Scenoje matėme nesudėtingą dramaturgiją, lėkštokus režisūrinius sprendimus, tų pačių aktorių tuos pačius šiek tiek atsibodusius veidus. Ir jokių sielos gelmes sukrečiančių vaidmenų, jokių talento blyksnių.
Vis dėlto nesakykime, kad sezonas tik kėlė žiovulį ir varė juodą depresiją. Akylas politinio teatro žiūrovas pastebėjo keletą įdomesnių vaizdelių (neįdomių buvo daugiau), kurie pagal autorių užmanymus turėjo būti dramatiški, o išėjo šiek tiek komiški. Ko gero, čia ir slypi šios vasaros politinio teatro sezono ypatumai.
Petras - gėjų eitynių puošmena
Šiandieną niekas nebeįsivaizduoja gėjų eitynių be politiko Petro Gražulio performansų. Petras suteikia gėjų eitynėms žavesio, intrigos, aštrumos. Be jo eitynės būtų nuobodokas gėjų bei jų rėmėjų pasivaikščiojimas Gedimino prospektu.
Kalbama, kad gėjai specialiai kviečia (gal samdo) Petrą per jų renginį patriukšmauti. Mes, žinoma, tuo netikime. Nors ką gali žinoti...
Šiemet prieš Petro pasirodymus nublanko ne tik gėjai, bet ir eitynėse dalyvavę politikai.
Neįspūdingai pasirodė, pavyzdžiui, ubagų karalius Vytautas Šustauskas. Jis eitynėse pasakė tik vieną reikšmingesnį žodį, prasidedantį raide „b“, ir tuo labai didžiavosi. Publikai žodis įspūdžio nepadarė.
Nuvylė Kazimieras Uoka. Jis šį kartą buvo tiesiog nepastebimas, nes nieko įdomesnio nesukūrė. Anksčiau sukurdavo.
Bet Petras per eitynes nemokamai pasidarė sau tokią reklamą, kokios nenupirksi už jokius pinigus. Su šiuo vaidmeniu jis galėtų kandidatuoti net į šalies prezidentus ir labai neapsijuoktų.
Be abejo, Petras savo rolę atliko puikiai, nors tobulybei galo nėra. Todėl drįstume pasiūlyti Seimo nariui šį bei tą pagražinti, padailinti, nušlifuoti. Reiktų pergalvoti ir tą sceną, kai eitynių herojus, už rankų ir kojų nešamas šešių policininkų, ne savo (o gal ir savo) balsu rėkia: „Vyrai, už Lietuvą!“
Šis Petro šūkis yra geresnis už V. Šustausko „b“. Jis yra intelektualesnis, patriotiškesnis ir atspindi aukštesnes moralines vertybes.
Petro žodžiai „Už Lietuvą“ nedera su vaizdu. Tempiamas policininkų mūsų herojus atrodo šiek tiek komiškai, o žodžiai „Už Lietuvą“ yra perdėm rimti. Tad geriau, kad kitą kartą tąsomas pareigūnų Seimo narys agituotų, sakykime, už padorius, tradicinius lytinius santykius, bet neminėtų Lietuvos vardo be reikalo.
Labai gerai Petras atliko tą sceną, kai policininkai pargriovė jį ant šaligatvio ir uždėjo antrankius. Petras, gulėdamas veidu į žemę, ėmė diskutuoti su policininkais šeimos klausimais. Jis pasiteiravo, ar policininkai turi vaikų. Pagirtina, kad net tokioje situacijoje politikas rūpinasi šalies vaikais. Bet negerai kas kita.
Petro žmona kreipėsi į teismą dėl skyrybų (žinios iš spaudos). Ji kaltina Petrą ir sako, kad jis visiškai nesirūpina savo vaikais – jų auklėjimu, mokymu, išlaikymu ir pan., kad jis apleido šeimą, kad, ko gero, įsitaisė meilužę. Ponia žada iš Petro prisiteisti alimentus.
Jei Petras turi meilužę, o ne meilužį, tai gerai. Jis ne gėjus. Bet vaikų klausimas skamba ne itin gražiai. Suprantama, kad Petras, besirūpindamas Lietuvos, kartu ir policininkų, vaikais, galėjo savo vaikus primiršti. Vis dėlto geriau būtų Petrui viešai vaikų temos neliesti ir nesuteikti progos homoseksualams iš savęs pasišaipyti.
Petro partijos pirmininkas Rolandas Paksas bandė tiems partijos bičiulio nutikimams suteikti daugiau rimtumo. Policininkai, girdi, nešiodami bei voliodami ant žemės gerbiamą Seimo narį, jį pernelyg pažemino, išpeckiojo. R. Paksas šiuo klausimu kreipėsi į savo partijos vidaus reikalų ministrą, bet ministras susirgo. O koalicijos partneriai (pvz., Algirdas Sysas) ėmė šaipytis iš R. Pakso pastangų įgelti policijai ir suteikti Petro pasirodymams daugiau politinio dramatizmo. Viskas išėjo dar juokingiau.
