Petro Repšio pasakojime atsiskleidžia svarbiausi jo asmeninės ir kūrybinės biografijos bruožai. Knygos puslapiuose analizuojama asmens ir kūrėjo laisvės sovietmečiu problema, dalijamasi prisiminimais apie sovietmečio ir posovietinio Vilniaus kultūrinį veidą formavusius žmones, prabylama apie dailininkų bendruomenę ir kuriami išraiškingi jos atstovų portretai. Nuosekliai aptariama, kaip buvo brandinami Repšio darbai, kuriuose atvaizduoti svarbiausi Lietuvos istorijos įvykiai ir juos kūrusios asmenybės.
Petras Repšys — renesansinė asmenybė, nuolat klajojanti po įvairiausias istorines epochas ir dailės technikas; žmogus, be kurio neįsivaizduojamas paskutinių kelių dešimtmečių Vilniaus kultūrinis gyvenimas; dėmesingas istorijų kolekcionierius ir puikus pasakotojas.
Aurimas Švedas — originaliai mąstantis istorikas, besidomintis gyvąja praeitimi ir jos vaizdiniais meno sferose; tyrinėtojas, kuriantis iškilių XX a. Lietuvos kultūros asmenybių portretus; patyręs žmogiškosios atminties formų stebėtojas, mokantis klausti ir klausytis.
Skaitytojams siūlome knygos ištraukas.
- Bandymai visapusiškai reglamentuoti ir prižiūrėti menininko buitį ir būtį sovietinėje valstybėje kartais išvirsdavo į absurdą. Man atrodo, kad geriausias tokio absurdo pavyzdys galėtų būti Dailės fondo kainynas.
- Už meno kūrinius buvo mokama atsižvelgiant į įvairias jų savybes. Dailės kūrinio kainą nustatydavo „Dailės“ kombinato meno taryba. Kombinatas turėjo kainyną. Tai – stora knyga, kurioje rusų kalba surašyti visi augalai ir gyviai. Už kiekvieno gyvio pavaizdavimą buvo atitinkamai mokama.
Jaunas skulptorius Gediminas Žuklys fontanui nulipdė vyrą su dviem delfinais (1) . Aišku, kiek kainuoja vyras – kainyne parašyta, bet delfino net pavadinimo nebuvo. Komisija, rimtai pastudijavusi žinduolių skyrių, už delfiną sumokėjo kaip už kiaulę.
Juozas Kalinauskas sukūrė „Eglės žalčių karalienės“ skulptūrą (3) . Už Eglę moka kaip už moterį, o už žaltį, kuris apsivyniojęs aplink kelmą, nemoka. Kalinauskas pirštu parodė žaltį. Kainyne šliužų skyriuje nurodyta suma. Viskas aišku. Tada Kalinauskas ir sako: „Bet šitas žaltys tai iš tikrųjų yra vyras.“ Gediminas Jakūbonis neatlaikė ir pasakė: „Gerai, Kalinauskai, mes tau už žaltį sumokėsim kaip už vyrą, o už Eglę kaip už medį.“
- Kokių privilegijų sovietų sistemoje turėjo menininkai?
- Būdami Dailininkų sąjungos nariai, turėjom šias privilegijas:
gaudavom kūrybines dirbtuves,
turėjom galimybę vykti į kūrybines stovyklas,
teisę dalyvauti Dailininkų sąjungos rengiamose parodose,
Dailininkų sąjungos krautuvėje nusipirkti popieriaus, dažų, teptukų, pieštukų, trintukų…
gaudavom užsakymų teminėms parodoms.
Ideologiniai darbai buvo brangiausiai apmokami. Čia mes nekišom nosies.
- Uždaviau Jums daug klausimų, bandydamas suvokti, kaip anuomet gyveno, jautėsi ir kūrė menininkai, kas ir kodėl juos stengėsi „prižiūrėti“. Visi šie klausimai tarytum provokavo Jus eiti viena arba kita kryptimi, apmąstant netolimą praeitį. Dabar gi norėčiau atlikti priešingą veiksmą ir prašau pasidalyti savo mintimis, kas, Jūsų nuomone, buvo sovietinė tvarka. Kaip ir ką prisimenate iš jau dingusio pasaulio, žvelgdamas į jį iš šiandienos sukuriamos perspektyvos?
