Dar prieš porą gerų dešimtmečių gėjai buvo visuomenės atstumtieji – parijai, o laisvanoriškas lytinės aistros tenkinimas, pasireiškiantis pederastija, anot sovietinės terminijos, buvo baudžiamas realiu laisvės atėmimu. Be jokių ten sumautų alternatyvių bausmių. Šiandien gėjai ir Co beveik mėgaujasi, atsidūrę visuomenės dėmesio centre, o tie, kurie juos diskriminuoja būtent dėl seksualinės orientacijos, patys yra persekiojami pagal įstatymą.
Tačiau svarbiausia ir pagrindinė posovietinės visuomenės problema ne ta, kad persekiotojai patys tapo persekiojamaisiais, o ta, kad sunkiai įmanoma misija yra pakeisti nusistovėjusius ir rūsčios gyvenimo tikrovės negailestingai laužomus mąstymo stereotipus. Taip pat be galo sunku suvokti paprastą ir kartu sudėtingą tiesą, kad mūsų negatyvias emocijas sukelia ne patys savaime gėjai, o tai, kaip mes į juos reaguojame ir kaip juos vertiname.
Kodėl logiška ginti gėjų teises?
Dauguma psichiatrijos korifėjų pripažįsta, kad prigimtis, o ne patirtis formuoja seksualinę orientaciją. Pasak psichiatro Briano Gladue, tam tikrose smegenų srityse homoseksualių vyrų neuroanatomija yra panašesnė į būdingą moterims nei heteroseksualiems vyrams. Maža to, Londono universiteto psichologai Quazis Rahmanas ir Glenas Wilsonas teigia, jog neuroanatominiai vyrų homoseksualumo požymiai išryškėja labai anksti: vos gimus, jei ne prieš gimstant.
Vertingą informaciją apmąstymams suteikia ir gyvūnijos pasaulis. Biologas Bruce’as Bagermihlas nurodo kelis šimtus rūšių, kuriose buvo stebimi tos pačios lyties atstovų, pavyzdžiui, pilkųjų lokių, gorilų, flamingų ir pelėdų, seksualiniai santykiai. Didžiausią įspūdį palieka tai, kad maždaug nuo 6 iki 10 procentų avinų, rodydami neatremiamą potraukį tos pačios lyties atstovams, lipa ant avinų, nekreipdami dėmesio į vargšes aveles.
Gyvūnų pavyzdys įtikinamai liudija naudai to, kad būtent genai, o ne auklėjimas, patirtis ir aplinka lemia žinduolių, įskaitant ir homo sapiens homoseksualumą. Išties avinai juk nesikreipia į Vilniaus meriją, ir sulaukę jiems palankaus teismo sprendimo, nežygiuoja Gedimino prospektu, mosuodami vaivorykštės vėliavomis, gašliai maivydamiesi ir ragindami jaunąją raguotųjų kartą eiti netradicinių lytinių santykių šunkeliais.
Vadinasi, jeigu seksualinei orientacijai, lygiai taip pat kaip odos ar akių spalvai, lyčiai arba kojos dydžiui lemiamą įtaką turi genai, kurie pasireiškia jau nėštumo stadijoje ir kurių įtakos jokiais būdais neįmanoma panaikinti, tai logiška ginti homoseksualių piliečių teises. Griežtai kalbant, protingos alternatyvos tam nėra, nors daugelis ir jaučia stiprią nostalgiją seniems geriems laikams, kai gėjai žinojo savo vietą ir tradicinėje santuokoje slėpė savo tikrąją prigimtį. Nepaisant to, kad ji tiksėjo tarsi uždelsto veikimo bomba.
Lytiniai santykiai: normalūs ir ne
Tradicinės moralės sergėtojų požiūriu smerktini tie laisvanoriški lytiniai santykiai tarp suaugusių ir veiksnių žmonių, kurie yra nenormalūs. Juolab, kad komunistiniai moralistai įrodė: nieko nėra lengviau kaip nustatyti, kas yra kas. Nenatūralių, o kartu ir nusikalstamų santykių kategorijai sovietmečiu buvo priskiriamas vyro lytinis santykiavimas su vyru – lytinės aistros tenkinimas, pasireiškiantis iškreipta forma – analiniu ar oraliniu būdu.
O, kad mus tenkintų toks aiškus klausimo sprendimas! O, kad mes, svaigdami nuo euforijos, įžvalgumo ir teisėto pasitenkinimo savo dorovingomis pažiūromis, galėtume neklysdami skirti skaistų, normalų ir nesuteptą aktą nuo gašlaus, nenatūralaus ir iškrypėliško! Kiek problemų atkristų, jeigu galutiniu normos nustatymo metodu laikytume tik paprasčiausią autoritetingų šaltinių, pavyzdžiui, Biblijos citavimą, o tokių šaltinių neigimą – tiesiog erezija, kurią galima palydėti didaktiškais pamokymais.
