Lenkijos ir Lietuvos santykių istorija nebuvo laisva nuo įvykių, kurių interpretavimas iki šiol dalina abi tautas ir kurie paliko gilias, vis dar gyjančias žaizdas. Nežiūrint tų sunkumų, 1994 m. pavyko pasirašyti Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį. Jos preambulėje tarp kita ko pabrėžta, kad „gerų ir blogų mūsų valstybių istorijos puslapių suvokimas turi pasitarnauti tarpusavio supratimo įtvirtinimui tarp lietuvių ir lenkų tautų besivienijančioje demokratinėje Europoje“, taip pat išreikštas apgailestavimas „dėl konfliktų tarp dviejų valstybių po I pasaulinio karo, kai po ilgos nelaisvės lietuviai ir lenkai ėmėsi kurti naują, nepriklausomą gyvenimą“.

Nuo to laiko žinomi istorikai, tyrėjai ir ekspertai abiejose sienos pusėse įdėjo daug darbo, kad mūsų istorinė atmintis būtų geriau pažinta ir suprasta, ką patvirtina daugybė publikacijų. (Besidominantiems siūlau susipažinti su tokiomis pozicijomis: A. Rachub'os, J. Kiaupienės ir Z. Kiaupos „Historia Litwy. Dwugłos polsko-litewski”; „Suvalkų sutartis: faktai ir interpretacijos“ – Lenkijos ir Lietuvos tyrinėtojų bendradarbiavimo rezultatas, ar dviejų dokumentų rinkiniais „Lietuvos ir Lenkijos santykiai: nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki L. Želigovskio įvykdyto Vilniaus užėmimo (1918 lapkritis – 1920 spalis)“ bei „Lietuvos ir Lenkijos diplomatiniai santykiai 1939-1940 metais“, išleistais Lietuvos Respublikos URM.)

Bendroje Lenkijos ir Lietuvos istorijoje, be tamsių pusių, buvo daug įvykių, kuriais galime didžiuotis, keliančių abipusę pagarbą. Panašiai, savo kasdieniniame darbe sutinku lenkus ir lietuvius, kuriems yra svarbi mūsų santykių ateitis bei kad jie būtų geri.
Jarosławas Czubińskis

Pono Arnoldo Aleksandravičiaus straipsnis aiškiai nėra tos pozityvios tendencijos dalis.

Besiremiantis J. Pilsudskio ir A. Hitlerio panašumo teze savo dvasia stulbinančiai primena epochą, pasižymėjusią nepasitikėjimu ir nepakantumu (trečiasis-ketvirtasis dešimtmetis). Straipsnyje pateikti istoriniai palyginimai lenkams yra ypač skaudūs ir nepriimtini. Atrodė, kad šis „ginčo“ dėl istorijos vertinimo etapas jau praeityje – dar 2010 m. kovą tuometinis Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko pavaduotojas  Česlovas Juršėnas konstatavo: „Pilsudskio palyginimas su Stalinu ir Hitleriu yra netinkamas“.

Gali stebinti faktas, kad tokio įtakingo portalo kaip DELFI tinklapiuose publikuojami panašūs tvirtinimai ir nuomonės, kurių pagrindinė tezė, be minėtų palyginimų kėlimo, yra istorinio priešiškumo Europoje bei užgesusio apmaudo gaivinimas. Šiuolaikinė Lietuva tai pasiekimų šalis, vertinama kaip drąsių reformų pavyzdys, šiuo metu pirmininkaujanti ES Tarybai. Neleiskime, kad mūsų santykius veiktų chuliganai su transparantais arba provokacinių publikacijų autoriai.

Bendroje Lenkijos ir Lietuvos istorijoje, be tamsių pusių, buvo daug įvykių, kuriais galime didžiuotis, keliančių abipusę pagarbą. Panašiai, savo kasdieniniame darbe sutinku lenkus ir lietuvius, kuriems yra svarbi mūsų santykių ateitis bei kad jie būtų geri. Dėkoju už ligšiolinį darbą ir kviečiu tolesniam bendradarbiavimui bei diskusijoms. Te jos ne provokuoja, o priartina mus prie tiesos ir geresnio supratimo. Mes visi esame atsakingi už mūsų bendrą ateitį. Tačiau nekartokime praeities klaidų.