E. Motieka. Proveržis Lietuvos užsienio politikoje. Ar ilgam?

Kas lemia užsienio politikos sėkmę – tarptautinės darbotvarkės konjunktūra ar užsienio politikos formuotojų bei vykdytojų profesionalumas ir strateginis potencialas? Kas lyderis – Užsienio reikalų ministerija ar prezidentė? Ar pastarojo meto Lietuvos užsienio politikos laimėjimai tvarūs? O gal vis dėlto sėkmė tik imituojama? Galbūt į autoritarizmą linkusi prezidentė, įklimpusi vidaus politikos reformose, ieško sėkmės užsienio politikoje?

2013 m. vasarą Lietuva, pradėjusi pirmininkauti ES Tarybai, netrukus pateko į Europos ir net pasaulio politikos farvaterį: ES biudžeto formavimas, Bankų sąjungos steigimas, Rytų partnerystė ir ES Asociacijos sutarčių su Ukraina bei kitomis Rytų partnerystės šalimis rengimas, karinis konfliktas Sirijoje ir su tuo susiję JAV – Rusijos santykiai, JAV – ES transatlantinės prekybos sutarties rengimo peripetijos, galų gale JAV ir Baltijos valstybių prezidentų susitikimas Vašingtone. Visur, išskyrus Sirijos konfliktą, Lietuva dalyvavo tiesiogiai.

Susitikimas Vašingtone ir jame priimta deklaracija gali būti traktuojami kaip ypatingas užsienio politikos laimėjimas. Blėstant ekonominei krizei, galima fiksuoti akivaizdžius Baltijos valstybių pasiekimus: santykinai didelis BVP augimas kasmet; Estija įsiveda eurą, priimama į EBPO; 2013 m. į šią organizacija įstoja ir Latvija, kurioje euras latą pakeis jau nuo kitų metų. Šiame kontekste Lietuvos laimėjimai tarsi atrodytų mažiausi. Ir vis dėlto – ne už kalnų euro įvedimas Lietuvoje bei jos narystė (galimai nuo 2015-ųjų) EBPO). EBPO – tai savotiškas labiausiai išsivysčiusių valstybių klubas, į kurį dažnai priimama avansu, tačiau įvertinus valstybių strateginį potencialą. 

Pasiekimai užsienio politikoje negimsta iš karto. Tai priklauso tiek nuo tarptautinės politikos ir globalios ekonominės situacijos, tiek nuo atskirų valstybių įsitinklinimo tarptautinėje bendruomenėje gebėjimų, tiek nuo konkrečios valstybės visuomenės brandos. Kita vertus, visuomet galima pasinaudoti užsienio partnerių parama bei įtaka, siekiant nacionalinės strateginės darbotvarkės tikslų. Taigi, kas formuoja tą tarptautinę darbotvarkę, ir ar Lietuvai pavyksta prie jos prisitaikyti bei galbūt netgi šiek tiek ją įtakoti?

Atidžiau sekantys dienraščių ir naujienų portalų antraštes, nesunkiai pastebės, kad tarptautinę politinę darbotvarkę iš esmės formuoja JAV, ES, o taip pat didžiosios ES valstybės – Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija. Ši darbotvarkė turi ypatingą savybę – 70-80 procentų JAV ir ES darbotvarkės klausimų sutampa. Po Šaltojo karo susilpnėjusi Rusija yra labiau šios darbotvarkės vartotoja, o ne kūrėja. Atsilikdama kosmoso, informacinių ir kitų technologijų srityje, Rusija priversta žaisti naftos ir dujų žaidimus, organizuoti primityvias informacines atakas, demonstruoti savo diplomatijos „brandą“ ir t.t. Vakarams su tuo iš dalies tenka skaitytis dėl Rusijos branduolinio potencialo, NVS erdvės kontrolės ir jos neprognozuojamumo dėl uždelstos modernizacijos.

Be to, Vakarai nenorėtų Rusijos suartėjimo su Kinija. Pastarąją Vakarai norėtų matyti kaip patikimą partnerę, kuri, tapusi solidaus G20 klubo nare, prisiimtų daugiau atsakomybės, prisidėtų prie globalių problemų sprendimo, o ne žaistų geopolitines šachmatų partijas su Rusija, kuri tarsi užstrigusi Šaltojo karo nostalgijoje. Ir vis dėlto Rusijai daromi reveransai, ji įsileidžiama į globalias Vakarų kontroliuojamas struktūras – G-8, G-20, PPO, NATO-Rusijos tarybą, Trišalę komisiją ir t.t.

