į pastarojo ultimatyvius reikalavimus Baltijos šalims Vakarai nekreipė dėmesio. Antanas Smetona, griežtai kritikavęs nacizmą ir po savitarpio pagalbos sutarties pasirašymo su Sovietų Sąjunga 1939 m. spalio 11 d. kalboje šlovinęs Lietuvai „draugingą valstybę Sovietų Rusiją”, negalėjo tikėtis jokios paramos iš Vakarų. Tad ultimatumo naktį prasidėjęs ir iki vidurdienio trukęs Lietuvos vyriausybės posėdis tebuvo aplinkybių nulemtas formalumas: Lietuva nutarė nesipriešinti, priimti SSRS ultimatumą, o prezidentas pareiškė išvykstąs iš Lietuvos. Tuo metu jau savaitę prie Lietuvos sienų komandos laukė žygiui į Vilnių pasirengusi sovietų kariuomenė – 221 tūkst. kareivių ir karininkų.
Taigi, verta priminti F. Roosevelto žodžius, kuriuos jis pasakė spalio 15 d. priimdamas 11 asmenų lietuvių delegaciją, vadovaujamą rugpjūtį susikūrusios Lietuvai gelbėti tarybos (LGT) pirmininko Leonardo Šimučio. Beje, lietuviai ketino prezidentui įteikti dovaną – 125 Lietuvos pašto ženklų kolekciją, nupirktą iš vieno amerikiečių kolekcionieriaus už 50 dolerių, tačiau, kaip rašė L. Šimučio dienoraštį cituojantis istorikas Juozas Skirius, jokiuose dokumentuose ar protokoluose neužfiksuotas tokios dovanėlės įteikimas.
Prezidentas, išklausęs LGT parengtą memorandumą ir kai kurias jo vietas pats perskaitęs, prabilo į delegaciją šiais žodžiais: ,,Man yra malonu patirti, kad jūs, lietuvių kilimo Amerikos piliečiai, esate taip giliai susirūpinę savo gimtojo krašto likimu... Bet leiskite man pasakyti, kad jūs padarėte dvi klaidas. Pirmoji yra jūsų rašte, kurį man įteikėte. Ten pasakyta, kad Lietuva prarado savo nepriklausomybę. Klaidinga taip teigti. Lietuva nepriklausomybės neprarado – Lietuvos nepriklausomybė tik laikinai pertraukta. Ateis laikas, ir Lietuva vėl bus laisva. Tai atsitiks gal greičiau, negu jūs galite tikėtis. Kita klaida, kaip aš pastebėjau, buvo padaryta vieno jūsų kalbėtojo, kuris apie Lietuvą išsitarė, kaip apie labai mažą valstybę. Pasižiūrėkite į Lotynų Amerikos respublikas ir pamatysite, kad jų tarpe yra net mažesnių už Lietuvą, o jos vis dėlto laisvai ir laimingai gyvena. Netiktų kalbėti apie Lietuvos mažumą, nes ir pati mažiausia tauta turi lygiai tokią pat teisę būti nepriklausoma, kaip ir pati didžiausia tauta.“
Nors ši audiencija truko apie 20 minučių, ją galima vadinti istorine: ir dėl to, kad Amerikos vadovas rado laiko lietuvių išeivijos problemoms, ir dėl Vašingtono suteikto galingo stimulo toliau plėsti Lietuvos išlaisvinimo idėją. Kokia šalis dar taip energingai rėmė laisvos Lietuvos siekį?
Štai kodėl, kaip dažnai atsitinka po euforijos antplūdžio, pokario metu sklidę Vašingtono pažadai netrukus išvaduoti Lietuvą ir kitas Baltijos šalis iš sovietų okupacijos, laisvės kovotojams įkvėpė apgaulingą viltį, kad su amerikiečių pagalba okupanto ordos netrukus bus įveiktos. Tokių oficialių to meto Vašingtono pareiškimų tarsi ir nebuvo, bet tarp Lietuvos partizanų sklido gandai, kad štai JAV vėl išsilaipins Europoje ir patrauks prieš SSRS... Tai buvo mėginimas įkvėpti pasitikėjimo ir nenustoti priešintis okupantui, bet 1953 m. partizaninis karas Lietuvoje išseko, o po J. Stalino mirties ir Nikitos Chruščiovo atėjimo į Kremlių lietuviams suruseno kita pragaištinga viltis: galbūt ir okupacijos sąlygomis bus galima pakenčiamai gyventi...
Istorikas Juozas Banionis šį faktą vertina kaip vieną svarbiausių pirmųjų laimėjimų Lietuvos laisvės byloje: Lietuvos okupaciją nuo tol oficialiai ėmė nagrinėti JAV Kongresas, ir komiteto surinkti dokumentai virto kaltinančiomis rezoliucijomis apie sovietų vykdytus nusikaltimus Baltijos šalyse. Pirmoji tokia rezoliucija paskelbta 1955 m., o 1966 m. spalį JAV Kongreso priimtas dokumentas, smerkiantis Baltijos šalių okupaciją, įgaliojo prezidentą rezoliuciją įteikti Jungtinių Tautų organizacijai. Paskui komiteto išvados pasitarnavo prezidentų F. Roosevelto, Harry S. Trumano, Dwighto Eisenhowerio ir kitų laikysenai nuosekliai nepripažinti šių šalių inkorporavimo į SSRS.
Kova už Lietuvos laisvę tęsėsi dar ilgai. Lietuvos disidentus ir žmogaus teisių kovotojus įkvėpė lietuvių išeivijos pastangos nuolat priminti pasauliui apie padėtį Tėvynėje, sovietų vykdomus nusikaltimus. Žinoma, būta įvairių tos kovos etapų, persipynusių su išeivių ginčais, rietenomis, postų dalybomis, išdavystėmis ir nepasitikėjimu, pozicijų skirtumais. Ne paslaptis, kad pleištą į išeivijos vienybę kalė ir sovietinės žvalgybos bei „kagėbistinės“ struktūros, kurių čiuptuvai skverbėsi ir tarp lietuvių. Tačiau politinė, diplomatinė ir moralinė parama Lietuvos siekiams nebuvo išblėsusi.
Kodėl tai prisimename šiandien? Visuomenėje tapo madinga skeptiškai vertinti bet kokį ryžtingesnį Amerikos veiksmą pasaulyje, Europoje ar Baltijos šalių atžvilgiu. Antiamerikonizmas sėkmingai buvo stimuliuojamas sovietinėje propagandoje, ir šis užkratas mumyse liko iki šiol. Negali paneigti, kad tebeveikianti Penktoji kolona iki šiol atlieka savo juodą darbą virtualioje erdvėje, sėdama nepasitikėjimą ir eurostruktūromis, ir užatlantinėmis pastangomis. Kitaip vargu, ar butų efektyvus pastaruoju metu sustiprėjęs beatodairiškas Rusijos spaudimas Lietuvai ekonominiame ir politiniame lygmenyje. Vangi vietinės valdžios ir tarptautinė reakcija į šį „artimojo užsienio“ šantažą tik sustiprina Maskvos ir visų antilietuviškų radikalų norą didinti savo įtaką Baltijos regione.
Štai kodėl tie, kurie puoselėja ir saugo savo istorinę atmintį, turi vertinti tą plačią paramą, kurią iš savo pačių problemų neišsivaduojantys Vakarai teikė Lietuvai tais neramiais laisvės troškulio kamuojamais laikais. Ji skatino mus laimėti laisvės bylą.
