Tai reiškia, kad valstybės vadovės neįtikino ir kertinis teismo sprendimas, atmetęs pedofilijos versiją kaip išgalvotą ir tuo sukūręs pagrindą tolimesniam Neringos Venckienės ir jos artimųjų baudžiamajam persekiojimui.
Žinant, kad tuo suabejoti sau leido valstybėje geriausiai informuotas asmuo, dar ir gerai numatantis savo žodžių pasekmes ir todėl priverstas kalbėti Ezopo kalba, į šį pareiškimą tiesiog neįmanoma neatkreipti dėmesio.
Jis dar sykį visuomenei siunčia ženklą, kad vadinamojoje pedofilijos byloje dedasi negeri dalykai. Aukščiausios valstybės pareigūnės, formuojančios teisėjų korpusą, teismų argumentai – neįtikina, tačiau, būtent šiais argumentai remiantis, vieni jau yra teisiami, o kiti dar laukia savo eilės. Turiu galvoje ne tai, kad prezidentės požiūris teismams turi būti privalomas – tai būtų nesuderinama su teisinės valstybės principais.
Štai dabar teisiami Drąsiui Kedžiui pažymą išdavę ir už tai darbo netekę Kauno policijos komisariato pareigūnai Rasa Kairienė ir Egidijus Kuckailis. Tačiau Laimutė Stankūnaitė norėtų, kad šalia jų teisiamųjų suole sėdėtų ir Kauno apylinkės teismo teisėja Milda Remeikienė, kuri, gavusi D. Kedžio pareiškimą dėl mergaitės tvirkinimo, per vieną dieną pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė motinai bendrauti su dukra, nors pagal Civilinio proceso kodeksą tai galėjo padaryti ir per tris dienas.
Šią situaciją Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius „Lietuvos rytui“ pakomentavo taip: „Jei ikiteisminis tyrimas tik pradėtas, motinai įtarimai nepareikšti, ji neapklausta, kaip teisėjas galėjo nustatyti, kad buvo taip, kaip rašo ieškovas? Iš ko jis nustatė, jei nėra sprendimo kitoje byloje ar įsiteisėjusio nuosprendžio? Juk ieškovas gali piktnaudžiauti, keršyti.“ Vadovaujantis ta pačia logika, savo ruožtu būtų galima pono pirmininko paklausti: o kas ir iš ko nustatė, kad šioje istorijoje viskas yra būtent taip, kaip tvirtina motina, jeigu jos atžvilgiu taip ir nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas? Ir kodėl, užuot pradėjus tyrimą ir jo metu patvirtinus arba paneigus D. Kedžio pareiškime L. Stankūnaitei mestus kaltinimus, buvo pasirinktas kitas kelias – netirti motinos galimos nusikalstamos veikos ir gudriai laukti, kol bus po mirties reabilituotas Andrius Ūsas, ir taip atgaline data netiesiogiai išteisinti ir motiną? Pagaliau, kodėl nuolat piktinantis, kad nevykdomas teismo sprendimas dėl mergaitės grąžinimo motinai, kurios kaltumas taip ir nebuvo paneigtas įstatymų nustatytu keliu, niekas iš teisėjų bendruomenės nesipiktino, kad nevykdomas teismo sprendimas, įpareigojantis pradėti ikiteisminį tyrimą L. Stankūnaitės atžvilgiu?
Ar visa tai – ne todėl, kad buvo siekiama bet kokia kaina išvengti motinos vaidmenį nagrinėjančio viešo teismo proceso, pone Kryževičiau? Kažkas bijojo, kad ji ims kalbėti (kiti – jau Anapilyje) ir todėl primetė kitą kelią – paskelbti motiną nekalta be teismo? Tačiau jūs neabejotinai žinote, kas pagal mūsų šalies Konstituciją privalo vykdyti teisingumą. Jūsų vadovaujama teisminė valdžia tai apėjo, ir šitas žingsnis pasako viską.