Rusija, su kuria tarsi nebeliko ideologinių prieštaravimų, čia jau tampa įnoringa Vakarų „sąjungininke“. Šiame JAV-Rusijos žaidime pastaroji dažnai peržengia raudonas linijas, kurios kertasi ir su Baltijos valstybių interesais. Baltijos valstybės šių metų vasaros pabaigoje kaip tik pateko į šį JAV ir Rusijos santykių raudonų linijų lauką, ir Rusijai buvo duota nedviprasmiškai suprasti, kad Baltijos valstybės yra tiesioginėje JAV interesų zonoje.

Vašingtono susitikimas, be abejo, pirmiausia, yra Lietuvos, o ne Latvijos ir/ar Estijos nuopelnas. Tai ne tik pasinaudojimas ES pirmininkaujančios valstybės statusu, tai ir didžiulis nuoseklus darbas, atliktas šalia pirmininkavimo ES reikalų. Kuo gi ypatinga ši JAV ir Baltijos šalių prezidentų deklaracija? Tai buvo retas momentas, kai Lietuva pateko į didžiosios politiko sūkurį, panašiai kaip 1991 ir 2004 metais. 

JAV ir Baltijos šalių prezidentų susitikimą ir jame priimtą deklaraciją pervertinti sunku. Susitikime buvo orientuotasi į keturias svarbiausias problemas: energetinis ir ekonominis bendradarbiavimas (ES III energetikos paketas, energetinės jungtys, skalūnų dujos, suskystintų dujų terminalas Klaipėdoje, branduolinė energetika ir t.t.), Transatlantinė prekybos sutartis (JAV-ES prekybos sutartis, kuri gali būti pasirašyta dar Lietuvai pirmininkaujant ES), ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimas Vilniuje ir transatlantinis, o kartu ir Baltijos valstybių, saugumas (bendrosios saugumo garantijos, kibernetinis, branduolinis ir energetinis saugumas). 

Akivaizdus deklaracijos strateginis lygmuo, orientacija į vertybinius euroatlantinės partnerystės principus. Konkrečiai tai reiškia visas saugumo garantijas galimo konflikto Sirijoje internacionalizavimo atveju, eventualiai Rusijai bandant grasinti Baltijos valstybėms arba tiesiog rengti įvairias provokacijas, ar tai būtų kibernetinės atakos, ar prekybiniai apribojimai ir pan. Kita vertus, tai ir besąlygiška JAV parama, įgyvendinant ES III energetinio paketo nuostatas ir, kas svarbiausia – politinė parama sprendžiant Rytų partnerystės problemas, susijusias su Ukrainos bei kitų Rytų partnerystės šalių ES Asociacijos sutarčių pasirašymu. Iš esmės Vilniuje spręsis klausimas, ar NVS ir toliau po truputį skilinės ir silpnės – juk Ukrainos pozicija čia yra svarbiausia.

Didžiausią darbą Lietuvos užsienio politikoje atlieka Užsienio reikalų ministerija, kuri šiuo metu vykdo ir visas su pirmininkavimu ES susijusias funkcijas. Prezidentė ir jos tarnyba, prisidėdami prie strateginių užsienio politikos prioritetų formavimo, iš esmės kuria pridėtinę vertę. Atskirais Dalios Grybauskaitės prezidentavimo laikotarpiais ta pridėtinė vertė buvo didesnė ar mažesnė, tačiau Vašingtono susitikimo reikšmė neabejotinai didžiulė. Tai galima vertinti kaip europinės dimensijos kilstelėjimą į globalų lygmenį. Aišku, tik trumpam, tačiau vargu ar maža valstybė gali tikėtis daugiau. Tiesa, Lietuvos pirmininkavimas tęsiasi ir bent jau europinėje dimensijoje iki šių Kalėdų išliksime matomi.

Taigi Lietuva lanksčiai prisitaikė prie tarptautinės darbotvarkės ir netgi sėkmingai įgyvendino kelias svarbias nacionalinės užsienio politikos projekcijas. Tačiau ką reiškia ta prezidentės kuriama pridėtinė vertė? Ar tai bandymas reabilituotis po pertvarkų teisėsaugos srityje ir konkrečiai – tiesiog stulbinamų pasiekimų saugumo tarnybų srityje, kai buvo visiškai dezorganizuota svarbiausia tarnyba – Valstybės saugumo departamentas, taip pat kitos saugumo žinybos. Prezidentė yra akivaizdžiai linkusi į autoritarizmą, todėl kurti pridėtinę vertę užsienio politikoje yra lengviau – egzistuoja užsienio politiką formuojančios bei vykdančios institucijos bei atitinkami mechanizmai, kuriuos galima aktyvizuoti arba ne, remiantis prezidento kompetencijomis. Vidaus politikoje kurti savo valdžios vertikalę valstybėje, kuri vos ne kasdien išmoksta naujų demokratijos pamokų, yra gerokai sunkiau. Kartu ir pridėtinę vertę sukurti kur kas sunkiau.

Vis dėlto norėtųsi, kad Lietuvos užsienio politikos kalifo valanda bent retkarčiais pasikartotų.