Taurūs ir kilnūs, tačiau mažai sąlyčio taškų su realiu gyvenimu turintys žodžiai. Mat šią konfrontaciją lemia ne tiek politikų ambicijos, kiek skirtingi lietuvių ir lenkų lūkesčiai. Politikai yra veikiau tautinių santykių produktas, nei jų architektai. Jie vartoja būtent tą retoriką, kurią ir nori išgirsti lietuviai ar lenkai, kurių interesams jie atstovauja.
Politinis cugcvangas
Jeigu tarp lenkų ir lietuvių tvyro įtampa, nepasitikėjimas ir abipusiai priekaištai, tai anaiptol nepakanka atgailauti ir išpažinti savo kaltę arba kalti save prie kryžiaus ir iki kraujo muštis į krūtinę. Svarbiausia vis dėlto pašalinti minėtų blogybių šaltinį. Šis šaltinis – tai įsisenėjusi ir neišspręsta dvikalbių vietovardžių ir pavardžių rašybos lenkų rašmenimis problema.
Yra du ėjimų iš politinio cugcvango padėties variantai. Pirmas variantas – tai priverstinis įstatymo ir teismo sprendimo vykdymas, kuris visuomenėje visuomet ir neišvengiamai remiasi organizuota valstybės jėga. Antras – patenkinti tuos priimtinus lenkų reikalavimus, kurie gali būti protingo kompromiso rezultatas. Pradėsiu nuo pradžių – pirmo ėjimo varianto analizės.
Valstybės negalios simptomai
Būtent šio ėjimo, apie kurį daug kalbama, valdžia neatlieka ir panašu, kad sėkmingai neatliks jo ir apžvelgiamoje ateityje. Žinoma, su esmine išlyga, jeigu Lietuvą tenkina padrikas valstybinis mąstymas, sutrikęs suvokimas ir nederamas neveikimas – tipiški nebrandžios politikos tautinių santykių srityje požymiai. O gal toks esamos padėties konstatavimas tėra šiurkštus perdėjimas?
Anaiptol. Būtina įstatymo galiojimo sąlyga yra jo efektyvumo minimumas. Įstatymas, kurio niekas nesilaiko arba tyčiodamasis ignoruoja, „galioja“ tik popieriuje ar elektroninėje laikmenoje, bet ne realiame gyvenime. Toks įstatymas yra gyvas lavonas, tačiau priešingai nei priešo lavonas, jis nekvepia. O gal įstatymas, kurio vieta morge, vis dėlto yra geras? Panašiai kaip indėnas ar komunistas, kuriuos kai kas laiko gerais būtent tuomet, kai jie yra negyvi?
Kodėl užuot pasiuntusi 240 policininkų lydimą antstolį, kad būtų įvykdytas teismo sprendimas nukabinti lenteles su dvikalbiais vietovardžių ir gatvių pavadinimais, valstybė toleruoja tai, ko negalima toleruoti? Atsakymas akivaizdus: valdžia bijo ne tuteišiais save šnekamojoje kalboje vadinančių vietos lenkų ar sulenkėjusių lietuvių pasipriešinimo, bet kietos Lenkijos reakcijos.
Taip vadinimai tuteišiai ir jų lyderis – liguistų kliedesių ir pigios demagogijos erelis, nors ir kleketuojantis darkyta lietuvių kalba, vis dėlto intuityviai suvokia – Lietuva nenori ir nesuinteresuota konfliktuoti su kur kas galingesne Lenkija ir vietoj blogo draugo įsigyti gerą priešą, o vietoj blogos taikos – gerą karą. Netgi aršūs gintariniai ultrapatriotai ir tie, ko gero, yra persmelkti tylaus žinojimo, kad tokios jėgos panaudojimas, lydimas sielvartingų raudų ir dantų griežimo, sukeltų tarptautinį atgarsį ir padarytų Marijos žemei meškos paslaugą.
Ar politinė negalia išgydoma?
