Tokio susitarimo galimybė atidėta ateičiai, kai bus suderėta dėl didesnio susitarimų paketo. Iki kada šie susitarimai turi būti pasiekti – nepranešama. Tad ir kaina, kurią turėsime mokėti už dujas ateinantį šildymo sezoną, tebeskendi miglose.
Bet būtent šis šildymo sezonas yra svarbiausias dabartinei Vyriausybei, kadangi kitas sezonas jau bus po Suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo ženklu. Vadinasi – po buvusios Vyriausybės ženklu. O tai vargu ar padės socialdemokratams laimėti visus kitų metų rinkimus.
Susitikimo išvakarėse, duodamas interviu „Žinių radijui“, Premjeras A. Butkevičius pažymėjo, kad su rusiškų dujų tiekėju reikia kalbėti ne kategoriškai, o pagarbiai. Tam prieštaraujančių nėra. Būtent tokiais principais ir remiasi šiaurinėje Europos dalyje dominuojantis derybų vedimo būdas.
Kiekvienas verslo derybų kursą baigęs vadovas galėtų patvirtinti, kad ypač šiaurietiškas-skandinaviškas derybų modelis, kuomet abi besiderančios pusės nuosekliai ieško kompromiso ir susitarimo, o derybų stalą abiejų pusių derybininkai palieka su laimėjimu, yra efektyvus ir orientuotas į ilgalaikių santykių stiprinimą.
Rytietiškas verslo modelis
Remiantis vakarietiškomis kategorijomis, šis Premjero geranoriškumas galėtų būti sveikintinas ir skatintinas, tačiau tai įmanoma tik tuo atveju, jei abi derybų pusės – tiek Lietuva, tiek „Gazprom“ – tarpusavio santykiuose vadovautųsi vakarietišku verslo etikos bei tarpusavio supratimo standartu. Deja, su liūdesiu tenka konstatuoti, kad vos kirtus rytinę Lietuvos sieną, vakarietiškos verslo etikos, korporatyvinio įmonių valdymo, pamažu beįsitvirtinančio ir Lietuvoje, tenka su žiburiu ieškoti.
Šioje rytietiškoje politinėje erdvėje galioja savi verslo dėsniai ir taisyklės.
Čia verslo santykiuose pirmuoju smuiku griežia didžiavalstybiniai interesai, aukščiausio lygio politinės pažintys, o derybose vyrauja kietas jėgos pozicijos demonstravimas.
Brangios šilumos priežastys
Šiandien dėl aukštų dujų kainų verkšlenantiems socialdemokratams vertėtų žvilgtelėti į visai neseną praeitį ir bandyti pasimokyti iš savo padarytų klaidų. 2004 metais, patikėję „draugiškais“ „Gazprom“ pažadais apie nenutrūkstamą pigių dujų srautą ir pusvelčiui vos už 216 mln. litų „Gazprom padovanoję“ Lietuvos dujų įmonę, prabėgus vos keliems metams, jau 2006-aisiais, tie patys valdantieji socialdemokratai turėjo susitaikyti su sparčiai augančiomis dujų kainomis.
Svarbiausia dujų kainos didėjimo priežastis – pardavimo sutartimi įtvirtinta galimybė „Gazprom“ vienašališkai keisti dujų kainos apskaičiavimo formulę. Kuo pastaroji puikiai ir pasinaudojo. 2008 metais, valstybę tebevaldant socialdemokratams, Lietuva patyrė dar vieną – esminį smūgį iš „Gazprom“.
Vienašališkai „Gazprom“ su savo dukterine įmone „Lietuvos dujos“ antrą kartą pakeitė dujų kainos apskaičiavimo formulę, kurioje šalia realaus dujų pakaitalo mazuto dedamosios buvo įtraukta tris kartus brangesnio dyzelinio kuro dedamoji. Dėl ko dujų kaina pasiekė 500 JAV dolerių už 1000 kub. metrų ribą, o šildymas prasidėjusios krizės kamuojamiems Lietuvos gyventojams tapo nebeįperkamas.
Energetikos sektoriaus griuvėsiai
Tų pačių 2008 metų pabaigoje valdžią perėmusi Tėvynės sąjunga, šalia ilgą laiką neigtos finansų krizės pasekmių likvidavimo, paveldėjo praktiškai paralyžiuotą ir šalies energetikos sektorių.
