Ši, būdama valdančiojoje koalicijoje, pridarė nemažai gėdos ir rūpesčių, tačiau netrukus skilo, jos reitingai ir įtaka smuko, galiausiai ji apskritai išnyko. Nors ir apgadinęs valdančiųjų moralinį ir politinį veidą, A. Valinsko būrys netapo nei labai skausminga, nei ilgalaike problema konservatoriams.

Dabar valdantieji socialdemokratai (LSDP) susiduria su kur kas didesnėmis bendradarbiavimo valdžioje problemomis nei jų dešinieji pirmtakai. Žinoma, didžiausias LSDP galvos skausmas – Darbo partija (leiboristai): su ja neišeina nei būti geruoju, nei pyktis, o vidurio kelias – klampus ir keliantis nuolatinę įtampą.

Kita bėda – Artūro Zuoko kompanija Vilniaus miesto tarybos valdančiojoje koalicijoje. Kaip ir „darbiečiams“, politika „Taip“ kompanijai, atrodo, tėra pagalbinė priemonė anaiptol ne viešam interesui tenkinti. Su šia publika – panaši problema, kaip ir su „darbiečiais“: bendradarbiaudamas su jais kenki savo politiniam veidui, o nebendradarbiaudamas skaudini tas politinio kūno dalis, kuriomis sėdima ant valdžios kėdžių.
V. Laučius
Bendradarbiaudamas su jais kenki savo politiniam veidui, o nebendradarbiaudamas skaudini tas politinio kūno dalis, kuriomis sėdima ant valdžios kėdžių.

Ne dovanėlė socialdemokratams ir trečias partneris, su kuriuo dirbama tiek Seime, tiek Vilniaus miesto taryboje: Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA). Valdemaras Tomaševskis, nuo kurio autoritarinių užgaidų LLRA yra priklausoma gal net labiau nei Darbo partija – nuo Viktoro Uspaskicho, vykdo net ne Varšuvai ar Lietuvos lenkams, bet Maskvai naudingą tautinio kiršinimo ir Lietuvos juodinimo politiką. Tuo metu LLRA vertybinės nuostatos daug artimesnės dešiniųjų radikalų klegėjimui nei socialdemokratiniams principams.

Kremliaus palankumo, antilietuviškos propagandos, autoritarinių užmačių, religinio fundamentalizmo ir etninio provincialumo derinys, kuriuo LLRA vilioja savo rinkėjus, solidesniems centro kairės koalicijos partneriams turėtų būti kaip bomžo kvapas patalpoje: nesirauko nebent kiti bomžai. Nuo dabartinės koalicijos sklindantis tomaševskinis kvapelis vargu ar įkvėpia ir daugelį centro kairės rinkėjų – gal nebent tuos, kurie ir taip balsuoja tik už LLRA.

Šiomis aplinkybėmis vykdomosios valdžios šturvalą laikanti LSDP laviruoja, stengdamasi nekenkti koalicijų Seime ir Vilniaus taryboje stabilumui. Tačiau šitoks laviravimas ir lankstumas, nors kartais ir būtinas, tampa žalingas, jei ima atrodyti kaip stuburo neturėjimas ir noras bet kokia kaina išsaugoti status quo.

Socialdemokratai nepasidavė V. Tomaševskio spaudimui, kai šis grasinosi pasitrauksiąs iš koalicijos, jei nebus šokama pagal jo dūdelę; sugebėjo šiek tiek pasipriešinti A. Zuoko planams žlugdyti Vilniaus viešojo transporto sistemą; viešai pasakė, kad teismo kaltu pripažintas Vytautas Gapšys turėtų pasitraukti iš Seimo vadovybės. Tad stuburas lyg ir savo vietoje.

Tačiau galutinis rezultatas vis tiek yra toks, kad LSDP atodaira į principus išlieka proginė, nenuosekli ir nelemianti pokyčių į gera: V. Tomaševskis toliau gadina politinį orą, Vilniaus viešojo transporto sistema toliau žlugdoma A. Zuoko pastangomis, o V. Gapšys vis dar eina Seimo pirmojo vicepirmininko pareigas.

Šiomis aplinkybėmis galima daug kalbėti apie moralę, viešąjį interesą ir ideologinį nuoseklumą, kuriais turėtų vadovautis save gerbianti tradicinė partija. Tačiau net ir palikę ramybėje visas šias vertybines nuostatas ir paisydami vien pragmatinių sumetimų nesunkiai matytume, jog dabartinis socialdemokratų lankstumas jau artimiausioje ateityje jiems gali sukelti rimtų problemų.
V. Laučius
Net ir palikę ramybėje vertybines nuostatas ir paisydami vien pragmatinių sumetimų nesunkiai matytume, jog dabartinis socialdemokratų lankstumas jau artimiausioje ateityje jiems gali sukelti rimtų problemų.

