Noriu paaiškinti. Kai parašiau minėtą apžvalgą, maniau, kad nuobodus sezonas taip nuobodžiai ir užsibaigs. Tačiau visą sezoną ramiai tūnojęs užkulisyje į avansceną išsiveržė Valdemaras. Jis suskėlė labai smagų intriguojantį ir bene įdomiausią vasaros benefisą.
Taip, mes kalbame apie Lietuvos (visgi Lietuvos, o ne Lenkijos) politinio teatro aktorių, europarlamentarą, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) pirmininką Valdemarą Tomaševskį, dorai ginantį Lietuvos bylą (reikalą). Jei kiti iki šiol rašę teatro kritikai to nesupranta, tai jų problemos. Šitoje vietoje paprašysiu gerbiamą skaitytoją netrypti kojomis, nes rašinys tik prasideda.
Įvairūs politizuoti, ne itin talentingi teatro kritikai (toliau juos įvardysime pavardėmis) ant gerbiamo Valdemaro prirašė visokio niekalo. Jie neužgriebė esmės.
Būsiu atviras ir pastebėsiu, kad Valdemaras kartais pavaro ant Lenkijos. Kitaip ir būti negali. Anot istorikų, jau du šimtai metų (o gal ir daugiau) tęsiasi panašūs dalykai. Jei varai už Lietuvą, tai automatiškai varai ant Lenkijos, ir priešingai. Bet Valdemaro atveju išeina ne tik automatiškai.
Valdemaro kritikų kritika
Žinoma, Valdemaras nevaro už Lietuvą taip galingai, kaip pavarė Rūta, nes jis ne plaukikas, o tik politinis aktorius. Pamename Rūtos žodžius, kurie visiems laikams įstrigo į mūsų širdis: „Variau kiek galėjau“. Vaizdelis, kokio už jokius milijonus nenupirksi. Į viršų kyla Lietuvos vėliava, o iš šonų, mandagiai palenkusios galvas ir šiek tiek atsilikusios, kyla dviejų pasaulio supervalstybių vėliavos. Groja Lietuvos himną, visi atsistoja. Prisipažinsiu, kad žiūrėdamas TV atsistojau ir aš, nubraukiu ašarą. Gal sentimentalu, bet taip buvo. Malonu prisiminti.
Taigi A. Sysas pasakė, kad gerbiamas Valdemaras yra kažko apsivalgęs. Remdamasis savo asmenine patirtim noriu kategoriškai tam paprieštarauti. Man teko netyčia suvalgyti mažą musmirytę. Pakilo temperatūra, išpylė prakaitas, ėmė pykinti, susuko pilvą. Ėmiau kliedėti.
Pasigirdo internautų balsai: „Na ir gerai šitam rezervistui kagėbistui, sužlugdė jis VSD, gynė vagis, komuniaga, stribas su stribo mąstysena, ir pats prisivogė, kontrabandą organizavo, gina py....us.“ Daugiau kliedesių neaprašinėsiu, nes skaitytojas gali apsčiai jų rasti komentaruose. Suvokęs, kad visa tai yra šventa tiesa, troškau kuo greičiau atsidurti aukštai ant debesėlio krašto šalia švento Petro. Bet daktarė davė gerų tablečių ir praėjo.
Jeigu taip būtų atsitikę su Valdemaru, tai neabejoju, kad žurnaliūgos būtų nufotografavę, nufilmavę, įrašę jo kliedesius ir paleidę į internetą. Visi žinome, kaip specialiosios tarnybos su įrašais (gal mūsų, gal užsienio) suvystė du ambasadorius. Dabar jie gali prarasti garbingas darbo vietas.
Taigi Valdemarui primestas apsivalgymas atkrenta.
E. Masiulis pasakė, kad kažkas negerai Valdemarui su psichika ir artimieji turėtų juo pasirūpinti. Šiuo klausimu noriu pasakyti, kad pagal naujausius mokslinius tyrimus psichiškai absoliučiai sveikų žmonių nėra. O politikai tai visi truputį kva, o gal net kva kva. Be to, Eligijus yra liberalas. Liberalai pasisako už gėjų santuokas. Toliau nekomentuosiu, nes nenoriu nieko įžeisti.
