J. Šireika. Energetinis Lietuvos saugumas kaip grėsmė Rusijai

Rusijos tikslas atkurti ir išlaikyti Sovietų Sąjungos laikais turėtą įtaką šiandien laikomas pagrindine priešiškumo Lietuvos energetinei nepriklausomybei priežastimi. Tačiau ši priežastis iki galo nepaaiškina, kodėl Lietuvos kaimynės specialiųjų tarnybų taikiniu tapo konkretūs mūsų valstybės energetikos projektai.

Tikrąjį atsakymą galima rasti čia pat, Lietuvos pašonėje. Mat istorinės ir geopolitinės aplinkybės lėmė, jog mūsų šalies siekis atsiskirti nuo rusiškos energijos bambagyslės tapo ne tik potencialia ekonomine, bet ir karine grėsme Karaliaučiaus sričiai bei visai Rusijai. 

Strateginė Karaliaučiaus srities reikšmė Rusijai

Šiuo metu Karaliaučius Maskvai yra strategiškai svarbesnis nei SSRS laikais. Jau kone 70 metų Karaliaučiaus sritis tarnauja Rusijai (anksčiau – Sovietų Sąjungai) kaip ginkluotųjų pajėgų forpostas Europos gilumoje. Rusija nuo likusios Europos dalies nėra atskirta natūraliais gamtiniais barjerais, pavyzdžiui, kalnais. Priešingai – europinė šios valstybės dalis plyti Rytų Europos lygumoje, atveriančioje itin platų kelią karinėms invazijoms Maskvos link. Netekusi apsauginę zoną anksčiau užtikrinusių buferio valstybių – Baltijos, buvusių Varšuvos pakto šalių ir Ukrainos – kontrolės, Maskva kliaujasi Karaliaučiuje ir iš dalies Baltarusijoje sutelktų karinių pajėgumų potencialu.

Iširus Sovietų Sąjungai, būtent Karaliaučiuje liko vieninteliai Rusijos kontroliuojami neužšąlantys Baltijos jūros uostai – Vakarų karinei apygardai priklausančio Baltijos karinio laivyno bazės. Karaliaučiuje dislokuotos ir Rusijos teritorijos gynybai gyvybiškai svarbios priešraketinės bei priešlėktuvinės gynybos sistemos. Iš viso šioje Lietuvos pašonėje esančioje srityje dislokuota apie 12 tūkst. karių bei gausybė įvairios karinės technikos – nuo daugiau nei tūkstančio tankų ir šarvuočių, iki šimtų naikintuvų ir atakos sraigtasparnių. Dėl šios priežasties Karaliaučiaus sritis pagrįstai laikoma labiausiai militarizuota zona visoje Europoje. 

Energetinis Karaliaučiaus srities pažeidumas

Energetiniu požiūriu, Karaliaučius yra visiškai priklausomas nuo Lietuvos, per kurios teritorija Rusijos sričiai tiekiami energijos ištekliai. Mūsų šalis šiuo metu veikia toje pačioje buvusių SSRS valstybių elektros energetikos sistemoje IPS/UPS, kaip ir Karaliaučiaus sritis. Būtent per Lietuvą einančiomis elektros linijomis, reikalui esant, Karaliaučius importuoja trūkstamą elektrą. Kaip rodo šią vasarą įvykęs incidentas, kai žaibo išlydis nutraukė elektros energijos tiekimą daugiau nei pusei Karaliaučiaus gyventojų, skubus elektros tiekimo atstatymas yra galimas tik dėl mūsų valstybės.

Beveik visa Karaliaučiuje generuojama elektra pagaminama iš gamtinių dujų, kurios magistraliniu dujotiekiu į sritį taip pat keliauja per Lietuvos teritorija. Šis faktas kelią nerimą Maskvą, mat visa sritis priklauso nuo dviejų 900 MW suminės galios šiluminės elektrinės blokų veiklos. Sustojus vienam 450 MW galingumo blokui, ar dar blogiau – sutrikus dujų tiekimui magistraliniu dujotiekiu, Karaliaučius nebepajėgtų savarankiškai apsirūpinti elektros energija. Rusijai vėl tektų kliautis Lietuvos pagalba.

Lietuvos energetinė nepriklausomybė = Karaliaučiaus priklausomybė

Rusiją į nepavydėtiną geopolitinę padėtį stato du mūsų valstybės strateginiai energetikos projektai – jungtys su Lenkija ir suskystintų gamtinių dujų terminalas. Lietuvai įgyvendinus elektros energijos jungčių su Lenkija projektus, mūsų šalis paliks sovietinę IPS/UPS sistemą ir taps kontinentinių Europos tinklų dalimi. Savo ruožtu Karaliaučius liks veikti sovietinėje elektros perdavimo sistemoje, su kuria jungsis per Lietuvos teritoriją einančiais elektros tinklais ir čia įrengtais dažnio keitikliais. Nebebūdama IPS/UPS dalimi, Lietuva taps nebepriklausoma nuo Karaliaučiaus srities elektros sistemos, tačiau Karaliaučius liks visiškai priklausomas nuo mūsų valstybės.

Ne mažesnė problema Karaliaučiui kyla ir dėl Lietuvoje 2014-ųjų pabaigoje pradėsiančio veikti suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo. SGD terminalas mūsų valstybei suteiks galimybę apsirūpinti alternatyvių tiekėjų tiekiamomis gamtinėmis dujomis. Magistralinis dujotiekis, „Gazprom“ dujomis aprūpinantis ne tik mūsų šalį, bet ir Karaliaučiaus sritį, Lietuvai taps nebe vieninteliu keliu užsitikrinti dujų tiekimą. Šiuo atveju vėl pasikartos vienpusės priklausomybės scenarijus – „dujų kranelis“ atsidurs Lietuvos rankose.

