Tačiau jeigu koks nors asmuo privačioje ar viešoje erdvėje negražiais žodžiais išvadins tamstos valstybę, kuri tamstą pagimdė kaip pilietį, tai tamsta ne tik neužvažiuosi jam per fizionomiją, bet pasakysi, kad pas mus dabar demokratija, todėl kiekvienas turi teisę pliurpti ką nori. Ir tamstos bičiuliai pritariamai palinksės galvomis – reikia durniui duoti kelią.
Seimo narė ponia Neringa Venckienė, dabar reziduojanti JAV, parašė atvirą laišką savo bendražygiams, o ponios vyras, žinomas Kauno advokatas Aidas Venckus, tą laišką garsiai perskaitė Seime specialiai tam įvykiui suorganizuotoje spaudos konferencijoje.
Ką ponia parašė apie valstybę
Ponia laiške parašė, kad Lietuvos valstybė yra supuvusi. Ji kabo ant bedugnės krašto. Bet nėra kam valstybės gelbėti, nes „garsiai rėkiantys konservatoriai ir socialdemokratai“ ja nesirūpina. Nes visa „valdžia yra visiškai degradavusi ir absoliučiai praradusi sąžinę“. Nes degradavusi valdžia yra suaugusi į vieną kumštį su teisėtvarka, kuri aukas paverčia nusikaltėliais. Nes kumštis nori „sunaikinti visus, kurie dar ieško tiesos, sunaikinti fiziškai, morališkai ar ginte išginti iš Tėvynės svetur“. Nes viskas – vienas prie vieno kaip Stalino laikais.
Poniai prilygti gali nebent Žirinovskis, kuris sako, kad vertėtų iš Kaliningrado į Lietuvos pusę paleisti nuodingas dujas. Arba reikėtų raketomis nušluoti Lietuvą nuo Baltijos kranto. Neringa ir Žirinovskis vienas kitą papildo. Jeigu Neringos supuvusi valstybė kabo viršum bedugnės, tai Žirinovskis siūlo nebelaukti, kol puvėkas natūraliai nugarmės į prarają, o dujomis ar raketomis tą procesą paspartinti.
Kodėl ponia taip parašė
Ponios padėtis yra labai sunki. Iš jos teismas atėmė neteisėtai pasisavintą svetimą mergaitę, ir ponia mergaitės motiną (tikriausiai iš pykčio) išvadino žodžiais, kurie paminėti šio rašinio pradžioje. Bet tai ne viskas. Ponia, įtariama, padariusi penkias ar šešias nusikalstamas veikas. Tiesa, tos veikos nėra labai baisios ir už jas ilgai nereiktų sėdėt. Ir dėl jų nevertėtų pulti į paniką ir su vaiku, palikus sutuoktinį bėgti į Ameriką (beje, sutuoktinis Seime žurnalistams patvirtino, kad vaikas esąs jo).
Bet į paviršių ima kilti ir kiti dalykai Ar tik ponia nėra kažkokiu būdu susijusi su Garliavos nemalonumais? Pavyzdžiui, teisėtvarka teigia, kad du nužudymai tikrai yra Venckienės brolio Drąsiaus darbas. Sesuo buvo broliui moralinis autoritetas ir už jį rašinėjo skundus. Broliui rašyti nesisekė. Netgi atsiranda liudijimų, kad Venckienė skatinusi brolį naikinti piktąsias dvasias fiziškai.
Esama ir dar kai kurių nepalankių poniai parodymų dėl trečio asmens nužudymo. Štai čia būtų tie dalykai, dėl kurių galima bėgti nuo teisingumo į Ameriką ir ten ieškoti teisybės. O ponios teisybė elementari – aš nekalta, kalti kiti, o taip pat ir valstybė.
Kas tie kaltieji?
