- Jūs buvote labai jaunas, kuomet prasidėjo epochinės sąvartos. Ir vis dėlto, kaip jau šiandien esate minėjęs, tarpukario Kaunas Jums kaip asmenybei spėjo duoti ne taip ir mažai.
- Mano pasaulėžiūrą daugeliu atvejų suformavo gimnazija, kurioje dirbo labai aukštos kvalifikacijos ir aukštos moralės mokytojai. Beje, aš jau esu tai paminėjęs. Šie mokytojai įdiegė tam tikras vertybes, kuriomis mes ir vadovavomės savo gyvenime. Mokytojai mus vedžiojo po muziejus, aiškino Kauno ir lietuvių tautos istoriją, taip skiepydami mums pilietiškumo pradmenis. Romantinis „Maironiškos Lietuvos“ vaizdinys mums buvo skiepijamas labai aktyviai. Galėčiau netgi pasakyti: „kalamas į galvą“.
Dar viena pastaba. 1940 metais man teko lankyti paprastą mokyklą Nr. 13, kurios pavadinimas buvo „Darbininkų mokykla“. Kokia ten atmosfera tvyrojo? Mūsų skyriuje aš nesutikau nė vieno jaunuolio, kuris atvirai džiūgautų dėl Lietuvą sukrėtusių „epochinių“ permainų. Tuo metu tarp mūsų tvyrojo baimė, kuri apėmė ne tik Lietuvą, bet ir visą Europą, kuomet tapo akivaizdu, jog ateina sovietai. Jokio simpatizavimo naujiesiems padėties šeimininkams man neteko matyti.
- Nereikia būti aiškiaregiu, kad nuspėtum, jog už tokią meninę saviveiklą būtų gerokai kliuvę ir „dailininkui“, ir „brigadininkui“.
- Be jokios abejonės! Manau, kad mums abiem ši „akcija“ būtų pasibaigusi labai liūdnai. Štai tokios nuotaikos tuo metu tvyrojo tarp mano klasiokų darbininkų mokykloje. Nors, tarp kitko, 1940-ųjų birželį Kaune ne vien žydai po rusų tankais klojo raudonas gėles. Patikėkite, ne vienas lietuvis raudonais gvazdikais mojavo „išvaduotojams“. Tačiau, jų entuziazmas išblėso akimirksniu. Keletą dienų pastovėjus eilėse prie duonos ir dešros prasidėjo aimanos…
Tačiau grįžkime prie jūsų klausimo – iš tiesų, kalbant apie tautinę savimonę, labai daug davė mokykla ir kariuomenė.
- O dabar norėčiau Jūsų paklausti apie vieną istorikų bendrijoje pakankamai mitologizuotą profesoriaus Gudavičiaus jaunystės užsiėmimą – fechtavimosi treniruotes.
- Tai buvo tik epizodas, apie kurį iš tiesų nelabai ir yra ką pasakoti. Tiesiog nuėjau į keletą treniruočių, tuo viskas ir baigėsi.
- Kada Jūs lankėte šias treniruotes?
- Pradėjau, berods, paskutinėje gimnazijos klasėje. Tačiau kaip jau minėjau, fechtavimasis tebuvo neryškus epizodas. Aš mėgau bėgioti ilgų nuotolių distancijas. Žinoma, rimtų sportinių rezultatų man nepavyko pasiekti, tačiau fakultetui įvairiose varžybose atstovaudavau. Buvo ir kitų sporto šakų, kurios mane domino, tačiau aš joms tiesiog neturėjau laiko.
- Ir vis dėlto… kas gi paskatino susidomėti fechtavimu? Aš kažkaip galiu suprasti, kodėl kaunietis jaunuolis ima žaisti krepšinį arba nusprendžia bėgioti, tačiau špagos, sutikite, yra kažkoks visai kitas „žanras“, nei mano ką tik paminėtos sporto šakos.
- Ar nebūtų per drąsus apibendrinimas, kad Dumas „Trys muškietininkai“ profesoriui Gudavičiui buvo viena iš etapinių knygų?
- Tikriausiai kad taip.
- Kuris iš visos šauniosios muškietininkų kompanijos, aprašytos Dumas plunksnos, Jums labiausiai imponavo?
- Turbūt Atas ir d’Artanjanas. Tačiau Atas buvo tiesiog nepasiekiamas idealas.
- Labai įdomu. Man pats įdomiausias iš šios šauniosios ketveriukės atrodė Aramis… Jo esybė nėra vienmatė.
- Tuo metu, kai aš žavėjausi Dumas sukurtais herojais, Aramio savybės man neimponavo. Nes Aramis man visų pirma yra „gudrusis“. Beje, mus visus užbūręs muškietininkų mitas daugumai yra visų pirma pažįstamas iš pirmojo Dumas kūrinio. Tačiau juk tai yra trilogija! Kuri atskleidžia visų mūsų taip mylimų prancūzų biografijos vingius iki pat jų mirties. Išskyrus Aramį. Gudrusis Aramis kažkur tiesiog dingsta… Tačiau grįžkime prie Ato. Jis romane „Vikontas de Braželonas“ taip iškeliamas į padanges, kad tampa beveik nebežmogiškas. Todėl mano pasirinkimas buvo apribotas iki d’Artanjano.
- Kokios knygos, be jau minėtos Dumas trilogijos, darė Jums įtaką?
- Berniukišku laikotarpiu aš „prarijau“ daug knygų, tačiau nė viena manęs giliau neužkabino.
- Net koks nors Jules’is Verne’as? Jaunystėje šis rašytojas ne vienam jaunuoliui atvėrė naujas perspektyvas ir mąstymo arba drąsių svajonių horizontus.
- Jules’io Verne’o knygos man buvo tikrai įdomios, jas skaičiau su užsidegimu. Dar daugiau – akivaizdu, jog tai buvo mąstantis ir dirbantis žmogus. Tačiau apie jo knygų tiesioginį poveikį formuojant mano mąstymą aš negalėčiau kalbėti.
- Tai kokios knygos padarė įtaką Jūsų mąstymo formavimuisi?
- Pradėkime nuo to laiko, kai aš dar nemėgau istorijos. Po „Trijų muškietininkų“ aš skaičiau Victoro Hugo „Devyniasdešimt trečiuosius metus“. Po to, būdamas Politechnikos instituto studentu, gilinausi į Emile’io Zola „Žerminalį“. Ir jau suaugęs, bet dar nenusprendęs leistis į istorijos sferą, labai daug laiko skyriau Heinricho Heinės kūrybai. Ypač mane paveikė jo lyrika. Tikriausiai galima teigti, jog šie trys autoriai suformavo manąsias pažiūras.
„Visa istorija yra gyvenimas: 12 sakytinės istorijos epizodų. Edvardą Gudavičių kalbina Aurimas Švedas“
Kas norės rasti neseno ir senesnio gyvenimo kasdienos, galės mėgautis detalėmis ir spalvomis. Kam rūpi Lietuvos kultūros istorija – susidurs su unikaliu liudijimu. Galiausiai, profesionalus praeities tyrinėtojas negalės apeiti dosniai pažertų teorinių įžvalgų.
Neatsitiktinius klausimus užduoda ir istorikas Aurimas Švedas – lietuvių istoriografijos ir sakytinės istorijos specialistas, jau kalbinęs ne vieną mūsų kultūros darbininką.
(2008 m. leidykla „Aidai“)