Pokytis, kai du dešimtmečius nepažeidžiamos energetikos milžinės vaidmenį vaidinusi Rusijai staiga teko taikstytis su energetiškai nesaugios ir nereikšmingos Lietuvos faktoriumi, Maskvą užklupo nepasiruošusią. Užsižaidęs великая держава (didžiosios galybės) statusu, Rusijos valdantysis elitas Lietuvą arogantiškai spaudė atsisakyti energetinės nepriklausomybės tikslų, dėtis prie Baltijos atominės elektrinės projekto (BAE), o taip pat nemažai vilčių siejo ir su politiniais pokyčiais mūsų šalyje.

Tik ūmus Maskvos atsitokėjimas, kad šįsyk energetikos reikaluose Lietuva gali eiti iki galo, Rusiją privertė skubotai spręsti Karaliaučiaus energetinės priklausomybės nuo mūsų šalies problemą. Nerimą dėl Karaliaučiaus Rusijoje gerokai padidino ir specifinė tos šalies valdančiojo sluoksnio užsienio politikos samprata. Dabartinė Kremliaus administracija per daug neabejoja, jog energetinių resursų tranzito į Karaliaučių kontrolę visiškai perėmusi Lietuva, jei tik galėtų, imtųsi tokių pat politinio šantažo priemonių, kokias naudoja Rusija.

Lietuvos energetinė nepriklausomybė kaip karinė grėsmė Rusijai

Visiška Karaliaučiaus energetinė priklausomybė nuo Lietuvos kaip NATO narės kelia potencialią karinę grėsmę savo europinės teritorijos dalies gynyba besirūpinančiai Rusijai. Galima įsivaizduoti scenarijų, kai atsiradus nenumatytoms techninėms problemoms, ar kilus tarptautiniam konfliktui, Karaliaučiaus sritis ne tik nebegalėtų pasigaminti elektros kartu išlaikydamas sistemos stabilumą, bet ir netektų galimybės trūkstamą elektrą importuoti. Be abejo, Lietuvai savo užsienio politiką grindžiant vakarietiškomis vertybėmis, ši situacija lieka labiau hipotetine.

Nesunku įvertinti, ką Karaliaučiuje sutelktam Baltijos laivynui, priešlėktuviniams bei priešraketiniams kompleksams, sausumos pajėgų karinėms bazėms galėtų reikšti visiška energetinė blokada. Toks scenarijus Baltijos laivyno vadavietei turėtų atrodyti tarsi atsiųstas iš pragaro. Energetinio nesaugumo būsena neabejotinai neigiamai paveiktų ne tik Rusijos Federacijos karinių dalinių pajėgumą Karaliaučiaus srityje, bet ir iškeltų klausimų dėl Maskvos galimybių efektyviai kontroliuoti nuo jos atskirtą Rusijos teritoriją. Tokia įvykių eiga daugiausiai žalos atneštų Maskvos pastangoms užtikrinti efektyvią europinės Rusijos dalies gynybą.

Gerai neapgalvotų Maskvos veiksmų rezultatas

Suprasdama jos interesams naujosios Lietuvos energetikos politikos keliamą pavojų, Rusija ne tik siekia stabdyti strateginius mūsų šalies energetikos projektus, bet ir imasi aktyviai ieškoti sprendimo Karaliaučiaus nesaugumo problemai. Vienas tokių sprendimų buvo Baltijos atominės elektrinės (BAE) projektas, neatsitiktinai atsiradęs Lietuvai paskelbus savo planus statytis branduolinę jėgainę. Kalbos apie Karaliaučiaus AE baigėsi paaiškėjus, jog kaimyninės valstybės neketina pirkti perteklinės BAE pagamintos elektros energijos.

Buvo svarstomi ir kiti mažai realūs Karaliaučiaus energetinio saugumo projektai – nuo mažųjų branduolinių reaktorių, iki naujos dujotiekio „Nord Stream“ atšakos į Karaliaučių. Galiausiai paaiškėjo, jog mažieji reaktoriai kol kas tėra tik mokslinės fantastikos sritis, o elektros gamyba naudojant „Nord Stream“ dujas būtų per brangi ir nepatikima. Sudėtingą Karaliaučiaus situaciją Maskvoje bandoma spręsti Rusijos vadovybės mėgstamu būdu – trankat kumščiu į stalą ir reikalaujant nedelsiant surasti visus tenkinantį sprendimą. Atrodo, būtent prezidentinio kumščio į stalą metodas yra pagrindinė priežastis, slypinti už neseniai pasirodžiusių žinių apie ketinimus Karaliaučiuje statyti naują 800 MW galios akmens anglimi kūrenamą elektrinę.

Ilgus metus energetiką kaip politinio šantažo priemonę naudojusi Maskva užlipo ant savo numesto grėblio. Išprovokavęs kaimynines valstybes dėti didžiules pastangas atsisakant priklausomybės nuo rusiškos energijos, Rusijos valdantysis elitas parodė negebąs tinkamai įvertinti ilgalaikių savo veiksmų rezultatų. Atrodo, Lietuva dėl to tik išlošė – siekdami politinės ir ekonominės nepriklausomybės, šiandien jau nebeturime kur trauktis. Nors to ir nenorėdami, mūsų kaimynai padarė viską, jog taptumėme Vakarų energetinių sistemų dalimi.