J. Razma nežinia iš kur įsikalęs, kad Valdemaras nuolat eina prieš Lietuvą. Nors Valdemaras nuolat neina. Maža to, jis kartais eina už Lietuvą, ir eina prieš Lenkiją.
Jauna politikė Agnė Bilotaitė, panašiai kaip ir J. Razma, sako, kad Valdemaras turi atsiimti kaltinimus Lietuvai bei atsiprašyti už valstybės juodinimą. Aš manau, jog p. Agnė nesupranta, kad Valdemaras lietuvaičių nekaltina ir Lietuvos vardo nejuodina, o greičiau baltina. Apie tai skaitykite toliau.
Valdemaras išaukština Lietuvos specialiąsias tarnybas, ypač VSD
Joks kitas Lietuvos ar ne Lietuvos politinio teatro aktorius taip aukštai neįvertino Lietuvos VSD profesionalumo.
Pavyzdžiui, Valdemaras sako, kad mūsų spectarnybos (bet jis aiškiai kalba apie VSD) sugeba prasiskverbti į pačią Baltarusiją ir „kažką ten organizuoti arba net būti ten“. Turint galvoje, kad autoritarinėje Baltarusijoje KGB visų klausosi, visus seka ir viską apie visus žino, mūsų VSD sugebėjimas prasiskverbti ten „organizuoti arba net būti“ byloja apie patį aukščiausią VSD profesinį lygį.
Be to, Baltarusijos tarnybos dirba ranka rankon su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. O tai reiškia, kad lietuvaičiai perspjauna ir Rusijos tarnybas, kurios yra vienos geriausių pasaulyje. Belieka tik paplot lietuviškajam VSD. Tačiau ploti neskubėkime. Aplodismentai bus skirti Valdemarui – jis yra pagrindinis rašinio herojus.
Valdemaras teigia, kad mūsiškis VSD slapta jau prasiskverbė ir į pačią Lenkiją, jei ne į visą Lenkiją – tai bent į jos stadionus, jei ne į visus stadionus – tai bent į Poznanės.
Valdemaras mąsto labai logiškai. Penkiasdešimties metrų ilgio ir gal keliasdešimt kg svorio ir dar didesnio politinio svorio plakato paprastai į stadioną neįneši. Nes, anot Valdemaro, į stadioną draudžiama įsinešti net viskio puslitriuką. Aišku, kad tokio plakato už marškinėlių ar į kelnes neįkiši. Taigi, anot Valdemaro, įnešti galėjo tik kažkas specialioms tarnyboms padedant ar tiesiog specialiosios tarnybos. Be abejo, tai Lietuvos tarnybos, nes kitoms tarnyboms „Žalgirio“ ir „Lech“ rungtynės yra dzin. Valdemaro logika triumfuoja.
VSD muša įvarčius į „Lech“ vartus, lenkų spectarnybos bando atsigriebti, bet pralaimi
Lietuvaičiai, pagal Valdemaro logiką, ne tik įnešė plakatą, bet ir jį iškėlė. Plakatą rodė per TV, ir tai matė Europa. Plakatas įsakmiai ragino Lietuvos mužiką klauptis prieš lenkų poną.
Tai perskaitę mūsų žaidėjai žiauriai užsivedė. Jie galvojo, kad plakatas tai lenkų išmonė. Lietuvaičių gyslose užvirė kraujas, jų raumenys, gavę adrenalino, skambėjo it plieninės stygos. Su neapsakoma energija jie smarkiai spardė kamuolį į visas puses kuo toliau nuo savo vartų. Ir jiems viskas sekėsi, o „Lech“ žaidėjams – priešingai. Pavadintieji ponais jokio dopingo negavo ir nors atakavo, bet jiems nesigavo.
Kas galėtų paneigti, kad įvartis į „Lech“ vartus buvo įmuštas be VSD pagalbos. Tai yra be VSD slaptų metodų bei priemonių. To niekas nesužinos, nes už valstybinės paslapties atskleidimą gresia ilgi metai kalėjimo.
Toliau įvykiai klostėsi dar įdomiau. Ilgai snaudę lenkų saugumiečiai nuo didelio „Lech“ sirgalių švilpimo pabudo ir pastebėję, ką išdarinėja VSD, stojo į kovą.
