Č. Iškauskas. Ar įmanoma nauja Baltijos šalių okupacija?

Prisimenate Lietuvos laisvės lygos (LLL) plakatus „Red Army Go Home!“? Tada ne vienam bėgo šiurpuliukai per nugarą: na ir drąsus Antanas Terleckas, sugaudys juos „kagėbė“, milicija už kiekvieno kampo, kas čia dabar bus... Vienintelė LLL buvo nuosaiki, nevyniojo į vatą savo reikalavimų, kaip, antai, darė kai kurie Sąjūdžio aktyvistai – LKP CK nariai, nedrąsiai siūlydami palikti kokia 30 tūkstančių sovietinių karių, nes antraip užsitrauksim didelę Maskvos nemalonę...

O prieš 20 metų A. Terlecko kantrybė buvo apvainikuota svarbia pergale: okupantų karinė mašina po beveik 54 metų dominavimo Lietuvoje pagaliau išsidangino iš nepriklausomos valstybės, ir štai tada atėjo tikroji laisvė.

Lietuvą užtvindė okupacinė kariuomenė

Okupacinė sovietų armija pagal 1939-ųjų spalio 10 d. Savitarpio pagalbos sutartį ir Vilniaus bei Vilniaus krašto perdavimo Lietuvos Respublikai aktą tuometinės Lietuvos valdžios sutikimu įžengė dar tų metų lapkritį: keturiose įgulose Alytuje, Prienuose, Gaižiūnuose, Naujojoje Vilnioje buvo dislokuoti 18 786 Raudonosios armijos kariai. Netrukus, po garsiojo 1940 m. birželio 14 d. naktinio ultimatumo, kai kitos dienos popietę sovietų tankai įžlegėjo į Kauną, okupacinė kariuomenė peršoko 150 tūkstančių žmonių ribą. Palyginimui: Lietuvos kariuomenėje tų metų birželio 1 d. buvo 28 005 žmonės, iš jų 26 084 kariai. Netrukus ji buvo įtraukta į Raudonosios armijos sudėtį ir liepos 25 d. pervadinta į Liaudies kariuomenę. Istorija besidomintis mokslininkas Egidijus Papečkys savo studijoje „Lietuvos okupacija 1940 m.“ tvirtina, kad lietuviai galėjo pasipriešinti atėjūnams, o kariams buvo galimybė trauktis į vokiečių zoną, tačiau to neįvyko.

Nacių okupacija nedarė jokių nuolaidų Lietuvai ir nedrąsius aktyvistų bandymus atkurti nepriklausomybę po naujo okupanto batu iškart užgniaužė. 1944 m. Raudonajai armijai stumiant vokiečius iš Baltijos šalių, čia pasiliko nesuskaičiuojama daugybė sovietinių karo funkcionierių, o po pergalės Berlyne jų čia „užtruko“ dar daugiau. Kaip teigia istorikas Juozas Starkauskas, tyrinėjęs NKVD nusikaltimus, vien tik NKVD žinioje be vidaus kariuomenės buvo beveik milijonas etatų, iš jų 1945 m. gruodžio 30 d. kariais buvo užimta 680 280.

Vienas žymiausių sovietinės kariuomenės bastionų buvo Šiaurės miestelis Vilniuje. Čia kareivinės buvo dar nuo carinės Rusijos imperijos laikų XIX amžiuje, paskui toje vietoje buvo įsikūrusi lenkų okupacinė kariuomenė, 1945-1956 m. baze naudojosi sovietinis tankų dalinys, po karo priglaudęs ir 16-osios lietuviškos divizijos karius, o lemtingomis 1991-ųjų Sausio dienomis čia dislokuotos 107-osios motošaulių divizijos kariškiai kartu su į pagalbą atskubėjusiais Pskovo 76-osios divizijos desantininkais, vadovaujami A. Astachovo, ginkluoti koviniais šaunamaisiais ginklais – pistoletais, automatais, kulkosvaidžiais, snaiperiniais šautuvais, granatsvaidžiais, sunkiąja karine technika – keturiais tankai T-72, tanketėmis BMD, šautuvais ir šaudmenimis, specialiomis ir sprogstamosiomis priemonėmis, puolė Spaudos rūmus, o po keleto dienų praliejo taikiai besipriešinančių lietuvių kraują.