Deja, tradicine morale dangstomi veiksmai prieš gėjus, kaip rodo SSRS paveldo perėmėjos – Rusijos pavyzdys, gali grėsmingai atsisukti prieš pačius šios moralės sergėtojus ir skaudžiai pažeminti jų arogantišką pasipūtimą. Antai Valstybės Dūmos šeimos, moterų ir vaikų komitetui vadovaujanti itin konservatyvi parlamentarė Jelena Mizulina, pristatydama įstatymą dėl „netradicinių seksualinių mažumų santykių propagandos“, buvo negailestingai išjuokta.
„Gal galėtumėte patikslinti, kas yra tie netradiciniai lytiniai santykiai? Ar jie draudžiami tik gėjams, lesbietėms, biseksualams, transseksualams? O gal netradiciškai negalima mylėtis ir tradicinėms poroms? Ar pasakymas, kad „gėjai irgi žmonės“, jau yra homoseksualų propaganda?“. Žibalo į ugnį šliūkštelėjo garsi aukštuomenės liūtė ir televizijos laidų vedėja Ksenija Sobčak, pateikusi prielaidą, kad minėta ponia jau rengianti įstatymą, draudžianti oralinį seksą.
Tačiau klausimas ne tas, ar pompastiškai pretenzinga moralė turi sąlyčio taškų su nusikaltėlių subkultūros morale, o tas, ar normą atitinkantis seksualinis gyvenimas užtikrina laimingą tradicinių porų santuokinį gyvenimą? Deja, visai nebūtinai. Skurdus šeimos lytinio gyvenimo racionas ir sekso malonumų slopinimas, užuot teikęs džiaugsmą ir visavertį pasitenkinimą, neretai sukelia žmonėms kaltės bei nuodėmės jausmą, sąmyšį ir ligas.
Rezultatas gaunasi atvirkščias lauktajam: sutuoktiniai, kurie trokšta, bet dėl moralės varžtų atsisako rafinuotų, išskirtinį gurmano skonį tenkinančių meilės patiekalų, ieško pasitenkinimo iš šalies. Nors poros skiriasi dėl daugelio priežasčių, bet jų seksualinis nepasitenkinimas vienas kitu yra svarbus šeimų irimą lemiantis veiksnys, kurį labai lengvabūdiška būtų nurašyti. Paradoksas: tai, kas turi išsaugoti šeimą, iš dalies tampa jos duobkasiu.
Vadinasi, labai rizikingas dalykas yra imtis moralinio arbitro vaidmens ir nustatyti, kas yra norma, o kas nukrypimas nuo jos žmonių seksualiniuose santykiuose. Ne mažiau pretenzinga teigti, kad tik žmonių giminės pratęsimas įprasmina lytinius santykius. O kaip tuomet vertinti ketvirtadalį planetos gyventojų turinčią Kiniją, kurioje šeimoms leidžiama turėti tik vieną vaiką? Laikyti, kad didesnę savo gyvenimo dalį kinai gašliai ir nenormaliai santykiauja?
Prieš iškrypėlius – sunkioji artilerija
Šventasis Raštas ir Konstitucija – štai sunkioji artilerija, kurios ugnis, moralinių arbitrų nuomone, į šipulius sudaužo gėjų ir Co bei jų gynėjų bastionus. Kita vertus, konstatuodami, kad Biblija laiko homoseksualumą mirtina nuodėme, minėti arbitrai kukliai nutyli, kokia gi iš tikrųjų rūsti Viešpaties bausmė ištiko šią nuodėmę įkūnijusius Sodomos ir Gomoros gyventojus. Be galo įdomu, kodėl jie nepaviešina to, kas iš pirmo žvilgsnio pila vandenį ant jų malūno?
Žodis Biblijai. „Tuomet VIEŠPATS lijo ant Sodomos ir Gomoros siera ir ugnimi (nuo VIEŠPATIES iš dangaus). Jis sunaikino tuos miestus ir visą Lygumą drauge su visais miestų gyventojais ir žemės augmenija (...) Anksti rytą Abraomas nuskubėjo į tą vietą, kur buvo stovėjęs prieš VIEŠPATĮ, ir, žvelgdamas žemyn Sodomos ir Gomoros bei viso Lygumos krašto link, jis matė tik kylančius nuo žemės dūmus, tarsi dūmus iš krosnies“(Pr. 19, 20).
Senovinėje komedijoje vienas herojų, nenuilsdamas kartoja: „Koks velnias jį nešė į tas galeras?“ Perfrazuodamas šį herojų, paklausiu tyrų, kaip vaiko ašara moralistų: kodėl Jūs, didžiai gerbiamieji, remiatės Biblija, jeigu neturite nė mažiausios nuovokos, kokia iš to seka moralinė nuostata?
