Lytinis tapatumas, lytiniai santykiai, neplanuotas nėštumas, paauglių nėštumas, lytinis smurtas, prekyba žmonėmis lytiniam išnaudojimui, prostitucija, lytinis švietimas, pasirengimas šeimai, šeimos planavimas, nėščiųjų ir kūdikių priežiūra, vaisingumo reguliavimas, kontraceptinės priemonės, nėštumo nutraukimas, lytiniu keliu plintančios infekcinės ligos, ŽIV/AIDS, nevaisingumo gydymas, dirbtinis apvaisinimas, lyties keitimas, sterilizacija, seksualinės, reprodukcinės sveikatos paslaugos, jaunimui draugiškos sveikatos priežiūros paslaugos, saugos priemonių įsigijimo kainų kompensavimas, kaimo ir miesto moterų lytinė, reprodukcinė sveikata ir kita – visa tai sudaro valstybės reprodukcinės sveikatos politiką.
Reprodukcinė sveikata nėra vien sveikatos mokslų sritis. Tai ir žmogaus teisių – moterų, vaikų teisių sritis. XX a. antroji pusė esmingai pakeitė moterų teisių istoriją. 1968 m. Teherane buvo surengta pirmoji Jungtinių Tautų konferencija moterų klausimu.
Priimtoje deklaracijoje buvo pabrėžta tėvų teisė patiems spręsti ar turėti vaikų, vaikų skaičių ir gimdymo laiką. 1979 m. pamatiniame moterų teises ir moterų bei vyrų lygybę įtvirtinančiame dokumente „Visų moters diskriminacijos formų panaikinimo konvencijoje“ aptariama JT valstybių dalyvių įsipareigojimai rūpintis lytine, reprodukcine moterų sveikata nepriklausomai nuo asmenų šeiminės padėties.
1984 m. Meksiko tarptautinėje gyventojų konferencijoje „tėvų teisė“ pakeičiama formuluote „porų ir individų teisė“. 1992 m. Rio de Žaneiro JT aplinkos apsaugos ir plėtros konferencijos deklaracijoje užtikrinama piliečių teisė į šeimos planavimą.
1993 m. Pasaulinėje Vienos žmogaus teisių konferencijoje pabrėžiamas moterų ir vyrų lygiateisiškumas planuojant šeimą. Moters teisės apibūdinamos kaip visuotinės žmogaus teisės.
1994 m. JT tarptautinėse Kairo ir 1995 m. Pekino konferencijų Veiksmų programose reprodukcinės teisės apibrėžiamos kaip moterų teisių dalis, o reprodukcinė sveikata kaip fizinė, mentalinė, socialinė gerovė, kaip žmogų tenkinantis, saugus lytinis gyvenimas ir galimybė pratęsti giminę.
Vėl akcentuojamas moters laisvas apsisprendimas turėti ar neturėti vaikų, kiek jų turėti, kada ir kokiais tarpsniais juos gimdyti. Visuose minėtuose dokumentuose teigiama, kad tautinės tradicijos ir papročiai neturi būti pateisinimas moters reprodukcinių teisių pažeidimams.
Lietuva buvo pirmoji Baltijos šalis išsiveržusi iš sovietinio režimo ir pradėjusi demokratiniais pagrindais reformuoti valstybę: įkūrė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, priėmė Moterų ir vyrų lygybės, Lygių galimybių įstatymus, ratifikavo Vaiko teisių konvenciją, pritarė svarbiausiems tarptautiniams ir europiniams žmogaus teises ginantiems dokumentams, Veiksmų programoms, Europos Sąjungos sutarčiai, kurios 168 straipsnis „Visuomenės sveikata“ teigia, kad „nacionaline ES valstybių narių politika turi būti siekiama gerinti visuomenės sveikatą ir ligų prevenciją“.
Tačiau šiandien Lietuva Europos Sąjungoje reprodukcinės sveikatos sferoje užima vieną iš paskutiniųjų vietų, nes mūsų valstybėje iki šiol nėra sistemingos reprodukcinės sveikatos politikos ir reprodukcinės sveikatos įstatymo.
Kas trukdo Lietuvai turėti reprodukcinės sveikatos politiką?
Pirmiausia politinės valios stoka. Dėmesys ir pastangos, skirtos tam tikrų partijų atėjimui į valdžią, valdžios postams, o ne realiam gyventojų švietimui ir rūpesčiui reprodukcine sveikata.
Keliaklupsčiavimas sekuliarioje valstybėje prieš Katalikų Bažnyčią ir naivus politikų tikėjimas dialogu su bažnyčia dėl reprodukcinės sveikatos politikos. Kai Katalikų Bažnyčia nepripažįsta lygių moterų ir vyrų teisių, žmogaus laisvo pasirinkimo kuriant įvairias šeimos formas, moters teisių, reprodukcinių teisių, šeimos planavimo, Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų, pasirašytų konvencijų, kai Bažnyčia ir jos sekėjai skleidžia dogmatiškas atgyvenas apie stereotipinį lytiškumą, tradicinę šeimą, lyčių stereotipinius vaidmenis ir pripažįsta tik ribotą, nemokslinį lytinį švietimą ir ugdymą, apie kokį dialogą su Bažnyčia galima kalbėti.
