Kaip ir anksčiau taip ir dabar tebemanau, kad šie prieš Lietuvą nukreipti priešiški žingsniai mūsų šalyje klaidingai vertinami, kaip kažkokio didžiojo Kremliaus sąmokslo prieš mūsų šalį dalys, nes jų šaknys – visiškai kitos.
Tačiau viena iš tiesų egzistuojančio Rusijos informacinių karų ekspertų sumanyto Lietuvos parklupdymo strategija įgyvendinama galbūt net sėkmingiau negu tikėtasi Kremliuje. Tai įrodo vieno įtakingiausių valdančiosios Socialdemokratų partijos narių Broniaus Bradausko akibrokštas uždrausti Seime užsienio svečiams rodyti kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių kadrus, kad, neduok Dieve, nejaukiai nepasijustų Rusijos ambasadorius.
Iš B. Bradausko nieko kito, turbūt nebuvo galima ir tikėtis. Šis politikas jau gerokai anksčiau yra išgarsėjęs tuo, kad Baltarusijoje liaupsino autoritarinį Aliaksandro Lukašenkos režimą ir tuo pačiu šmeižė Lietuvą. Panašių minčių jis net viešai neslėpė ir vėliau.
Na, taip – tiesiogiai už B. Bradauską niekuomet nebalsavau ne tik aš. Galbūt nebalsavote ir daugelis tų, kurie dabar skaitote šias mintis. Tačiau kažkaip juk atsitiko, kad dabartiniame Seime absoliučią daugumą turi politikai visiškai pritariantys tam, kas man atrodo vienas pavojingiausių Lietuvos nepriklausomybei akibrokštų, o B.Bradauskui – tiesiog „sveiko proto ženklas“.
Štai naujoji Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė jau viešai spėjo pareikšti, kad visiškai pritaria B. Bradausko sprendimui. O premjeras ir valdančiosios koalicijos lyderis Algirdas Butkevičius, nors pritarimo ir nepareiškė, nesugebėjo išstenėti ne tik aiškaus B. Bradausko elgesio pasmerkimo, bet net paprasčiausio apgailestavimo, jog Lietuvos Seime taip drįstama niekinti šalies istoriją.
O gal tai nėra niekinimas? Gal sprendimas uždrausti Seime rodyti Sausio 13-osios vaizdus yra per daug sureikšminamas?
Į paties B. Bradausko pasiteisinimus ir išvedžiojimus neverta net per daug gilintis. Užtenka, kad šis politikas net kelis kartus pripažino, kad nuskambėjusi informacija nėra pramanas – jis iš tiesų siekė ir pasiekė, kad Sausio 13-osios vaizdai tarptautiniame renginyje Seime nebūtų rodomi.
Verčiau pažvelkime į tai Kremliaus informacinių karų prieš Lietuvą strategų akimis. O tuomet pamatysime, kad B. Bradauskas vienu ypu įmušė mažiausiai du įvarčius į Lietuvos vartus. Juk niekam nėra didelė paslaptis du pagrindiniai Kremliaus informacinių karų prieš Lietuvą tikslai.
Vienas jų – visaip menkinti Lietuvos nepriklausomybę ir kovą dėl jos, piršti mintį, kad, jei jau nebuvo apskritai padaryta klaida atsiskiriant nuo SSRS, tai bent jau mes, lietuviai, „tikrai ne už tai kovojome“.
O juk kovojome mes būtent už tai – už Lietuvos nepriklausomybę. O tai, kad vėliau atsipalaidavome, pavargome ar tiesiog nebesugebame toliau kovoti, kad ta nepriklausomybė būtų tokia, kokios mes tikėjomės, visai kitas reikalas.
Antra Kremliaus mums labai uoliai peršama mintis yra ta, kad mes net būdami Europos Sąjungos ir NATO nariai, toliau esame visiškai priklausomi nuo Rusijos. Neva, jei blogai (ne taip, kaip Kremlius nori) elgsimės, būsime skaudžiai nubausti. O štai jei „būsime geri“, ir dujos tarsi turėtų atpigti, ir prekes mūsų Rusija pirks, taip neva padėdama mums išgyventi, nepaisant „nepasisekusios“ mūsų nepriklausomybės.
