Kažkas yra sakęs, kad veikiantis fontanas – miesto gerovės simbolis, mat jį išlaikyti brangu, o naudos jokios, gal tik karštą dieną vaikams pasiturkšti, o suaugusiesiems vandens šniokštimu ir išganinga vėsa pasimėgauti.
O šis fontanas ypatingas ir tuo, kad prie jo virė svarbiausi mūsų valstybės įvykiai. Žiūriu aš į jį, žiūriu ir galvoju: kažkas dar labai svarbaus po to turėjo įvykti, ko pelnytai tikėjomės, laukėme, bet nesulaukę fontaną gėlėmis užsodinome. Tai štai ką jis dabar simbolizuoja: gerovė pas mus taip ir neatėjo, o kelias žole užžėlė.
Užtat, sakysite, pasistatėme Valdovų rūmus! Na ir kas? Pasistatėme ir nė nežinome, ką su jais daryti, nes jokie valdovai ten niekada negyveno, jų menėse savo karališkų intrigų nerezgė ir tautų nuo Baltijos iki Juodosios jūros nevaldė. Krepšinio juose nepažaisi, Lady Gaga‘os koncerto nesurengsi ir jei buvusių Lietuvos žemių prezidentai nesutiktų, rūmai nebent tiktų mūsiškio inauguracijai kartą per penkerius metus arba kokiam valstybinės reikšmės pokyliui, kuris netilptų į prezidentūrą. Bet juk ir tokių, kurie į Prezidentūrą laisvai sutilptų, mes dabar nerengiame – krizė.
Nors... Kol tauta negailėdama nešė, aukojo amžiaus statyboms, o valstybė šimtais milijonų skyles jose kaišiojo, kiti rūmai – mūsų tautos žinių ir išminties šaltinis – stovėjo tikrąja to žodžio prasme nurautu stogu. Taip, taip, taip, pro mano langą labai gerai matėsi: Martyno Mažvydo biblioteka porą metų stovėjo be stogo, į jos vidų ir lijo, ir snigo, o statybų pabaigos datą ant tvoros vis nukėlinėjo, kol galiausiai iš viso nutrynė. O už tuos milijonus išdidi tauta juk galėjo biblioteką sutaisyti, rūsiuose dūlančius raštijos lobynus į ją sukelti ir dar solidžią paveikslų kolekciją nupirkti, kad net užsieniečiai į tą biblioteką vaikščiotų ir dar pinigų už tai primokėtų.
Net kaimynas Aliaksandras Lukašenka – ir tas pupų dėdė suprato, kad liaudies atmintyje įsiamžins ne kažkokiais rūmais, o nauja nacionaline biblioteka, nors toji ir panaši į kažką tarp ateivių erdvėlaivio ir kalėdų eglutės... O čia – še tau, kad nori: rūmai neesamiems valdovams! Ir dar niekas dorai nežino, kaip tie rūmai turėtų atrodyti – matė tik kažkokio menininko eskizus. O kas, jei tas menininkas buvo išprotėjęs ar ko nors pavartojęs, kaip jiems kartais nutinka? Ir tą mietą Katedrai į pasturgalį įstriūnijo, kad visi žinotų, jog nieko nėra švento? Archeologai taipogi pasakojo buvusių rūmų pamatuose aptikę lyg ir karališkos tupyklos dugną, tai į ją, betupint, visokių įdomių dalykų netyčia galėję įkristi – sakė, tai galinti būti mūsų istorinė atmintis...
Jėzaumarija!.. Rodos, dabar tautai, rūmus pastačiusiai, liko tik laukti, kad į juos koks teisingas karalius įžengtų, savo suverenias teises į... o kur, beje, sostas?.. tupyklą pareikštų, vagių valdžią išvaikytų ir pensijas beigi pašalpas apvogtiems piliečiams padidintų. Tada vėl visi bus laimingi ir lygūs, galės ne tik kruopų, bet ir mėsos nusipirkti, už šildymą viską susimokėti, o vasarą ne tik į Palangą, bet ir į Turkiją nuvažiuoti ir ten viską sau leisti, kaip normalūs žmonės...
