Prisiminkime pagrindinius priešininkų argumentus: „Gyvūnai, kurie juda, turi sausgysles ir raumenis; žemė neturi nei sausgyslių nei raumenų, todėl ji nejuda“ – Scipio Chiaramonti, filosofijos profesorius, Pizos Universitetas, 1633 m.
„Pastatai ir dirva nulėktų su tokiu staigiu judėsiu, o žmonėms būtų būtini katės nagai, kad jie galėtų likti žemės paviršiuje“ – Libertus Fromundus, teologijos profesorius Loivano (Louvain/Leuvan) Universitetas, Belgija, „Anti-Aristarchus“, 1631 m.
„Jei sutinkame, kad Žemė juda, kodėl tuomet strėlė, kurią iššovė į orą, grįžta į tą patį tašką, nors pati Žemė ir visi daiktai joje per tą laiką labai staigiai pajudėjo į vakarus? Kam gali būti neakivaizdu, koks didis neatitikimas tūrėtų atsirast dėl šio judesio?” – Giorgio Polacco, jėzuitų filosofas, „Anticopernicus Catholicus“, 1644 m.
Galileo Galilėjus buvo nubaustas namų areštu, o jo darbai buvo uždrausti. Kitam mokslininkui – Džordanui Bruno – pasisekė mažiau. Jis buvo viešai sudegintas inkvizicijos už erezijas, tarp kurių buvo ir visiems žinoma tiesa, jog Visatoje aibės kitų Saulių ir kitų planetų.
Nors filosofija yra tiksliųjų mokslų motina, šiandien pastebima tendencija, kai filosofų teiginiai atsiduria tame pačiame mokslinio spektro gale, kaip ir teologų racionalizacijos mėginant pagrįsti religines dogmas. Antikoje egzistavo požiūris, jog vien tik proto galios ir logikos užtenka suvokti ir paaiškinti Visatos sandarą. Šį požiūrį iš mokslo išspyrė Galileo Galilėjus, įtvirtinęs eksperimento viršenybę prieš protinius samprotavimus. Galiausiai šis principas supurtė ir geometriją, kai Lobačevskis atsisakė vieno iš „akivaizdžių“ ir nepajudinamų geometrijos postulatų ir taip atsirado neeuklidinė geometrija (kuri šviesą pamatė tik 80 metų po jos atsiradimo).
Bet tai nėra vienintelis atvejis. O ką skaitytojas pasakytų į šį negirdėtą terminą – „trūkčiojantis kontinuumas“ (2)? Kontinuumas turi labai gražų lietuvišką sinonimą – tolydumas. Apie tolydumą dėstoma mokykloje matematikos pamokose – tolydi funkcija, funkcija be trūkių, be šuolių. Gal tai oksimoronas? Bet gi kalbame apie „tąsią klampią masę“. Lyg tyčia, autorė patikslina, kas buvo galvota. Tai „fluktuacija“ ir „persiliejimas“ (2). Jei fluktuacija dar galėtų patikslinti, kas gi buvo norėta pasakyti, nes fluktuacija reiškia staigius netolydžius šuolius, tai persiliejimas kaip tik reiškia tolydumą, tolydų pokytį. Bet gal tai tik epizodiškos stiliaus klaidos, o galbūt tai tik pavieniai „abrakadabrų“ beprasmiai rinkiniai, kurie būtų tinkami kalbėti apie naujai kuriamą kalbą ir apie lingvistinį eksperimentą. Jei būtų diskutuojama apie lietuviškus Velomirus Hlebnikovus ir Liuisus Kerolus, apie poetus, rašytojus, eksperimentuojančius su kalba, žaidžiančius su sąskambiais ir garsais, tuomet būtų galima mėgautis lingvistiniu talentu. Bet mes tesame atsivertę naujienų portalo puslapį ir skaitome rimtą straipsnį apie... empatiją.
