- Mane domina Jūsų emocinė jausena keliaujant iš vieno miesto į kitą. Kaip jautėtės tuomet? Pamenu, teko skaityti vieną krepšininko Rimo Kurtinaičio interviu. Šis daug pasiekęs sportininkas atvyko į Vilnių. Po kurio laiko jam teko konstatuoti, jog pritapti sostinėje yra labai sunku, esą viską reikėjo pradėti įrodinėti iš naujo.
- Persikraustymas iš Kauno į Vilnių labai keitė mano emocinę būseną. Čia galima kalbėti ir apie tam tikrą nepritapimo jausmą. Tiesa, šis jausmas mane lydėjo dviem skirtingais gyvenimo etapais. Dabar pakalbėkime apie pirmąjį. Nepaisant viso savo šuniškumo, Kaunas buvo Kaunas. Man dirbant gamyboje viską lėmė dalykinės mano savybės. Be to, Kauno kasdieniniame gyvenime okupacijos ir priespaudos apraiškos reiškėsi daug švelnesnėmis formomis nei kur nors kitur.
Beje, „Pergalės“ gamykloje buvo labai daug „vyresniųjų brolių“. Tačiau ir tarp inžinierių, ir tarp aukštos kvalifikacijos darbininkų didžiąją dalį sudarė lenkakalbiai lietuviai. Apie juos aš jau kalbėjau minėdamas lūžį šių žmonių sąmonėje, kurį sukėlė sovietinė okupacija. Be to, nepamirškime, kad aš pradėjau nuolat dirbti likus pusei metų iki Stalino mirties. O po to buvo XX TSKP suvažiavimas ir Vengrijos įvykiai. Be to, pati Maskva į gubernijas buvo pasiuntusi signalą, jog reikia daugiau remtis nacionaliniais kadrais.
Kaunas labai jautriai reaguodavo į visus šiuos procesus. 1956 metais, po įvykių kapinėse, einant per miestą tiesiog buvo galima justi, kiek žmonių aplink tave laiko kišenėse sugniaužtus kumščius. Vienas epizodas: į autobusą įlipa „vyresnysis brolis“ ir atsisėda. Tuo metu buvo ne piko valandos, tad viešasis transportas neužkimštas į darbą arba iš darbo važiuojančiais žmonėmis. Taigi, „brolis“ atsisėda, o konduktorė jam ir sako: „Paimk bilietą!“ Tuoj pat pasigirsta atsakymas „valstybine kalba“: „Kalbėk rusiškai!“ Kaip į visa tai reaguoja konduktorė? Ji irgi pereina prie „valstybinės kalbos“ pasiūlydama: „Imk bilietą, jop….mat!“ Žinoma, visas autobusas pradeda juoktis. O „brolis“ pirmoje pasitaikiusioje stotelėje šauna pro atsidariusias autobuso duris lauk. Štai tokia atmosfera tvyrojo Kaune.
Galite įsivaizduoti mano jauseną, kai aš iš tokios terpės atvykau į Vilnių. Rusiškas miestas… Aš tuo metu neklausiau radijo ir televizoriaus neturėjau. O kai pagaliau jį įsigijome, stengdavausi aplenkti tą dėžę kuo didesniu atstumu. Nes šlykštu pasidarydavo jau po kelių minučių, – propaganda iš ekrano liedavosi nepaliaujamu srautu. Vienas epizodas. Perskaitau televizijos programoje, kad iš Rygos operos teatro bus transliuojamas „Tanhoizeris“. Man Tanhoizerio legenda yra labai graži. O Richardo Wagnerio operoje jis yra maištininkas, Veneros pilyje pasirinkdamas žemišką meilę ir prarasdamas išganymo galimybę. Aš ankstyvąjį Wagnerį tiesiog dievinau, todėl žinodamas apie šią transliaciją leidau sau išeiti iš darbo laiku. Paskubomis parsiradęs namo įjungiu televizorių… ir kaip jūs manote, ką pamatau jo ekrane? Iljyčius Razlyve sėdi! Galvoju: „Kas per velnias?! Gal aš ką nors supainiojau?“ Junginėju du – Vilniaus ir Maskvos – kanalus, tačiau juose vien tik ideologinės miglos, ir man pamažu pradeda aiškėti, kad kažkas „viršuje“ atkreipė dėmesį: „O kodėl jūs čia dabar kažkokį Tanhoizerį ruošiatės transliuoti?!“
Taigi Vilnius mane pasitiko tokia tarytum iš televizijos ekranų dvelkiančia atmosfera. Svetimtaučio miesto… Atvirai pasakysiu: aš pasijutau taip, lyg būčiau išvažiavęs iš Lietuvos. O žinote, kada šiame mieste pasijutau kaip savo tėvynėje? Kai nuėjau dirbti į projektinę organizaciją. O iki tol…Kita vertus, dvidešimt devynis metus pragyvenus gimtajame mieste jį palikti – tai iš anksto užprogramuotas stresas kiekvienam.
- Kokio amžiaus istorikus Jūs jau priskiriate „jaunajai kartai“?
