Po keleto pastarųjų savaičių žiaurių nusikaltimų Lietuvoje aiškiai pasireiškusios palankios visuomenės nuotaikos dėl mirties bausmės Lietuvoje grąžinimo į šalies Baudžiamąjį kodeksą sukėlė nemažai nerimo tarp liberalias nuostatas valstybėje propaguojančių asmenų. Sujudimas kilo įvairiose nevyriausybinėmis save laikančiomis, teisės tarnais ar teisės ekspertais save prisistatančiose organizacijose bei panašiuose dariniuose, tarp pavienių apžvalgininkų.
Jų atstovai viešąją erdvę stengėsi užpilti įvairaus lygio argumentais prieš mirties bausmę. Pradedant nuo tokių, kad šia tema apskritai nedera diskutuoti, padariniai būtų baisūs, o psichopatų nesumažėtų, baigiant kaltinimais, kad tai siūlantys yra populistai, kurie, neduok Dieve, dar ir referendumą dėl mirties bausmės atgaivinimo gali surengti.
Išgąstis nėra geriausias patarėjas, nes jis sukausto sveiką protą ir loginį mąstymą. Todėl baimintis dėl referendumo dar nereikėtų. Ir dėl skalbimo miltelių ar alaus dalybų norintiems balsuoti prieš su didžiaisiais prekybos centrais siūlyčiau dar nesiderėti.
Pasvarstykime ramiai, į šoną pastūmę emocijas. Ne taip seniai mums vienos santvarkos atstovai nurodinėjo, kokiomis temomis Lietuvoje buvo galima kalbėti, o kokiomis – ne. Kai kuriuos tokių nurodymų neklausančius netgi sodino. Ar panašių komentarų autoriai ir šiandien nusiteikę taip pat elgtis su siūlančiais kaip išimtinę visuomenės apsigynimo priemonę taikyti mirties bausmę?
Taip, priimti teisės aktai ir tarptautiniai įsipareigojimai yra svarbūs dokumentai. Bet mes gyvename ne Indijoje, ir jie nėra ir negali būti šventa karve. Jie visuomet gali būti persvarstyti, jeigu tam atsiranda pakankamas visuomenės interesas.
Kas yra demokratija? Imant pirminę šio žodžio reikšmę, tai yra daugumos valdymas. Ar šiandieninės valdžios institucijos atstovaują daugumą? Formaliai žiūrint – taip. Valstybes valdo rinkimuose dalyvavusių gyventojų daugumos pasitikėjimą ir balsus gavusių partijų atstovai.
Tačiau kai didesnė dalis visuomenės sako, kad dėl euro reikia referendumo, o valdžioje esantys daro viską, kad jo nebūtų, ar tai yra demokratija? Kokia demokratija yra, kai kone keturi penktadaliai visuomenės kalba apie tai, kad žudikams sadistams turi būti taikoma mirties bausmė, tačiau visuomenės daugumą valdžioje atstovaujantys puola aiškinti, kad valstybėje negalima keisti įstatymų ir įsipareigojimų?
Mirties bausmės draudėjams norėčiau priminti, kad dar ne taip seniai mums aiškino, kad Lietuvai išeiti iš Sovietų Sąjungos nėra jokio mechanizmo, kad reikia laikytis sąjunginių įstatymų. Išėjome, neklausėme savo tiesas skelbusios valdžios. Nes išeiti buvo tautos valia. Ir tą valią ji paprastai anksčiau ar vėliau įgyvendina.
Pažvelkime į mirties bausmės ir demokratijos santykį. Nors Amerikoje mirties bausmė yra 35 valstijose iš 50-ies, niekam nekyla ranka mūsų strateginės partnerės kaltinti tironija, nedemokratišku režimu ir žmogaus teisių į gyvybę pažeidimu. O juk ši valstybė taip pat yra Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos narė.
Na, o kaip su Japonija, su kurios viena iš stambiausių kampanijų tarėmės dėl naujos atominės elektrinės statybų? Kaip čia mes, būdami tokie moralistai, leidžiame valstybei, kuri net mirties bausme nuteistiems kaliniams, jų artimiesiems ir advokatams iki paskutinės dienos nepraneša, kada ji bus vykdoma, projektuoti ir statyti pas mus Lietuvoje atominę elektrinę?
Ar tironiška yra ir Šveicarija, kurios politikai kaip tik šiuo metu diskutuoja dėl mirties bausmės, kuri šioje šalyje panaikinta dar 1942 metais, grąžinimo. Gi tokiai diskusijai atsirasti užteko tik keleto pastarųjų metų žiaurių nužudymų. Pas mus Lietuvoje žudoma šimtais.
Norėčiau atkreipti dėmesį, kad pasisakydamas prieš mirties bausmę iš principo, Europos Parlamentas savo 2010 m. spalio 7 d. primtos rezoliucijos dėl Pasaulinės kovos su mirties bausme dienos 9 punkte primygtinai ragina ES valstybes nares ir visas valstybes, remiančias 2007 ir 2008 m. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijas, mirties bausmę teisėtai taikyti tik už pačius sunkiausius nusikaltimus.
Kita vertus, remiantis „Amnesty International“ duomenimis, nors mirties bausmė yra 58 pasaulio valstybių teisės aktuose, pastaraisiais metais ji daugelyje šalių paprasčiausia nevykdoma. Tiesiog ji yra kaip priminimas nusikaltėliams, bent šioks toks garantas visuomenei, kad jai nežmoniškai prasikaltę žmonės atsakys visu įstatymo griežtumu.
.
Niekam nėra paslaptis, kad Lietuva jau daug metų Europos Sąjungoje pirmauja pagal nužudymų skaičių. ES vidutiniškai tenka 1,2 nužudymo 100 000 gyventojų per metus, pas mus – 7 nužudymai tam pačiam gyventojų skaičiui. Šešis kartus daugiau. Per metus Lietuvoje nužudoma daugiau kaip 200 jos piliečių. Beje, maksimalus nužudymų lygis sovietmečiu siekė tik 4,6 šimtui tūkstančių gyventojų, o absoliučiais skaičiais sudarydavo apie 150 per metus.
Ar esant tokiai situacijai, valstybė neturėtų ieškoti išeities? Svarstykime ir galvokime kartu. Juolab, kad panaikinus mirties bausmę Lietuvoje, tačiau daugumai piliečių visada pasisakiusių ir pasisakančių už ją, taip ir liko neatsakyta, kas šiuo atveju svarbiau: atskiro individo, tyčia ir sunkinančiomis aplinkybėmis padariusio žiaurų nusikaltimą, teisės ar demokratinės valstybės principai, kurie paprastai remiasi daugumos valia?
Juolab kad per keliolika pastarųjų metų daugeliui žmonių susidaro įspūdis, jog valstybė linkusi labiau branginti ne padoraus ir lojalaus piliečio teises, bet nusikaltėlio. Iš tiesų tas teises nusikaltusieji paprasčiausiai nusiperka. Kaip mobilų telefoną zonoje ar arbatą kalėjimo krautuvėje. Nes daug metų valdžia dažniau pagalvodavo ne apie visuomenės interesą, bet nuteistųjų teises ir kaip sudaryti kuo palankesnes sąlygas jas įgyvendinti. Dėl kokių sumetimų ji tai darė arba daro – palieku kiekvieno iš jūsų pasvarstymams.