Aptarę lengviau virškinamą turinį, galime aptarti intelektualiai sunkesnį, juoba apie intelektą ir bus kalbama. Autorė, kalba apie „intelektualiai silpnus žmones“ (2). Teigiama, kad „gebėjimai greitai bėgti ar kepti bandeles asmens kaip asmens nedeterminuoja, o štai gebėjimas mąstyti – dar ir kaip“ (2). Toks gražus žodžių rinkinys gali apgauti vidutinio intelekto žmogų, kuriam nėra įdomūs dabartinio mokslo pasiekimai, tačiau tiems, kas seka genetikos, antropologijos ir sociologijos naujienas, visi tie teiginiai pasirodys tiek pat juokingi, kiek fizikams juokingi teiginiai, kad Žemė yra plokščia, laikoma trijų dramblių, esančių ant banginio nugaros. Jei bandelės kepimo procesas nereikalautų žinių ir įgūdžių, visos kepyklos seniai būtų bankrutavusios, o kepėjo profesija dingtų iš profesinių mokyklų. Jei greitas bėgimas nereikalautų aerodinamikos ir žmogaus anatomijos suvokimo, specialių treniruočių, širdies ritmo, kvėpavimo valdymo, sporto trenerių ruošimas būtų visų laikų didžiausia afera, o pasaulio rekordus gerintų kiekvienas „savamokslis“.
Tas pat pasakytina ir apie gebėjimą mąstyti. Intelektas yra sudėtingo proceso rezultatas, kurio metu informacija yra gaunama, išsaugojama atmintyje, atgaunama, kombinuojama, palyginama ir kartu su įgytais gabumais naudojama naujame kontekste (3). Kitaip tariant, intelektas yra išmokstamas.
Intelektas yra įgyjama savybė. Intelektas nėra prigimtinė savybė. Intelektas yra susijęs su mokyklos kokybe. Intelektualiai silpnas reiškia prastai besimokęs arba prastai išmokęs. Autorė savo straipsnyje suponuoja, kad gebėjimas mokytis nėra prigimtinė žmogaus savybė. Tarytum „proletarų“ vaikai yra kitokie nei intelektualų. Tarytum sukeitus proletaro vaiką ir intelektualo vaiką, pasikartos Šurikovo istorija iš Bulgakovo „Šuns širdies“. Proletarų vaikas net intelektualų šeimoje užaugs „buduliu“. Kalbama apie „prastą mąstymą“ – mąstymo mus moko logika.
Gebėjimas mąstyti yra išmokstamas, ne įgyjamas. Jei būtų kitaip, tarp vilkų užaugę žmonių vaikai nerodytų apgailėtinų rezultatų, o daugybė mokslui žinomų robinzonų neprarastų gebėjimo kalbėti, mąstyti, neprarastų savo intelekto. Intelektas nėra unikali žmogaus savybė, jis yra susijęs ir su sociumu, kuriame gyvename. Ir jei žmogus „drįsta niekinti logiką ir knygas“, tai jokiais būdais nereiškia, kad tai yra to žmogaus genetikos kaltė. Reiktų kalbėti apie pedagoginę problemą, apie visuomenės požiūrį į knygas ir logiką, apie švietimo sistemos trūkumus, o ne viską versti „rasei“,„klasei“ ir genams.
Apie intelektą
Kitas svarbus momentas šioje diskusijoje apie intelektą yra intelekto mato egzistavimas. Egzistuoja taip vadinama IQ koeficientų metodika. Metodika nėra ideali ir yra bei buvo kritikuota, tačiau ji pakankamai gerai patvirtina teiginį, jog intelekto klausimas yra labiau sociologinis ir pedagoginis negu genetinis.
Pats IQ skirstinys turi gražią bažnytinio varpo formą. Egzistuoja beveik tiesinė koreliacija tarp žmogaus metinių pajamų dydžio ir IQ koeficiento (4). Neturtingi žmonės su mažom pajamomis turi IQ koeficientą 60 (pagal seną klasifikaciją - debilas), su didelėmis pajamomis turi IQ – 110. Pastebiu, kad beveik visas varpo plotis yra padengiamas IQ koeficiento skirtumais dėl pajamų.
