Statybos bendrovės savo darbą atlieka labai skirtingai. Vienos bendrovės stengiasi darbus organizuoti taip, kad jų darbas mažiausiai būtų juntamas gyventojams: taiko inovacijas, dirba keliomis pamainomis, darbus organizuoja net naktimis, tuo metu kitos - mėnesių mėnesiams užtveria gatves ir nededa pastangų, kad kelias būtų kuo greičiau atlaisvintas. Neretai tokia gatvė užtverta lieka net tada, kai niekas objekte nedirba.
Prarandame milijonus
Dėl gatvių užtvėrimų susidaro spūstys, o pasak VGTU prof. Alvydo Pikūno, spūstyje nuvažiuoto kilometro savikaina vidutiniškai padidėja du kartus. Maždaug tiek padidėja kuro sąnaudos, išlaidos amortizacijai, nes atitinkamai trumpėja automobilio mazgų bei agregatų tarnavimo laikas. O kai paskaičiuojamas į atmosferą išmetamų dujų ir triukšmo žalingas poveikis žmogaus organizmui, apskritai miestų ekosistemai, pastatams, taip pat - nuostoliai, kuriuos vežėjai patiria vėluodami atvežti krovinius, ir t.t., susidaro didelės sumos.
Mokslininkai skaičiuoja, kad dėl kiekvienos dirbančiojo žmogaus spūstyse sugaištos valandos valstybė praranda 37,4 Lt BVP.
Ar tikrai užtvėrimai būtini?
Galima paminėti pavyzdį, kai gatvių tiesimo bendrovės skubėjo suremontuoti Vilniaus miesto gatves prieš 2013 m. II pusmečio Lietuvos pirmininkavimą Europos Sąjungai. Gatvės buvo tiesiamos labai sparčiai, dėl to vairuotojai turėjo mažiau rūpesčių, trumpiau gaišo spūstyse.
Visai priešingas pavyzdys yra dėl Geležinio Vilko g. statomos estakados Vilniuje. Rangovai buvo ilgam užtvėrę didelę dalį gatvės, nelabai skubėjo dirbti, todėl kyla labai daug abejonių ar tie užtvėrimai yra būtini ir ar jie turi būti taip ilgai.
Technikos mokslų daktaras Vigilijus Sadauskas pastebi, kad dėl Geležinio Vilko g. remonto vidutinis judėjimo greitis toje atkarpoje yra vos 2-3 km/val. Taigi piko metu atkarpą galima įveikti per 30-40 minučių, nors normaliai, įvertinant automobilių srautus, kelionė turėtų trukti 7 min. Taigi veltui sudeginama ir prarandama tūkstančiai litų. Jeigu per parą tą atkarpą pravažiuoja 50 tūkst. automobilių, iš kurių kiekvienas sudegina bent 2 litrus kuro, tai paaiškėtų, kad 100 tūkst. litrų kuro išmetama veltui: orui šildyti ir užterštumui didinti. Be to, žmonės per sugaištą laiką galėtų sukurti turto ir suteikti paslaugų. Sudėjus patirtus nuostolius, ko gero, gautume sumą, panašią į viaduko kainą.
Galime išspręsti vadybinėmis priemonėmis
Ši problema yra vadybinė ir gali būti sprendžiama administracinėmis priemonėmis. Kelio tiesimo bendrovės dėl užtvėrimų žino tik vieną atsakymą, kad jos dirba pagal pasirašytą sutartį, laimėjusios konkursus. Taigi galbūt atėjo laikas viešuosius pirkimus organizuoti ne tik pagal mažiausios kainos kriterijų, bet ir įvertinant visuomenės patiriamų nuostolių mastą.
Susisiekimo ministerija galėtų parengti aprašą kaip įvertinti nuostolius dėl užtvėrimų, o viešuosius pirkimus vykdančios organizacijos galėtų reikalauti statybų kompanijų, kad jos nurodytų kokiam laikui ir kiek jos pageidauja užtverti kelio. Taip būtų galima išrinkti kelio tiesimo laimėtoją ne tik pagal mažiausios kainos kriterijų, bet įskaičiuojant ir kokybinį kriterijų – kuo mažesnius nuostolius visuomenei.
O jeigu kelius būtų norima užtverti papildomam laikui, už tai rangovas turėtų mokėti kompensaciją kelio savininkui. Tik taip pasiektume, kad remonto darbai būtų vykdomi efektyviai.
Galime pasimokyti iš verslo institucijų. Pavyzdžiui, prekybos tinklas „Iki“ Vilniaus Jeruzalės mikrorajone parduotuvės rekonstrukciją įvykdė per dvi-tris savaites, kad pirkėjai kuo mažiau nukentėtų. Kodėl tokia filosofija negalėtų būti taikoma ir viešajame sektoriuje?
Visuomenės interesas irgi svarbus
Mažiausių visuomenės patiriamų nuostolių kriterijus nebūtų visai naujas ir negirdėtas dalykas. Savivaldybėse yra reglamentuotos tvarkos už kiek galima išsinuomoti viešąją infrastruktūrą, pvz., užtverti gatvę kino filmo filmavimui, surengti privatų renginį, taip pat renkami mokesčiai už lauko kavines, kurios sudaro kliūtis gyventojų praėjimui ar eismui ir t.t.
Dabar dažnai dirbama aplaidžiai, nes statybininkai skaičiuoja tik savo sąnaudas, nekreipdami dėmesio į dėl jų veiklos patiriamus visuomenės nuostolius. Jei tai statybininkams kainuotų, savivaldybei kainuotų, arba ji iš to galėtų gauti naudą, tai tokios netvarkos nebūtų. Būtų statoma greitai ir visuomenės interesui poveikis būtų daromas minimalus.
Mažiausių užtvėrimų reikalavimas neatsispindi viešųjų pirkimų sąlygose ir dėl to statybų bendrovės gali į tai nekreipti dėmesio bei tuo piktnaudžiauti, o visuomenė tampa blogo darbo organizavimo įkaitu ir patiria materialinius nuostolius ir laiko praradimus. Valstybė ir savivaldybės turėtų būti suinteresuotos kelius užtverti kuo rečiau, ir kuo trumpesniam laikui bei atrasti būdus kaip taip elgtis paskatinti darbų vykdytojus. Su šiais siūlymais kreipiausi į atsakingas valstybės institucijas ir tikiuosi, kad visuomenės interesai tvarkant gatves ir kelius bus geriau apsaugoti.
Jeigu vykdant viešuosius pirkimus įsivyrautų praktika ir darbo kultūra siekti, kad užtvėrimai būtų kuo trumpesni ir mažesni, statybų kompanijos tą įvertintų ir, sumažėjus piktnaudžiavimui turėtume, ženklią viešąją naudą.