Stebint, kaip vienas po kito iš gyvenimo traukiasi šios dramos dalyviai, galėję padėti nustatyti tiesą, neišvengiamai kyla klausimas, kiek dar reikia mirčių, kad teisėsaugos institucijos pagaliau sukrustų, susivienytų, suburtų tarpinstitucinę geriausių profesionalų tyrimo grupę ir pabandytų išsiaiškinti, kas už to slypi. Juk šios mirtys – tai raktas į visą vadinamojo pedofilijos skandalo paslaptį. Tačiau teisingumo sargai elgiasi taip, tarsi jiems būtų supančiotos rankos. Arba, kas dar blogiau, – tarsi jie jau viską žinotų ar bent nujaustų ir todėl nesiryžtų tirti.
Manau, nėra visiškai teisūs tie, kurie šioje brutalioje istorijoje įžvelgia vieno ar kito įtakingo nepilnamečių mėgėjo ranką – neva vieni sėdi teismuose, kiti – Seime ar dar kur nors kitur ir viską dengia. Tam, kad kas nors įstengtų taip išprievartauti pagrindines valstybės institucijas, kaip jos buvo išprievartautos Lietuvoje, nepakanka būti įtakingam – tam reikia turėti valstybės galimybėms bent apytikriai prilygstančią galią. Akivaizdu, kad joks asmuo ar net pačių įtakingiausių asmenų grupė Lietuvoje tokios galios turėti negali.
Tačiau ji gali atsirasti, jeigu remiamasi pagalba iš išorės. Ir tai nebūtinai turi būti koks nors iš vaikų pornografijos milžiniškas lėšas sukaupęs tarptautinis pedofilų tinklas, nes ir jam vienam tai būtų per daug sudėtinga. Bet pakanka to, kad galimas pedofilų demaskavimas Lietuvoje keltų grėsmę kuriai nors iš galingų užsienio specialiųjų tarnybų per tai prarasti savo įtaką ir esminių postų kontrolę mūsų valstybėje, ir – viskas. Tuomet į kovą gali būti metamos visos įmanomos pajėgos ir visi prieinami metodai, įskaitant papirkimą, manipuliavimą opinija, žudymą ir, svarbiausia, – šantažą (apie KGB ir jos teisių perėmėjų galimybes šioje srityje daugeliui turbūt teko girdėti).
Kad ši versija nepasirodytų laužta iš piršto, čia priminsiu, jog po saugumo pulkininko Vytauto Pociūno žūties parlamentinį tyrimą atlikęs Seimas savo išvadoje buvo priverstas pripažinti, kad mūsų valstybė, įskaitant saugumo departamentą, yra neteisėtai užvaldyta Lietuvai priešiškų jėgų. Po to pasitraukė vienas kitas asmuo – kiti liko. Žvelgiant šiuo rakursu, tampa aišku, kodėl neatsirado kaltų ne tik pedofilijos byloje, bet ir į aklavietę pakliuvo tokios bylos, kaip pulkininko Vytauto Pociūno žūties tyrimas. Taip pat nebelieka klausimo, kodėl kai kurie mūsų politikai, iš pradžių įžvelgę rimtus pažeidimus galimos pedofilijos tyrime, po to netikėtai pakeitė savo požiūrį.
Akivaizdu, kad šiame kontekste iškyla naujo išsamaus parlamentinio tyrimo būtinybė. Jis neišspręs tų uždavinių, kuriuos išspręsti turėjo šalies teisėsauga ir specialiosios tarnybos, tačiau jis gali atsakyti į klausimą, dėl kokių priežasčių institucijos neatliko to, ką atlikti privalėjo pagal galiojančius įstatymus. O tai jau būtų žingsnis į priekį, pratęsiantis prieš kelerius metus Seimo pradėtą kovą su neteisėtu valstybės užvaldymu.