Genetinės dedamosios šalininkai čia argumentuoja, jog protingi žmonės daugiau uždirba. Tačiau egzistuoja ir kitokia koreliacija – tarp vidutinio IQ koeficiento ir geografinių koordinačių (5). Matome, kad šiandien Afrikoje vidutinis IQ tesiekia 60. Pagal seną klasifikacija gautųsi, kad ten gyvena debilai. Kinija ir Japonija turi vidurkį apie 110. Skirtumas apie 50, taigi gauname, jog dėl geografinių ir gerovės priežasčių vidurkis pasislenka per visą varpo kreivės plotį.
Ką tai sako? Tai sako, jog geografinės ir gerovės priežastys yra dominuojančios mūsų intelekte. Kadaise rasistai kalbėjo apie baltos rasės pranašumą prieš kitas ir pateikdavo 15-20 punktų skirtumą kaip savo tiesos įrodymą. Tačiau net tais laikais (1950-ieji) juodaodžių vidutinis IQ JAV buvo 15 punktų (IQ = 75) didesnis negu yra šiandien Afrikoje. Dar daugiau, 2010 m. atliktuose tyrimuose rezultatas buvo per 30 punktų didesnis nei dabartinėje Afrikoje. Augant gerovei, gerėjant mokslo kokybei beveik dingo ir IQ skirtumai tarp rasių.
Akivaizdu, kad intelektas yra įgyjamas per mokymąsi. O klausimas, kodėl tam tikras žmogus neišsilavinęs, kodėl jis yra silpno intelekto, kodėl negerbia knygos ir logikos, turi būt adresuojamas mokyklai ir valstybei. Išsiaiškinę, kas gi tas intelektas yra, ir kodėl neturtingose šalyse žmonės mažiau intelektualūs, tampa aišku, jog „silpnesnė nuomonė“ yra silpna ne dėl objektyvių (genetika, klasinė ir rasinė priklausomybė) priežasčių, o dėl subjektyvių (mokyklų kokybė, pasiekiamumas, visuomenės požiūris į mokslą).
Dėl šios priežasties ir noriu ginčyti teiginį, kad „silpnesnė nuomonė ir kvailumas neturi nė mažiausios teisės į empatiją ir emancipaciją“ (2). Nepritariu ir ginčiju todėl, kad esu dėstęs studentams ir daug kartų susidūriau su studento „silpnesne nuomone“. Labai būtų lengva paaiškinti savo pedagoginį darbo broką įgimtu „kvailumu“, kuris neturi ne mažiausios teisės į empatiją. Labai didelė pagunda būtų sutikti su Nida ir pasakyti, kad mano (žinovo, dėstytojo) „stipresnė nuomonė“ suteikia man olimpinius laurus, antžmogio statusą. Ad absurdum pažvelgus, galime uždaryti mokyklas, universitetus, nes yra „stipresni“-elitas ir „silpnesni“ – runkeliai (proletarai).
Toks empatijos neigimas neigia pačių „runkelių“ pokyčių galimybę, kaip ir neigia intelektualo, elito su laurais ant galvos, intelektualinio degradavimo galimybę. Neigia tai, jog intelektualą gali paveikti demencija, liga ir tas intelektas bus prarastas. Skaitytojui yra peršama statiška pozicija – mes ir jie, bei dirbtinai eskaluojamas konfliktas: aš – intelektualas, aš – visagalis. Tu – „antisemitas mizoginas violetinis tolimųjų reisų vairuotojas“ provincijoje.
Apie empatiją
Anot genetikų ir biologų, studijuojančių žmogų, žmogaus smegenų veiklą, empatija yra evoliucinis mechanizmas, o ne kažkoks ideologinis darinys. Žmogus turi smegenyse neuronų grupes, atsakingas už empatiją, taip vadinami „veidrodiniai“ neuronai (7). Empatija – gebėjimas save įsivaizduoti kito vietoje – yra taip pat ir svarbus socialinis mechanizmas, užtikrinantis sociumo funkcionavimą bei išlikimą tiek kasdienėse situacijose, tiek ir kritinėse.