- „Jaunoji karta“ man yra tie, kurie mano vaikų amžiaus. Štai Alfredas Bumblauskas baigė universitetą tais pačiais metais kaip ir mano vyresnioji duktė.
- Taigi, penkiasdešimtmečių karta Jums jau yra „kitokia“?
- Taip. Žinoma, negalima suabsoliutinti. Galiu nurodyti ne vieną žmogų iš senosios kartos, kurie man yra suprantami ir priimtini, tačiau bendra atmosfera, deja, yra tokia.
- O kuo Jūs dabar save laikote? Kauniečiu ar vilniečiu?
- Tikriausiai aš esu svetimas ir viename, ir kitame mieste. Vilniuje aš blogas vilnietis, Kaune – blogas kaunietis.
- Kuo gi Jūs blogas Vilniuje ir kuo blogas Kaune?
- Nesavas. Kitoks.
- Eseistas Rolandas Rastauskas viename savo tekste yra pastebėjęs, kad kiekvienas žmogus, gyvendamas konkrečioje vietoje, „pasisavina“ ją savaip ir sukuria „savo Palangą“, „savo Vilnių“ arba „savo Kauną“. Jūs ką tik paminėjote, kad jaučiatės nesavas abiejuose miestuose. Ir vis dėlto… jeigu Jūs norėtumėte parodyti savo draugui arba kolegai Vilnių, kur visų pirma jį nuvestumėte? Koks būtų tas „Gudavičiaus Vilnius“? Arba „Gudavičiaus Kaunas?“
- Gal pradėsiu nuo Kauno. Kai dirbau projektinėje organizacijoje, mūsų konstravimo biuras turėjo bendrą projektą su Ziomerdos skaičiavimo mašinų gamykla. Ziomerda – nedidelis miestelis šalia Erfurto. Man teko lankytis šioje gamykloje. Savo ruožtu kolegos iš Ziomerdos irgi atvykdavo į Kauną. Mūsų bendravimas neapsiribojo vien tik darbinėmis valandomis. Savo kolegoms iš tuometinės Vokietijos Demokratinės Respublikos aš esu labai dėkingas už tai, kad jie man parodė Veimarą ir Vartburgą. Vartburge aš mačiau šio miesto pilį ir minezingerių salę, kur skambėdavo minezangas.
Mūsų įstaigos vairuotojas nuvežė į kažkurį mikrorajoną, mes apsukome „garbės ratą“ ir staiga paaiškėjo, kad mes pasiklydome. Pasirodo, vairuotojas nežinojo, kaip iš to naujojo rajono išsigauti į centrinę miesto dalį. Visų akys nukrypo į mane – „seną kaunietį“. Tuo metu man beliko skėstelti rankomis ir pabandyti paaiškinti jiems: „Na, matote, aš – senas kaunietis, bet ne dabartinis kaunietis. Todėl man naujųjų rajonų geografija visai nepažįstama.“ Visas autobusas prapliupo juoktis. Šis epizodas labai gerai gali parodyti, kas buvo „mano“ ir kas „ne mano Kaunas“. Bet mes čia kalbame apie gatves ir namus. O žmonės? Kol Kaune buvo daug man pažįstamų žmonių ir aš juos sutikdavau eidamas gatve, tol šis miestas buvo „mano“. Tačiau šie žmonės palengva išmirė. O jiems pasitraukiant Kaunas pamažu tapo „nebe mano“ miestu. O jeigu kalbėtume apie Vilnių… Kai įsigijau butą sostinėje, mane nuolat lankydavo viena mintis: „Sulaukęs pensijos parduosiu jį ir išsikraustysiu gyventi į savo Kauną.“ Tuo metu man svarbūs žmonės, gyvenę šiame mieste, dar nebuvo išmirę.
Šiandien mano mintys jau visai kitokios. Aš iš Vilniaus niekur nevažiuosiu. Ir ne todėl, kad vienas persikraustymas prilygsta gaisrui. Likti čia aš apsisprendžiau todėl, kad Vilnius man dabar jau tapo artimesnis nei Kaunas. Bet ir vėl, o ką aš galėčiau parodyti iš kitos šalies atvykusiam žmogui ir pasakyti, kad „čia yra mano?“ Atsakymas būtų labai paprastas – „mano“ yra Viršuliškės. Tačiau kaip mes, gyvenantieji miegamuosiuose rajonuose, sakome, kai rengiamės vykti į centrinę Vilniaus dalį? „Važiuoju į miestą.“ Senamiestis man kelia tik pačius geriausius jausmus, tačiau tai jau yra „miestas“. O Viršuliškės yra kažkas kita. Juk aš niekada taip gerai negyvenau, kaip įsikūręs šiame mikrorajone. Štai, pavyzdžiui, man dabar į darbą eiti beveik nereikia. O jeigu ir einu ten, tai mano darbas yra palyginti lengvas. Kita vertus, kai aš perėjau į savo mėgstamą darbą, man jau tuomet palengvėjo. Aš net negalėčiau palyginti inžinieriaus ir istoriko darbo. Praeities tyrinėjimas manęs nevargina, aš jaučiuosi laimingas dirbdamas šį darbą.