Palaiminti fašistų konclagerius, iš kurių krematoriumo kaminų kylantys dūmai byloja apie pusžmogių, įskaitant gėjus, sunaikinimą? Nustatyti, raudonųjų pavyzdžiu, baudžiamąją atsakomybę už vyro lytinį santykiavimą su vyru? Ne?! Tuomet Jūs praleidote gerą progą patylėti.
Jeigu mes persekiojame ne gėjus, o tuos, kurie juos diskriminuoja (BK 169 str.), kyla natūralus klausimas dėl socialinę žmogaus prigimtį išreiškiančio lytinio artumo ir bendro gyvenimo juridiško įteisinimo. Teisinės visuomenės svarstyta ir aprobuota tokio įteisinimo galimybė yra partnerystės institutas. Jo esmė – bendras gyvenimas, įregistravus ne santuoką, o partnerystę, kuriai taikomas monogamijos principas, numatytos oficialių partnerių teisės ir pareigos. Tačiau, kitaip nei sutuoktiniams, partneriams galioja draudimas įsivaikinti, nustatyta paprastesnė nei santuokos, partnerystės nutraukimo tvarka.
Žinoma, būdamas sveiko proto, joks žmogus negali paneigti konstitucinių nuostatų „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“ ir „Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“. Neatsitiktinai moralistai, apgailestaudami dėl aukštų lietuviškojo referendumo standartų, tuo pačiu metu džiūgauja, kad minėtos nuostatos liks nepakeistos. Teisingai, bent jau apžvelgiamoje ateityje būtent taip ir bus. Kitas dalykas, kad šios nuostatos visai nebūtinai yra kliūtis įteisinti gėjų partnerystę.
Ar tai reiškia, kad partnerystės institutas, kurį siūloma įteisinti greta santuokos ir šeimos instituto, – tai jėzuitiška gudrybė, leidžianti ignoruoti minėtas konstitucines nuostatas ir legalizuoti tai, ką Konstitucija draudžia? Ne visai taip, tiksliau, visai ne taip, nes svarbus ne tiek Konstitucijos tekstas (nors jis irgi svarbus), kiek jo interpretavimas. Pateiksiu tik pora pavyzdžių, kurie įtikinamai atskleis, kad toks teiginys yra ne beprasmiška kazuistika, o teisinė realija.
Antai Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis nenumato, kad žmogaus teisių negalima varžyti ar teikti jam privilegijų dėl lytinės orientacijos, tačiau tai anaiptol nėra kliūtis daugeliui įstatymui drausti tokio pobūdžio diskriminaciją ir netgi nustatyti už ją baudžiamąją atsakomybę. Maža to, nors Konstitucijos 19 straipsnyje be jokių išlygų yra įtvirtinta nuostata „Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas“, vis dėlto baudžiamasis įstatymas numato mažiausiai tris pagrindus, kuriais remiantis ir laikantis nustatytų taisyklių toks draudimas nėra taikomas (pvz., būtinosios ginties atveju).
Kadangi Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, ji turi būti pajėgi fiziškai garantuoti joje skelbiamas žmonių, tarp jų homoseksualių žmonių, teises. Dėsninga, jog Konstitucinis Teismas išaiškino, kad šeima gali būti sudaroma ne tik santuokos pagrindu. Vadinasi, žemesnius nei santuoka bendro šeiminio gyvenimo standartus nustatantis partnerystės institutas veikiau atitinka Konstitucijos dvasią bei paskirtį nei prieštarauja jos raidei.
Apskritai Vakarų šalys, kurių socialinė raida nebuvo brutaliai nutraukta, rodo Lietuvai jos pačios ateities paveikslą. Jo antrame plane yra atvaizduota gėjų partnerystė, tolesnėje perspektyvoje – santuoka, tiksliau, gėjų vedybų ceremonija. Puošnius ir laime švytinčius jaunavedžius, vienas kurių prie švarko atlapo yra prisisegęs rūtų vainikėlį, širdingai sveikina pražilęs, solidus ponas, vardu Petras. Jis, kaip savo laiku apaštalas Paulius, atsivertė į tiesos kelią, iš aršaus gėjų persekiotojo, tapęs garsiu jų reikalo skelbėju.
Išskyrus nebent saldžiai idilišką sceną su minėtu ponu, toks vaizdas nėra visiškai nerealus. Juolab, kad konservatyviausia iš konservatyviausių institucijų – Bažnyčia radikaliai keičia savo požiūrį į homoseksualus. Tai liudija popiežiaus Pranciškaus žodžiai: „Jeigu kas nors yra gėjus ir ieško Viešpaties bei yra geros valios, kas aš toks, kad jį teisčiau?“ Gerbiamieji lietuviai katalikai, ar iš savo tuštybės Jūs tiek susireikšminote, kad siekiate būti šventesniais už Romos popiežių?