Empatija ir geranoriškumas yra svarbūs ir pedagogine prasme. Jei mes norime išmokyti vaiką mokykloje, arba suaugusį žmogų, lankantį vakarinę mokyklą, mes privalome „pasikeisti ir prisitaikyti, kad jam patiktume ir įtiktume“, priešingu atveju ryšys tarp silpnesnės nuomonės (mokinio) ir stipresnės nuomonės (mokytojo) nesusidarys. Empatijos stoka kuria barjerus, kurie gali lemti mokinio uždarumu, noru konfrontuoti su mokytoju, kas neišvengiamai daro neigiamą įtaką pačiam mokymosi procesui, dėl ko taip nukenčia ir minėtas mokinio intelektas.
Ad absurdum pavyzdys būtų ateiti į vaikų darželį ir, perskaičius paskaitą apie modernų mokslą, reikalauti iš darželinukų tobulo suvokimo, barti už blogus atsakymus ir versti juos taisyklingai ištarti terminus. Pedagogikos šviesoje Nidos siūlomas „orus ir autoritetą išlaikantis“ komunikacijos būdas yra klaidingas ir apie tai rašoma visose pedagogikos vadovėliuose. Tą mes esame patyrę ir universitetuose, kur būdami studentais, skirstydavome dėstytojus į gerus ir į blogus. Geras dėstytojas yra empatiškas „mažutėliams“ (studentams), o ne arogantiškas. Empatija leidžia dėstytojui suprasti, kur studentas („silpnoji nuomonė“) daro klaidą ir pataisyti studentą jam suprantama kalba. Geras dėstytojas tai sukramto ir tai nieko neturi bendro su „įžeidžiu gestu“, tai yra pedagogiškai teisingas publikos adresavimas.
Empatija ir geranoriškumas yra kaip tik tie ginklai, kurių mums reikia tam, kad visuomenėje užaugtų kuo mažiau radikalių marginalų. Tai tiesiogiai paveikia ir visą spektrą įvairių socialinių problemų – nuo diskriminacijos, supremacizmo iki polinkio į smurtą.
Mes esame gimę su tokiais pat gabumais išmokti ir operuoti tais filosofiniais konstruktais, kaip ir gerbiamoji Nida Vasiliauskaitė. Ir būdami lopšiuose niekuo nesiskyrėme, turėjome tas pačias startines pozicijas. Vieni realizavo savo intelektualinį potencialą, kiti – nerealizavo. Ir yra neteisinga kviesti didinti tą atskirtį, o ne mažinti ją. Ir tas faktas, jog „runkelis“ rašo komentarus, pabrėžia mano teisumą – jis mokosi, jis nėra prarastas. Jis gali ir keičiasi. O mes , užuot pasilenkę, ir ištiesę jam ranką, arogantiškai spiriame jam bateliu į galvą ir tvojame bizūnu: „NĖRA nė menkiausios priežasties, kodėl MUMS turėtų rūpėti tavo prastas išsilavinimas, silpnas intelektas ir ribotos pažiūros.“ Pabaigai noris retoriškai paklausti: tai kas gi čia yra tikrasis mizantropas?
Autorius yra fizikos mokslų daktaras.
Nuorodos:
[1]. http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/n-vasiliauskaite-apie-stiliu-ir-neapykanta.d?id=62056089
[2]. http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/n-vasiliauskaite-kodel-empatija-mazuteliams-nera-kairioji-vertybe.d?id=62007295
[3]. Humphreys, L. G. (1979). "The construct of general intelligence". Intelligence 3 (2): 105–120
[4]. http://en.wikipedia.org/wiki/File:IQatWoN_GDP_IQ.png
[5]. http://en.wikipedia.org/wiki/File:National_IQ_Lynn_Vanhanen_2006_IQ_and_Global_Inequality.png
[6]. Jianghong Liua, Richard Lynnb (2013), "An increase of intelligence in China 1986–2012". Intelligence 41 (5): 479-481.
[7] http://en.wikipedia.org/wiki/Mirror_neuron
[8] http://brain.oxfordjournals.org/content/136/8/2550