Darbo partija yra stipriausia LSDP konkurentė centro kairėje ir ypač vadinamojoje „antrojoje Lietuvoje“. Ji yra pabrėžtinai nusitaikiusi į potencialų LSDP rinkėją, kurį mėgina pritraukti neatsakinga populistine retorika ir savojo lyderio artistine raiška. Už savo sėkmę Seimo rinkimuose ši partija pirmiausiai turi dėkoti rinkėjams, kurie žavėjosi Viktoru, tarp jų – tiems, kurie tikėjo ar bent jau turėjo formalų pagrindą tikėti jo nekaltumu. Teismui paskelbus nuosprendi, dalies šių rinkėjų iliuzijos akivaizdžiai išsisklaidė. Naujausia DELFI užsakyta „Spinter tyrimų“ apklausa skelbia, kad Darbo partijos reitingai smarkiai aptirpo: ji jau nusirito į ketvirtą vietą.

V. Uspaskichas ir jo įsteigta partija po teismo suduoto smūgio gali nebeprisikelti. Naujų stiprių lyderių „darbiečių“ gretose nematyti, o dabartinis pirmininkas V. Gapšys nėra nei idėjiškai telkiantis ir stiprus vadovas, nei visuomenei patrauklus politikas (jau nekalbant apie teismo sprendimą jo atžvilgiu). Darbo partijos atstovams Seime atėjo laikas susimąstyti apie savo politinę ateitį. Ar jiems pakeliui su Viktoru, kuris pakeliui į cypę arba (vėl) Rusiją? Ar jiems pakeliui su sukčiavimu kaltinama Viktoro dešiniąja ranka? Gal verta trauktis iš beveik dešimtmetį trunkančio žaidimo, vadinamo „Darbo partija“?

Kai V. Gapšys desperatiškai įsitvėrė kėdės Seimo vadovybėje, socialdemokratams reikėjo nenusileisti ir principingai laikytis savo pirminės nuostatos dėl jo atsistatydinimo. Dabar susidaro įspūdis, kad LSDP išsigando „darbiečių“ šantažo ir V. Gapšio išvedžiojimų apie ministrų portfelių perskaičiavimą. Kuo čia dėti ministrai? Tiesiog V. Gapšys tegul išeina, o į jo vietą ateina kitas – skaidresnės reputacijos partietis.

Maža to, perdėtas LSDP lankstumas santykiuose su V. Uspaskicho aplinka gali teikti vilčių Darbo partijos politikams ir rinkėjams, kad Viktoro įsteigtas darinys per stebuklą atlaikys visas sukčiavimo negandas, išliks stiprus ir vėl suklestės. Kaip tik tokias viltis pats metas palaidoti (kad ir padėjus gėles bei pasakius gražias kalbas prie politinių lavonų kapų), o tiems „darbiečiams“, kurie dairysis alternatyvos, padėti ją susikurti – be V. Gapšio, V. Uspaskicho ir jų fanatikų. Nelengvas uždavinys? O kas sakė, kad valdžioje bus lengva?
V. Laučius
Kremliaus palankumo, antilietuviškos propagandos, autoritarinių užmačių, religinio fundamentalizmo ir etninio provincialumo derinys, kuriuo LLRA vilioja savo rinkėjus, solidesniems centro kairės koalicijos partneriams turėtų būti kaip bomžo kvapas patalpoje: nesirauko nebent kiti bomžai.

Nė kiek ne geresnė, o kai kuriais atžvilgiais dar blogesnė yra socialdemokratų padėtis Vilniuje. Ir per Seimo, ir per prieš tai vykusius savivaldybių tarybų rinkimus LSDP sostinėje pasirodė prastai. Už tradicines partijas balsuojantys sostinės rinkėjai mieliau rinkosi dešiniuosius, o ne kairiuosius. Ir iki šiol A. Zuoko netradicinės orientacijos eksperimentams, dėl kurių džiūgauja nebent vienas kitas užkalnis, aktyviau priešinasi kažkodėl ne socialdemokratai, nors tai turėtų būti jų idėjinė priedermė, o konservatoriai-krikdemai.

Jei LSDP nori pelnyti didesnį sostinės rinkėjų pasitikėjimą, jai būtina ne tik megzti geresnius santykius su išsilavinusiais miesto gyventojais, mąstančiais kiek kitaip nei dažnas provincijos rinkėjas, bet ir oponuoti dabartinio mero politikai. Vien tai, ką A. Zuokas išdirbinėja viešojo transporto atžvilgiu, yra akstinas socialdemokratams trauktis iš valdančiosios koalicijos ir pasakyti „Ne“ tokiam „Taip“, kuris iš vilniečių arogantiškai, nesigilindamas į daugumos poreikius, atima patogaus susisiekimo galimybes.

Jei LSDP vien paslaugiai lankstysis šauniajai trijulei – „darbiečiams“, „Taip“ ir LLRA, tai artėjant savivaldybių tarybų rinkimams jiems gali nebepadėti nė epinio filmuko herojaus žodžiai – „aš tų draugų nepažįstu“.