Reali laisvė ištrynė nuoskaudas?

Taip, tai buvo sovietinės armijos agonija. 1992 m. sausio 31 d. įvyko pirmosios derybos ir rugsėjo 8 d. Maskvoje Vytautas Landsbergis ir Borisas Jelcinas pasirašė Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos grafiką. Reikia pasakyti, kad Maskva laikėsi šio grafiko: iki metų pabaigos buvo išvesta 78 proc. visos kariuomenės, o iki galutinio sutarties termino – visos penkios Lietuvoje dislokuotos divizijos – apie 34,6 tūkst. karių.

Kitais duomenimis, 1992-ųjų rugsėjį Lietuvos teritorijoje buvo apie 22 tūkstančius Rusijos kariškių. Tai sudarė 5 divizijas ir 295 atskirus kovinius bei aptarnaujančios paskirties padalinius. Be to Lietuvoje buvo dislokuotos 3 desanto divizijos, desantininkų rengimo mokykla, jų transportavimo aviacija, kuriai buvo įrengti aerodromai Kėdainiuose, Panevėžyje, Karmėlavoje. Iš čia buvo permesti pirmieji kariniai padaliniai į sovietinei sistemai pasipriešinusius Budapeštą ir Prahą.

Reikia pridurti, kad vešliausi Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos laurai teko tų metų vasario 25 d. prezidentu inauguruotam Algirdui Brazauskui, nors jo oponentai netruko priminti, kad, būdamas nuo SSKP atsiskyrusios LKP CK pirmasis sekretorius, kalbėjo: „Galime labai daug pasiekti Lietuvoje..., atsisakę dviejų lozungų: šūkių išeiti iš Tarybų Sąjungos ir „Šalin okupantus“. Tai buvo spjūvis į veidą A. Terleckui ir jo radikaliai nusiteikusiai Lygai.

Politinė šizofrenija

Bet neskatinkime senų nuoskaudų. Nes yra naujų grėsmių. Vargu, ar rusų informacinio fronto seržantų akibrokštus galima pavadinti grėsmėmis Lietuvos nepriklausomybei, tačiau tarpvalstybiniams santykiams jie suteikia niūroką foną, o kai kas Vilniuje, ko gero, jau galvoja nusipirkti puokštę gėlių pasitikti naujus okupantus. Juk buvo tokių, kurie Raudonąjai armijai mėtė gėles ir 1940-aisiais, ir išlydėjo su ašaromis 1993-aisiais... Aišku, sutirštinu spalvas.

Tačiau nemanau, kad rusų politologo Michailo Aleksandrovo paistalai jo internetiniame dienoraštyje atsirado tuščioje vietoje ir neturi simpatikų. Pirmiausia šis NVS šalių instituto politologas duoda pylos Armėnijai, kuri „aiškiai palinko į Vakarus ir jau nėra patikimu mūsų sąjungininku“, o štai Azerbaidžanas „žengia suartėjimo su Rusija žingsnius“.

Bet autorius gailisi, kad anksčiau siūlė NATO įsiveržimo į Siriją atveju įvesti kariuomenę į Užkaukazę, bet dabar Vakarams tektų mokėti didesnę kainą: „Rusija turi paspausti ten, kur turi didžiausią pranašumą, tai yra Baltijos šalis“. Autorius primena Karibų krizę ir perša Vakarams pasirinkimą: „jeigu jie atakuos Siriją, pažeisdami tarptautinę teisę, mes užimsime Baltijos šalis“.