Kaip B. Bradauskas padeda Rusijai mums piršti tokias mintis? O gi labai paprastai: jei sutiksime, kad šis socialdemokratas teisus arba bent po tokio akibrokšto yra vertas toliau likti ne tik Seimo nariu, bet ir vieno iš jo komitetų pirmininku, sutiksime ir su tuo, kad ta Sausio 13-oji – galbūt ne tokia ir svarbi. Galbūt galima ją nutylėti ar net pamiršti, kad tik Rusija „jaustųsi jaukiai“ ir mūsų nebaustų.
Kad ir ką išvedžiotų B. Bradauskas, bei L. Graužinienė su savo bendraminčiais ir jų viešai pasmerkti nedrįstantis A. Butkevičius su savo rėmėjais, Kremliaus informacinių karų prieš Lietuvą strategija ir tikslai yra būtent tokie, kokius nupiešiau anksčiau.
Dar blogiau, kad nei pats B. Bradauskas, nei socialdemokratai ar juo labiau valdantieji „darbiečiai“ ir „tvarkiečiai“ šiuo atveju visiškai nebijo rinkėjų teismo. Jie žino: rinkėjai, net jei B. Bradauskui ir nepritaria, jam ir visai valdančiajai koalicijai, leidžiančiai taip niekinti Lietuvos istoriją, tiesiog atleis.
Bet kodėl tuomet mes taip audringai reagavome į Rusijos propagandos ruporo PBK kanalo provokaciją, kai jau ne pirmą ir turbūt ne paskutinį kartą buvo bandomą įrodyti, kad Sausio 13-ąją savi šaudė į savus?
Kodėl sugebėjome pasitelkti net teismą, kad PBK provokacijos būtų nutrauktos, o B. Bradauskui nuo galvos nė plaukas nenukris, nors šio politiko elgesio grėsmė Lietuvai – gal net didesnė negu dar kartą pakartotos ne kartą girdėtos PBK giesmelės?
Maža to, dar kartą surizikuosiu būti nepopuliarus, bet pasakysiu, jog, mano supratimu, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos bei teismo sprendimai dėl PBK yra būtent tai, ko ir tikėjosi šios provokacijos sumanytojai.
Mat šios provokacijos tikslas veikiausiai buvo ne dar kartą paerzinti lietuvius, o pasiekti, kad būtų imtasi tokių veiksmų, kokių ir buvo imtasi. Kam to reikia Rusijai? O gi tam, kad turėtų kontraargumentą, kai pati Rusija bus kritikuojama dėl spaudos laisvės – esą ko čia kritikuojate mus, kai Europos Sąjungos valstybė, net pirmininkaudama jai, „negerbia spaudos ir žodžio laisvės“, net uždrausdama televizijos transliacijas.
Už žiniasklaidą atsakingos ESBO pareigūnės Dunjos Mijatovič pareiškimas, nepritariantis PBK transliacijų draudimui ir raginantis peržiūrėti šį sprendimą – kaip tik tai, ko, be paties provokacinės televizijos uždraudimo, šios akcijos sumanytojai ir tikėjosi.
Supraskite mane teisingai – aš tikrai neginčiju nei Radijo ir televizijos komisijos, nei juo labiau teismo sprendimo teisėtumo. Tačiau manau, kad analizuoti visų panašių Rusijos provokacijų tikslus tiesiog būtina, kaip būtina ir turėti visa tai galvoje priimant vienokį ar kitokį sprendimą.
O B. Bradausko elgesio ir visiško nebaudžiamumo akivaizdoje tai – dar aktualiau. Ar Rusijai apskritai verta varginti rengti kažkokius milžiniškus sąmokslus prieš Lietuvą, jei tiek daug galima pasiekti pačių lietuvių rankomis?