Išeitis yra antras ėjimo iš politinio cugcvango padėties variantas. Kadangi racionalu ir protinga siekti, kad Lietuvai nereikėtų taikstytis su piktybišku įstatymų ignoravimu, tai de jure reikėtų įteisinti tai, kas jau įteisinta de facto. Žinoma, oponentai tuoj pat atkirs, esą duok lenkui pirštą, tai jis nukąs ir ranką. Arba pateiks fantasmagoriškas prielaidas, kokia lentelių su užrašais vos ne visomis pasaulio kalbomis mišraine pavirs Vilniaus gatvės.
Panašios kalbos yra tuščios ir beprasmiškos. Jos grindžiamos akinančiu tamsumu, iracionaliomis baimėmis bei subjektyviomis fantazijomis, o ne Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos nuostatomis. Kitas dalykas, jog minėtos Konvencijos nuostatos yra taip aptakiai suformuluotos, kad yra skirtingai interpretuojamos ir palieka valstybėms didelę erdvę savo nuožiūra spręsti vietovardžių rašybos tautinės mažumos kalba problemą.
Kita vertus, lenkų solidarumo jausmas ir aptartos lingvistinės pretenzijos yra paremtos istorinės žemės, praeities kartų žemės pagrindu. Jokia kita tautinė mažuma neturi analogiško teisinio pagrindo reikšti panašaus pobūdžio pretenzijų. Taigi, atsižvelgiant į lenkų istoriškai apgyvendintas žemes ir tradicinius, priskirtus prie kultūros paveldo lenkiškus vietovardžius, reikėtų griežtai apibrėžti teritorijas, kuriuose leidžiama naudoti dvikalbius jų pavadinimus.
Savo ruožtu reikiamai pakeisto Valstybinės kalbos įstatymo, kurio projektas jau nuo 2006 m. dūla Seimo archyvuose, nesilaikančius piliečius reikėtų griežtai ir veiksmingai sutramdyti. Laikas įsisąmoninti, kad valstybė yra jėgos organizacija, o teisės paskirtis – priversti žmones daryti tai, ko kitaip jie nelinkę daryti ir nepažeisti draudimų, kuriuos kitaip jie linkę pažeisti.
Kartu įgyvendinus aptariamą kompromisinį variantą, aršūs vietos lenkų politikieriai prarastų savo politinių spekuliacijų ir manipuliavimo vienais iš jautriausių jausmų įrankį, kurį naudodami jie kursto įtampą bei tautinę nesantaiką. Ne mažiau svarbu ir tai, kad pagrindas tokioms, nors ir beviltiškai primityvioms bet vis dėlto veiksmingoms spekuliacijoms būtų išmuštas ne tik valstybiniu, bet ir tarptautiniu, o taip pat dvišalių Lietuvos-Lenkijos santykių lygmeniu. Nesvarbu, ar tai liestų buitinę, sporto, kultūros, politinę, ar bet kokią kitą sritį.
Baigdamas pažymėsiu du svarbius momentus. Pirma, čia sąmoningai neaptariu klausimo, kokie politikos subjektai, naudodamiesi jiems suteikta įstatymų iniciatyvos teise, turėtų ryžtis svarbiam politinės valios aktui – pralaužti ledus lenkų-lietuvių santykių srityje. Svarbiausia vis dėlto kita – ištiesti sulenktus kelius ir branginti valstybės reputaciją. Taip pat atsikratyti stručio sindromo ir liautis apsimetinėjus, kad įsisenėjusios bei Lietuvai garbės nedarančios problemos ignoravimas ir begalinis vilkinimas, gali būti laikomas jos sprendimu.
Antra, siūlomas problemos variantas nėra ir iš esmės negali būti geriausias iš geriausių sprendimų. Priešingai – tai blogybė, bet mažiausia iš įmanomų blogybių. Norite sužinoti, kokia yra to priešybė – didžiausia iš įmanomų blogybių tautinių santykių srityje? Tai daugeliui politologų, istorikų ir kalbininkų tvarų atmetimo sindromą keliantis dokumentas – Tautinių mažumų įstatymo projektas. Jis vertas atskiro aptarimo.