Beje, televizija, norėdama pralinksminti žiūrovus, dažnai rodo bešaukiančio už Lietuvą parlamentaro vaizdelį.
Taigi Petras šią vasarą deramai pasireklamavo, prajuokino žiūrovus, gal kiek ir pats apsijuokė. Už tai jam ir paplokime. Galime truputį paploti ir partijos TT pirmininkui už pastangas komediją paversti drama, nors ir nieko neišėjo. Taigi aplodismentai.
Neringa - dingusi teatro primadona
Teatras yra žiaurus. Vieną dieną tu esi garsenybė, tave nešioja ant rankų, po kojomis kloja gėles, o kitą tavęs nebenori pažinti. Parfrazuojant Poetės žodžius, apeina tave kaip akmenį, kaip mirusį apeina.
Kai artistas dingsta iš scenos, jis ilgiau neužsibūna nei gerbėjų mintyse, nei širdyse. Taigi kalbame apie Neringą.
Jos nuo pavasario nebėra politinio teatro scenoje. Sušmėžuoja spaudoje tik jos šešėlis. Kai ji dingo, jos draugai sakė, kad ji nedingo. Sakė, kad jai tapusi per maža nacionalinės politikos scena. Ji plaukianti teisybės ieškoti į tarptautinius vandenis ir žadanti audrą, kokios pedofilus dengiantis teisėjų klanas (čia Neringos žodžiai) dar nėra regėjęs. Sakė, jog ji verčianti dokumentus į užsienio kalbas, o kai išvers, tai pamatysim, kas bus. Bet kol kas nieko nepamatėme, ir vasarai einant prie pabaigos apima liūdesys, kad nieko įdomesnio nebepamatysim.
Spauda rašo, kad ji visiškai nesiruošianti kelti vėjų. Ji su savo nepilnamečiu sūneliu tyliai gyvenanti Čikagos priemiesčio namelyje ar netgi besislapstanti namelio rūsyje, kad policija nerastų, kad į Lietuvą negražintų, kad prieš teisėjų klaną nereiktų stoti. Ji net sekmadieniais nesirodanti lietuvių parapijos bažnyčioje. Anot spaudos, Neringa be teismo įkalino save ir savo vaiką.
Drąsos kelio partijos pirmininkas Jonas Varkala cituoja vieną Neringos gerbėją: „Neringa tebegyvena žmonių širdyse – ji niekur nedingo. Lygiai taip pat niekur nedingo žmonių nusivylimas dabartine situacija“.
Neringos politinis teatras šiek tiek atgis nebent tada, kai ji bus grąžinta į Lietuvą ir stos prieš jos iškoneveiktą teismą. Bet tai jau bus tik sumenkęs vieno aktoriaus teatras. Neringos trupė (partija ir gerbėjai) iki to laiko vargu ar išsilaikys.
Spektaklis baigsis. Prasidės realybė. Ir kas žino, kokia ji bus. Gal išteisins? Gal pasodins? Gal atidės bausmės vykdymą?
O dabar paplokime Neringai, politinio teatro primadonai, žengiančiai į pelnytą užmarštį. Paplokime buvusiems aktyviems Neringos gerbėjams (ypač iš politinio elito), kurie nebelabai turi ką gerbti, bet gal ką nors susiras naujo. Tai žiauru. Bet vis tiek paplokime. Švilpti nereikia. Visiems visko nutinka.
Aplodismentai.
Viktoras - krentanti politinio teatro žvaigždė
Viktoras kaip politinio teatro artistas šią vasarą patyrė kūrybines nesėkmes. Faktiškai žlugo jo pagrindinis sezono vaidmuo „Aš politinis kalinys nr.1.“ Po teismo, kai Viktorui buvo paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, jis gausiam žurnalistų ir šiaip smalsuolių būriui ištarė savo garsiąją frazę: „Aš esu nepriklausomos Lietuvos politinis kalinys nr. 1.“
Ši frazė turėjo padaryti didelį įspūdį susirinkusiems. Ji TV, radijo ir gandų pagalba turėjo pasiekti visus Lietuvos kampelius ir užkampius. Ji turėjo būti užgirsta Lietuvoje posėdžiaujančių Europos Sąjungos aukščiausių pareigūnų. Ji Viktoro gerbėjams turėjo suspausti širdis, o iš akių išspausti ašaras. Bet nei suspaudė, nei išspaudė, nei ką nors panašaus padarė. Priešingai, daug kam sukėlė šypseną. Dėl to kaltas pats aktorius.
Istorinė frazė buvo ištarta be įkvėpimo, be charizmos, be dramatizmo, be atitinkamų rankų mostų, be veriančio akių žvilgsnio ir pan. Vaizdas toks, kad aktorius pats netiki, jog jis yra politinis kalinys.