- Kur tu surasi kitą tokią nuostabią šalį, kur degtinė – ekstra, cigaretės – prima, batų tepalas – liuks.
Kur lagerio kalinius garsiakalbis kėlė dainele: „Ja drugoj takoj strany ne znaju, gde tak volno dyšyt čelovek…“ (4)
Walto Whitmano „Žolės lapus“ (5) pirkau knygyno žemės ūkio literatūros skyriuje.
Maskvoje šalia Lietuvos ambasados yra teismo rūmai. Didžiulė bronzinė Temidė. Jos akių nedengia raištis…
Vladimirkos kelias, kur caro laikais žmones į Sibirą varė, dar ir šiandien vadinasi „Šosse Entuziastov“ . (6)
Institute vyko šokiai. Lydėjau labai gražią panelę. Ėjom pro žaliai nudažytą tvorą, ant kurios buvo suklijuoti plakatai: vaikinai ir merginos žiūri pro traukinio langus, laimingi mojuoja rankomis. Apačioje užrašas „Slava pokoriteliam celiny!“ [rus. „Šlovė plėšinių užkariautojams!“]
Atokiau stovėjo apvalus reklaminis stulpas, iki pusės apklijuotas plakatais. Tai — besišypsantis Leninas su kepure, raudonu kaspinu ir laiminančia dešine. Apačioj tekstas: „Vernoj dorogoj idiote, tovarišči!“ [rus. „Teisingu keliu, draugai, einate!“]
Staiga iš kažkur su triukšmu per žaliąją tvorą pradėjo lipti krūva šaunių jaunuolių, vienas jų buvo su gitara.
Aš nepajutau, kaip pradėjau suktis aplink. Po kiekvieno smūgio spėdavau perskaityti stulpo, paskui tvoros tekstą. Tai tęsėsi. Bet ant kojų išsilaikiau…
Jaunuoliai nuėjo savo keliu.
Panelė greičiausiai klojosi lovą. Danguje ūžė žvaigždės. O mano burna… Turbūt taip jaučiasi skalbimo mašina, pilna rūbų.
Bet dantys buvo savo vietoj.
Aš dar kurį laiką stovėjau Žvėryno troleibusų žiede.
Rūkiau ir spjaudžiausi.
O iš burnos sklido šviežios žmogienos kvapas.
1. Turima omenyje Gedimimo Žuklio skulptūra „Žmogus ir delfinai“, sukurta 1989–1990 m., kuri turėjo būti pastatyta Vilniaus Lazdynų mikrorajone šalia plaukimo baseino. Projektas nebuvo realizuotas — skulptūra neatlieta iš bronzos. Gipsinis skulptūros modelis saugomas buvusio „Dailės“ kombinato patalpose.
2. Petro Mazūro skulptūra „Geležinis vilkas“, sukurta 1987 m. (bronzos liejinys), stovi Varėnos rajone.
3. Juozo Kalinausko skulptūra „Eglė žalčių karalienė“, sukurta 1990 m. (kalinėtas varis), stovi Nacionalinio operos ir baleto teatro šiaurinėje fasado pusėje.
4. „Kito tokio krašto nesurasi, / Kur toks laisvas jaučiasi žmogus!“ (rus.) Ištrauka iš poeto Vasilijaus Lebedevo‑Kumačo ir kompozitoriaus Isako Dunajevskio „Dainos apie tėvynę“, sukurtos režisieriaus Grigorijaus Aleksandrovo filmui „Cirkas“ (1936). Šią dainą sovietiniam patriotizmui formuoti intensyviai naudojo tuometinis komunistų partijos elitas, daliai sovietinės liaudies ironizuojant patetiškus jos žodžius.
5. Voltas Vitmenas, Žolės lapai: poezijos rinktinė, vertė Antanas Miškinis, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959.
6. „Entuziastų prospektas“ (rus.) — kelias rytinėje Maskvos dalyje. Iki 1919 m. vadinosi Vladimiro plentu, nes šis kelias vedė į Vladimiro miestą ir į Sibirą.