„Esu įsitikinęs, – toliau samprotauja M.Aleksandrovas, – kad Rusijos kariuomenė į Baltijos šalis bus įvesta su mažiausiais nuostoliais, o gal būt ir visai be jų. Na, nebent kas dėl kvailumo po tanku pateks, kaip buvo 1991 m. Maskvoje. Dar daugiau: manau, kad pusė Latvijos ir Estijos gyventojų rusų kariuomenę sutiks su gėlėmis, kaip buvo 1940 metais“. Toliau politologas dar labiau įsisiautėja: jis tvirtina, kad iki krizės Rusijai reikia pasitraukti iš Branduolinių bandymų draudimo sutarties ir išbandyti šį ginklą Naujojoje Žemėje, nes JAV kitos kalbos nesupranta. „Ir jau dabar mums reikia didinti karinės grupuotės pasirengimą prie Latvijos ir Estijos sienų, taip pat Kaliningrado srityje bei Baltijos regione. Gal būt tai prablaivins karštas galvas Vašingtone“,– dėsto politologas.

Nors daugelis šito jo pareiškimo komentatorių autorių tiesiai šviesiai vadina šizofreniku, M. Aleksandrovas ne vienišas. Antai, nacionalistinės „Rusijos liaudies sąjungos“ pirmininkas, Rusijos solidarumo su Libijos ir Sirijos liaudimi komiteto vadovas Sergejus Baburinas kreipėsi į prezidentą Vladimirą Putiną, ragindamas visomis priemonėmis duoti atsaką JAV, jeigu šios pradės agresiją prieš Siriją. Tiesa, šis totoriškų šaknų turintis ultranacionalistas, netgi tarnavęs Afganistane, nenusišneka iki tokio lygio kaip M. Aleksandrovas.

Kai pritilęs ar tiesiog nusenęs Dūmos radikalas Vladimiras Žirinovskis jau nebeskleidžia panašių paistalų, jo vietą užima kitas rusų dvasinis teoretikas Kirilas Frolovas, globojamas to paties NVS šalių instituto. Stačiatikių ekspertų asociacijos įkūrėjas nuo 2006 m. nepageidaujamas Ukrainoje, nes metropolitas Vladimiras Kijevskis jį apkaltino nepagarba cerkvei, pagalba terorizmui ir religinės bei nacionalinės neapykantos kurstymu. Štai tokie „mąstytojai“ kelia galvas Rusijoje, taip šaukdamiesi seniai pamirštų Šaltojo karo laikų.

Virvelės – visomis kryptimis

Literatūros tyrinėtojas Ivanas Davydovas portale Lenta.ru rašo, kad pastaruoju metu V. Putino Rusija toleruoja visokius negaluojančios psichikos veikėjus, į pirmąsias karo už imperiją linijas siunčia vyriausiąjį šalies sanitarą Genadijų Oniščenką, kuris ima ir uždraudžia mėsos importą iš Baltijos šalių, pieno produktus – iš Baltarusijos, vyną bei mineralinį vandenį – iš Gruzijos. Kremlius skelbia karą Ukrainai, kurio esmė – tebeliepsnojantis ginčas dėl energetinių išteklių, nemalonumais grūmoja geriausiam savo bičiuliui Aleksandrui Lukašenkai, kurio nurodymu Minske dviems mėnesiams sulaikytas rusų oligarchas Vladislavas Baumgartneris... Argi tokioje atmosferoje V. Putinas gali sveikinti A.Lukašenką su 59-uoju gimtadieniu, kuris sukanka šį penktadienį?..

Kitaip sakant, Maskva pradeda karą su visais ir visomis kryptimis. Į frontą metamas ir toks informacinis potencialas, kuriam, atrodo, vieta nebent psichiatrinėje klinikoje. Bet palaukite: ar tai nėra oficiali Rusijos taktika vadinamojo „artimojo užsienio“ atžvilgiu? Ar ji nėra ištyrusi, kad ši taktika susilauks pritarimo ne tik Maskvoje, bet ir pačiose Baltijos šalyse? Štai čia ir susikuria tas pavojingas geopolitinis laukas, kurį detonuoti gali menkiausia kibirkštis. Ta Bikfordo virvelė nutįsta kažkur link Kremliaus...