Iš esmės kaltinti kitus siekiant apginti save yra įprastinė taktika kriminaliniame pasaulyje. Didžioji dalis Lukiškių ar Pravieniškių kontingento laiko save nekaltais. Su jais esą susidorota. Pavyzdžiui, už nusikalstamų gaujų organizavimą bei nužudymus nuteistas iki gyvos galvos Daktaras (Henytė, Henrikas) sako, kad jis nieko blogo nėra padaręs. Jis tik nuo neteisėto policijos persekiojimo pabėgęs į Bulgariją. Jo žmona teigė, kad Bulgarijoje jos vyras tik norėjęs atidaryti lietuviškų patiekalų restoranėlį ir ramiai gyventi. Žinoma, besislapstydamas nuo policijos persekiojimų jis Bulgarijoje už menką sumą iš ruso nusipirkęs suklastotą pasą. Štai ir visa kaltė.
Anot ponios, su ja irgi suvedinėjamos sąskaitos. Bet suvedinėtojų čia daug – ne tik policija, bet ir asmeniškai generalinis prokuroras, ir asmeniškai Aukščiausiojo teismo pirmininkas, ir visas pedofilų klanas, ir visa supuvusi valdžia, ir, pagaliau, supuvusi valstybė.
Jau, atrodo, su ponia sąskaitas pradeda suvedinėti ir Strasbūro teismas. Jis nenori išklausyti ponios – atmetinėja jos skundus. Ponia žada skųstis kitiems pasaulio demokratiniams teismams, bet nepasako, kokiems – gal Amerikos, gal Azijos, gal Afrikos. Ponia savo nekaltumu ir kitų kaltumais toli pralenkia ir Henytę, ir Vertelką, ir Gaidjurgį, ir visus kitus.
Tai būtų galima paaiškinti dvejopai. Viena vertus, ji labiau išsilavinusi, ji politikė, ji teisėja, ji labiau moka kaltinti ir žino, kaip teisintis. Kita vertus, asmenybiniai dalykai – poniai visiškai nebelaiko nervai, ji praranda nuovoką, užmiršta, kad ir kaltinant neužtenka piktų žodžių, o reikia šiek tiek argumentų. Be argumentų ponios kaltinamai tampa panašūs į isteriją. Iš tiesų poniai labai sunku.
Sunku ir ponios partijai. Partija supranta – jei uždarys ponią, tai ir partijai bus blogai, bus galas. Todėl drąsiečiai kiek galėdami stengiasi ginti savo dvasinę lyderę ir kartoja daugmaž tas pačias ponios frazes apie valstybės ir jos institucijų supuvimą.
Tiesa, partijos pirmininkas dar bando cituoti Bernardą Brazdžionį. Bet atsimena tik vieną nepilną eilutę: „Ar tu gyva...“ (toje eilutėje kalbama apie Lietuvą). Taigi pirmininkas tą eilutę sielvartingai kartoja. Jei pirmininkas perskaitytų dar bent posmelį, tai rastų ir atsakymą: „Aš čia, gyva“. Bet partijos pirmininkui atrodo, kad Lietuva be ponios nebegyva, todėl toliau neskaito.
Ponia nesirodo darbe
Ponia nuo pavasario nesirodo Seime. Bet už pravaikštas Seimas jos neatleidžia. Nėra kam atleisti. Kaip pasakė vienas profesorius, konstitucinės teisės žinovas, seimūnai ponios problemą mėto nuo savęs kaip karštą bulvę. Kol jie su ta bulve žaidžia, ponia rašo. Rašo skundus, knygas, laiškus, ir vis apie Lietuvą.
Pagal sociologinius tyrimus lietuviai tarp Europos šalių piliečių mažiausiai vertina bei gerbia savo valstybę. Gal dėl to ponios tekstas (tekstai) nieko neįžeidžia, niekam neužkliūna, jais nesusidomi ir prokurorai. Na ir kas, ir nieko?! Tik dar kibiras paplavų ant valstybės galvos.
Kalbama, kad ponia atsiuntė naują (naujausią) laišką. Jį artimiausiu metu Seime garsiai perskaitys ponios teta, žinoma Garliavos kirpėja (įėjimas į šį performansą laisvas, su savim turėti pasą).