Teatre aktorius gali meluoti, apgaudinėti, bet jis pats turi įtikėti sakąs tiesą ir tiktai tiesą. Tada ir žiūrovas patikės, kad melas yra tiesa. Tokia yra teatro prigimtis, tokia teatro magija. Žiūrovas nerealiai nori tikėti aktoriumi, bet jei aktorius jo neįtikina, žiūrovas juodai juo nusivilia. Teatre sakoma, kad aktorius falšuoja.
Viktoras politinio aktoriaus karjeros pradžioje šauniai atliko „savo vaikino“ (svoj parenj) vaidmenį. Jis šoko, dainavo, šmaikštavo. Gan neblogai jam sekėsi vaidinti ir Lietuvos gelbėtojo, generuojančios ekonomikos išradėjo vaidmenį. Žymiai sunkiau jam teko susidoroti su Lietuvoje skriaudžiamo ruso, politinių intrigų aukos, be kaltės kaltinamo gero žmogaus vaidmeniu. O štai politinio kalinio, ir dar nr. 1, vaidmuo pasirodė esąs Viktorui nepakeliamas.
Po šios nesėkmės, kuri aiškiai parodė, kad Viktoras vaidina ne savo vaidmenį, visos kitos Viktoro suvaidintos scenos ir mizanscenos nebedaro įspūdžio.
Viktoras teigia, kad jis pats nerašinėjo ir nepasirašinėjo juodosios buhalterijos popierių. Tie popieriai buvo pakišami rašyti ar pasirašyti dviem buhalterėms. Šios, matyt, besąlygiškai Viktoru tikėjo, todėl rašinėjo ir pasirašinėjo. Grubiai sakant, Viktoras pakišinėjo dėl jo svaigstančias moteris. Todėl jos esą kaltos, o jis esąs nekaltas.
Dar Viktoras sakė ir sako, kad jis varys ant Lietuvos visoms tarptautinėms žmogaus teises ginančioms institucijoms ir bendrai visoms institucijoms. Bet ir tie pažadai visiškai nebeįdomūs. Seniai žada, seniai varo, o efekto jokio. Jokios intrigos. Nuobodulys.
Nors Viktoras išvadino teisėjus mulkiais ir bailiais ar panašiai, bet ir tai nebeveža. Neringa tą padarė žymiai anksčiau ir įdomiau.
Teatre kartotis, kopijuoti kitą populiarų aktorių yra pražūtinga. Teatras negailestingai reikalauja kūrybos. O kūryba niekada nesikartoja ir nieko lengva ranka nekopijuoja. Ji kiekvieną akimirką skausmingai gimsta nepaliaujamų ieškojimų kančiose.
Vaizdelis toks, kad net partijos bičiuliai yra nelabai įtikėję Viktoro tapsmu politkaliniu. Jie, su plakatais susirinkę prie teismo, stovėjo it musę kandę. Jokios aistros bičiulių akyse, jokio ryžto gelbėti partijos vadą. Seimo pirmininko frazė, kad partijos nariai remia Viktorą (supraskit, kad partijai nė motais teismo sprendimai) nuskambėjo nereikšmingai, liko neišgirsta.
Kiekvienas politikas yra ir šiek tiek artistas, vaidinantis rinkėjui, tautai. Tarp politiko politinio teatro bei realiosios jo veiklos visada esama tam tikro neatitikimo, prieštaravimo. Tai kažkiek kankina politiką, ypač jauną, nepatyrusį. Sẽniai apsipranta ir nebesikankina.
Viktoro atveju jo realioji veikla bei politinis teatras tapo žiauriai nesuderinamomis jo asmenybės dalimis. Tos dalys nuėjo priešingomis kryptimis. Jos suskaldė Viktorą. Jį suplėšė. Skilusi Viktoro žvaigždė iš svaiginamų politinių aukštumų ėmė sparčiai leistis į vis žemesnes ir visai žemas žemumas. Ir kas žino, kur yra to nusileidimo pabaiga.
Paplokim Viktorui. Jo krintanti žvaigždė išryškino (nušvietė) tą kelią, kurio Lietuvoje niekam nepatartina rinktis, nes einant juo galima žemai kristi. Viktoras yra žvaigždė, kuri savo esmę išreiškia kritimu (šiame teiginyje šiek tiek nurašiau vieno poeto mintį).
Kiekvienas teatras neriasi iš kailio, kad įtiktų žiūrovui, kad žiūrovas jį lankytų, juo žavėtųsi, jam plotų. Teatras vaidina tai, ką žiūrovas trokšta matyti. Teatras atspindi mus, žiūrovus.
Taigi kokio norime ateinančio politinio teatrinio sezono, kokių žvaigždžių ilgimės, be kokių negalime nei gyventi, nei mirti? Tikėkime, jos nusileis į mūsų sceną. Ne kur dėsis, tikrai nusileis, nes jos mums nerealiai reikalingos. Nereikalingos dings neaprėpiamose galaktikos platybėse – neišmatuojamoje užmarštyje. Už tai ir paplokime. Aplodismentai.