Visi matėme, kaip mačo pabaigoje į mūsų vartus krito du labai įtartini įvarčiai. Nėra abejonės, kad bent antrą įvartį, pasinaudodamos lietuvio žaidėjo koja, įmušė lenkų specialiosios tarnybos. Lietuvaičio kairė koja iš kelių metrų atstumo netikėtai kalė kamuolį į savo vartus. Komentatorius Nerijus Kesminas pasakė „meistriškai“, ir trumpam neteko amo. Bet greitai nuaidėjo finalinis teisėjo švilpukas. Mačą laimėjome. VSD sugebėjo „kažką ten organizuoti“.
Valdemaras yra mąstantis politinio teatro aktorius
Tą žinią mums pasiuntė pats Valdemaras. Turime įvairių politinio teatro artistų – gražių, aukštų, lieknų, charizmatiškų ir visokių kitokių. Bet mąstančių trūksta. Todėl džiugu turėti bent vieną tikrai protingą.
Valdemaras pareiškė, jog „kiekvienas mąstantis žmogus supranta, kad to (iškelti Poznanės stadione plakatą – J. J.) neįmanoma be spectarnybų žinios padaryti“. Taigi Valdemaras supranta, jis yra mąstantis žmogus. Bet ponai Sysas, Masiulis, Razma to nesupranta – jie nemąstantys.
To nesupranta ir Lenkijos garbūs oficiozai, net atrodo, kad Briuselis irgi to nesupranta. Lenkijos prokurorai sako, kad su tuo plakatu pasišiukšlino Lenkijos sirgaliai ir gal bent dešimtų jų susėmė. Vadinasi, lenkų prokurorai irgi ne ką tesupranta ir visiškai ne ten ieško slyvų. Minia nemąstančių.
O Valdemaras mąsto. Jis nieko nebodamas, nieko neklausydamas, nieko negirdėdamas, bet viską išmąstydamas bei suprasdamas eina už Lietuvą.
Toliau nebėra mums kur eiti . Atėjo laikas atversti paskutinę žaidimo kortą.
Turiu atsiprašyti garbųjį skaitytoją, kad leidau sau pažaisti jo patriotiniais jausmais. Bet aš, kaip objektyvus politinio teatro kritikas, kitaip pasielgti negalėjau. Aš turėjau pavedžioti skaitytoją įvairiais keliais ir šunkeliais, kad po to visu gražumu atsiskleistų šio politinio teatro aktoriaus talentas bei jo sukurto vaidmens žavesys.
Valdemaras – talentingas politinio teatro komikas
Taigi baigiantis vasarai Valdemaras sukūrė šaunią komediją. Pasinaudodamas realiu svarbiu lietuvaičiams ir lenkams sporto įvykiu ir tam tikru incidentu, kilusiu to įvykio metu, jis suskėlė neeilinį pokštą. Girdi, Lietuvos spectarnybos aplinkiniais keliais ar tiesiogiai užkariauja Lenkijos stadionus. Maža to, lietuvaičiams galimai talkina kitos pasaulyje garsios žvalgybos. Aukščiausias jumoras! Griūk negyvas! Valdemaras šaunuolis.
Jis kaip talentingas komikas komediją suvaidino labai rimtai, rūsčiu veidu, netgi kiek paraudęs, pyktelėjęs. Tai komiko meistriškumo viršūnė.
Prisiminkime talentingiausius rusų bei lietuvių teatro ar kino komikus. Pavyzdžiui, Jurijų Nikuliną (ypač „Briliantinėje rankoje“) ar Jevgenijų Morgunovą, Reginą Varnaitę ar Adolfą Večerskį. Netgi pačios komiškiausios situacijos jiems (aktoriams) yra pačios rimčiausios dramatiškiausios ir pan. Komikas, gink Dieve, niekada nesijuokia iš savo vaidmens, iš savo personažo, jeigu pasijuoks, žiūrovas jį nušvilps. O koks tragiškai rimtas buvo Čaplino sukurtas herojus. Štai taip talentingai vasaros pabaigoje suvaidino ir Valdemaras.
Paplokime Valdemarui, teatrinio sezono atradimui, subtiliai atskleidusio komiškojo žanro aktoriaus talentą ir padovanojusio mums gražų vaidinimą.
Aplodismentai.