Beviltiški mėginimai neatsilikti nuo Europos ir pasaulio Lietuvai rengiantis tapti Europos Sąjungos nare buvo padaryti drąsūs ir pažangūs žingsniai kuriant reprodukcinės sveikatos strategiją: 2001 m. Visuomenės sveikatos priežiūros įstatyme 49 str. buvo įterptas jaunimo lytinis auklėjimas ir konsultavimas šeimos planavimo klausimais, jaunuolių supažindinimas su lytinio gyvenimo pagrindais bendrojo lavinimo įstaigose, įpareigojimas savivaldos institucijoms kurti šeimos planavimo programas sveikatos programose, tačiau 2002 m. šių siūlymų įstatyme neliko.
2003 m. Sveikatos apsaugos ministro įsakyme dėl „Sveikatos priežiūros įstaigų akreditavimo specialiųjų reikalavimų“ moterų konsultacijoms nurodomi mergaičių lytinis švietimas, šeimos planavimo pažinimas, sąmoningos motinystės ir tėvystės mokymas, tai, kas egzistavo sovietiniais laikais, tačiau 2003 m. ministro įsakymu šios funkcijos buvo panaikintos.
2002 m. buvo parengtas Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas, kuris konservatyvių politikų ir bažnyčios atstovų pastangomis buvo sėkmingai numarintas. Nuo 1995 m. Lietuvoje įkurta Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija, kaip Šeimos planavimo federacijos narė, iki šiol mėgina įrodinėti Europai ir pasauliui, kad Lietuvos valstybė nėra beviltiškai atsilikusi šalis, kuri ignoruoja paauglių ir jaunimo, tėvų ir visuomenės švietimą lytinės ir reprodukcinės sveikatos klausimais, nepripažįsta jaunimo lytinės ir reprodukcinės sveikatos paslaugų.
Tarptautinėse konferencijose asociacija vis palieka viltį, kad Lietuvos vyriausybės rengiasi priimti ir įgyvendinti reprodukcinės sveikatos strategiją ir įstatymą.
Tačiau Lietuvos vyriausybės nepaiso ne tik tarptautinių, bet ir nacionalinių įsipareigojimų - 2004 m. priimtos ir 2010 m. atnaujintos „Nacionalinės demografijos (gyventojų) politikos strategijos“.
Nesiekia ištaisyti jos trūkumų: nesteigia specializuotų įstaigų jaunų porų reprodukcinės sveikatos ir šeimos planavimo problemoms spręsti; neskatina pirminės sveikatos apsaugos srityje dirbančiųjų žinių apie šeimos planavimo ir rizikingo seksualinio elgesio prevencijos gerinimą; nepadaro labiau prieinamų šeimos planavimo priemonių; neskatina jaunimo lytinio ugdymo.
Nors 2007 m. Švietimo ministras parengė įsakymą dėl „Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos patvirtinimo“, parengtoji, atsilikusi nuo gyvenimo programa, iki šiol dūla ministerijos stalčiuose.
Nerengiami mokytojai lytinio švietimo programai dėstyti, nors 14-19 m. Lietuvos jaunimas pageidauja (89 proc.), kad Lietuvos mokyklose lytinis švietimas būtų dėstomas(2009 m. internetinio tyrimo duomenys), nors Lietuvos jaunimas 2013 m. LiJOT rezoliucijoje nurodo, kad mūsų šalyje nėra kokybiško lytinio švietimo.
Kai 2006 m. JT Vaiko teisių komitetas Antrajame pranešime pabrėžė, kad mūsų valstybėje pažeidžiamos vaiko teisės į lytinį švietimą ir reprodukcines paslaugas, 2009 m. Vaiko teisių kontrolieriaus tarnyba atliko tyrimą ir savo ataskaitoje pateikė konkrečias pastabas: „Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa“ sistemingai nevykdoma; nėra specialistų šiai programai dėstyti; neatsakingai žiūrima į vaikų lytinį švietimą; ne visos Lietuvos mokyklos žino apie programą.
Ataskaitoje siūloma organizuoti specialius mokymus tėvams, įvesti mokyklose lytinio švietimo programą kaip atskirą discipliną.
Kiekvienais metais Seime Nacionalinės sveikatos taryba gražiai išleistomis ataskaitos knygomis ir gražiomis kalbomis pasakoja apie metinę veiklą. Šiame gražbyliavime nėra net užuominų apie lytinės ir reprodukcinės sveikatos politiką, strategiją ir įstatymą.
Tačiau Lietuvos moterų ir vyrų psichinė sveikata periodiškai gadinama ribotos pasaulėžiūros ir mąstymo politikų, kurie teikia žmogaus teises pažeidžiančius įstatymo projektus, kuriais kėsinamasi į moterų asmeninio privataus, lytinio reprodukcinio gyvenimo teisę siūlant Lietuvoje riboti nėštumo nutraukimo galimybę, anksčiau išstumti moterį į dekretines atostogas, reguliuoti asmens laisvę kuriant šeimą.
Parlamentinė vystomojo bendradarbiavimo, reprodukcinės sveikatos ir teisių grupė jau trečią Seimo kadenciją deda pastangas ir puoselėja viltis, kad Sveikatos apsaugos ministerija pagaliau parengs reprodukcinės sveikatos politikos strategiją ir įstatymą, kad Lietuvos Seimas pradės parengtus projektus svarstyti ir turės politinės valios išvesti Lietuvą iš atsilikimo liūno, nes Lietuvos valstybė privalo realiai rūpintis piliečių švietimu ir reprodukcine sveikata, kadangi visa tai lemia Lietuvos ateitį.