Tai kaip dabar tiems žmonėms normaliai paaiškinti, kad NE-BĖ-RA mūsų valstybėje pinigų jiems laimingai gyventi, nes nieko svarbaus po įvykių prie fontano mes taip ir nepastatėme? Gal tik kelias skardines bačkas prie Baltijos jūros, „Būtingės terminalu“ ir „Klaipėdos nafta“ vadinamas... Tai tų bačkų dėka mes dar iki galo istorinės atminties nepraradome – nuo rusiškų dujų nukvaitę – ir dar kartais, pavasariais ar per pilnatį, ant sovietinių Žaliojo tilto skulptūrų palojame...
Tuo metu naftos ir dujų vamzdžiais šiluma į mūsų namus atiteka, o pinigėliai išteka. Lygiai taip pat ir elektros laidais: įteka ir išteka... Sakote, už šilumą, karštą vandenį, dujas ir elektrą paklojate didžiąją dalį savo kuklių pajamų? Tai va, jas visas krūvon sudėjus, didelė dalis valstybėje esančių pinigų ir iškeliauja. Visi į užsienius. Ten už juos užsieniečiams atlyginimus, pensijas ir pašalpas moka, o jums kas mokės – Kuveito emyras? Gal Rusijos Federacija? Juokaujate!
Tai mes tik trečiąjį nepriklausomybės dešimtmetį suskubome dujų terminalą statytis, kad pigesnių dujų galėtume iš užjūrių parsiplukdyti, bet tas terminalas – tai tas pats vamzdis mūsų varganiems pinigėliams už jūrų marių ištekinti. Lietuviškų dujų ieškoti bijome, naujos elektrinės nenorime – sakome, elektros galima užsieny pigiau nusipirkti, o čia brangu ir vis tiek viską išvogs...
Turbūt iš to siaubo, kad apvogs, bobos kaime net vištas nustojo auginti. Ne, kad pačios mėsa bei kiaušiniais apsirūpintų ir dar kaimynkoms parduotų – vis prie pensijos prisidurtų ir dar kokį skatiką į valstybės iždą susimokėtų – ne! Bėga į prekybos centrą pigesnių lenkiškų nusipirkti, o tas centras tik šast – bobutės pinigėlius lenkų ūkininkams, šast – pelną į kokią Olandiją ir, žiūrėk, jau ten ir mokesčius moka, ir olandus visokiomis kitokiomis gėrybėmis tukina.
O bobulei pensija, vaje, jau ir baigėsi ir toji, dantis pakabinusi, čia į Seimą, čia į „Sodrą“ akis blizgina... Ir nė motais, kad valstybė gali turėti tik tiek pinigų, kiek yra vertas jos turtas, tai yra lygiai tiek, kiek mes visi pastatėme, pagaminome ar kitaip sukūrėme. Visa tai galime į tuos pinigus išmainyti ir už juos visokių gėrybių prisipirkti, prieš tai mokesčius susimokėję. O kad jau Valdovų rūmuose staklės neūžia ir nieko negamina, tai ir bobulės „Sodra“ tuščia.
Viename susitikime vos į dūdą negavau: „Kubiliųųų!.. Ant šakiųųų!.. Į laužąąą!..“, – rėkia. Klausiu, už ką? O jos: „pensijas sumažino, o pinigus kur padėjo, a?“ Sakau, tai kad nebuvo tų pinigų... O jos man, gudrius veidus nutaisiusios: „žinom, žinom jus ten, prie lovio...“ Galima pagalvoti, kad „ten“ mes turime kamaraitę, kurioje biudžetas sudėtas, ir po darbo, pakirkinę nuobodžiaujančią ūkvedę Zosę, vis namo pasiimam likusiai vakaro daliai smagiai praleisti...
Štai jums ir ekonomika... Su tokiu supratimu mes į tuos rūmus greičiau kokį carą įleisim, kuris nemokamai dujų ir vištų duos, nes mes nesumosime, iš kur pinigų paimti. O pinigų jau nė kvapo nebus, nes mes nieko neauginsim ir negaminsim, tik tai, ką duos caras, pro kaminą arba į kanalizaciją leisim viralą virdami, namus šildydamiesi ir kitaip savo gyvastį palaikydami.
Et, sakau, reikėjo kuo greičiau ir kuo prabangiau remontuoti tą biblioteką, tai mes, pamindžikavę, pasižegnoję ir pasispjaudę gal ir vidun užeitume, ir net kokią knygą į rankas paimtume – ten, sako, būna protingai parašyta, kaip valstybę tvarkyti ir nuo ko viską reikia pradėti. O dabar? Tai jeigu ir tas prekybos centras sugrius – kaip mes gyvensim, ką tada valgysim?