Ignalinos atominės elektrinės antrojo bloko uždarymas grėsė neprognozuojamomis elektros kainomis, kurios, anot tuomečio premjero Gedimino Kirkilo, netrukus turėjo pasiekti 1 litą už kilovatvalandę.
Verslas, valdantis neskaidriai į LEO rankas perduotą elektros energijos sektorių, net neslėpė savo kritinio nusiteikimo dėl naujos atominės elektrinės. Elektros jungties su Švedija tiesimas buvo paskendęs begaliniuose ginčuose su Latvija, „LitPol Link“ tuo metu tebeegzistavo tik šviesiose politikų svajonėse.
„Lietuvos dujų“ privatizacija ir vienašališkai keičiama dujų formulė lėmė staigų šilumos kainų augimą, tačiau tuo pat metu tik nedidelė Europos Sąjungos lėšų dalis buvo skirta biokuro sektoriaus plėtrai. Priešingai, įspūdingai didelė energetikos sektoriaus pertvarkai numatytų lėšų dalis buvo paskirta su dujų tiekimu susietai infrastruktūrai statyti bei gerinti. Skirtingai nei kitose su Europos Sąjungos parama susijusiuose sektoriuose, energetikoje visi „kuoliukai“ buvo negrįžtamai sukalti.
Ryžtingo veikimo rezultatas
Nepaisant plataus probleminių sričių diapazono, per ketverius A. Kubiliaus Vyriausybės valdymo metus akivaizdi pažanga buvo pasiekta beveik visose Energetikos ministerijos valdomose srityse.
Analizuojant Kremliaus energetinę politiką ir jo valdomos Gazprom įmonės veikimo metodus Lietuvoje bei visoje Centrinėje ir Rytų Europoje, kai stengiantis užvaldyti daugelio valstybių energetikos sektorius nepaklusnieji buvo baudžiami dujų tiekimo sustabdymais ir politiškai motyvuotu dujų kainų nustatymu, buvo tiesiog naivu tikėtis malonės ir dujų kainos mažėjimo, neturint jokių kitų realių dujų tiekimo alternatyvų.
Lietuvai atsidūrus šioje nepavydėtinoje padėtyje, logiška, kad vienu iš svarbiausių valstybės projektų tapo nuosavo suskystintų gamtinių dujų terminalo statyba. Regioninio SGD terminalo miražas ar „Achemos“ grupės troškimas statyti savo terminalą, kai trąšų gamyklos pagrindinė žaliava yra iš Rusijos tiekiamos dujos bei, prisimenant „družbos vamzdžio“ patirtį, buvo labiau panašu į utopiją, jau nekalbant apie prokuratūroje dėl šio projekto iškeltas bylas.
Ryžtinga politinė valia, profesionalios ir kryptingos pastangos sprendžiant daugybę su SGD terminalu susijusių užduočių ir problemų leidžia tikėtis, kad jau 2014 metais Lietuva turės veikiantį terminalą.
Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimas turėtų užtikrinti sklandų terminalo darbą ir importuojamų dujų perdavimą visoje Lietuvos teritorijoje. Ieškinys Stokholmo arbitraže, Europos Komisijos tyrimas dėl „Gazprom“ galimo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, ieškiniai Lietuvos teismuose „Lietuvos dujų“ valdymo nariams, du kartus sumažėjęs gamtinių dujų vartojimas keičia Rusijos dujų tiekėjo poziciją dėl Lietuvos – „Gazprom“ iš sąlygas diktuojančio tampa partneriu, su kuriuo deramasi.
Šios dienos sutikimas aiškiai parodė, kad „Gazprom“ derybų taktika nesikeičia ir greičiausiai nepasikeis iki SDG terminalo darbo pradžios. Gera žinia ta, kad Lietuva tebeturi visus kozirius ir instrumentus tam, kad dujų kaina reikšmingai mažėtų. Todėl itin svarbu, kad šalies valdžia sugebėtų pasinaudoti A. Kubiliaus Vyriausybės sukurtais derybiniais svertais, o premjero žadamos derybos ir pagarbūs pokalbiai su „Gazprom“ negrąžintų mūsų šalies į baudžiauninko padėtį, kuris lenkdamasis iki žemės maloningai prašo ponų iš „Gazprom“ pakeisti dujų kainos apskaičiavimo formulę, pagal kurią už dujas Lietuvos vartotojas galėtų mokėti mažiau.