Anot Lenkijos premjero ir jam talkinančių Lietuvos lenkų organizacijų, įstatymo nuostatos diskriminavo Lietuvos lenkus, pažeidė mokinių teises bei lygybės principus ir tapo lenkiškų mokyklų Lietuvoje pabaigos pradžia.
Tarsi ėriukas vilkui Lietuvos premjeras Andrius Kubilius bandė aiškinti Lenkijos kolegai, kad Lietuvoje yra geriausia lenkų švietimo padėtis pasaulyje už Lenkijos ribų, čia veikia beveik šimtas lenkiškų mokyklų, pusšimtis vaikų darželių, vienintelis pasaulyje lenkų universitetas. Šie argumentai Lenkijos premjero niekaip nepaveikė. Jis liko prie Lietuvos lenkų įteigtos nuomonės apie lenkų švietimo pragarą Lietuvoje.
Premjerai nusprendė sudaryti dvišalę švietimo ekspertų grupę, kuri turėjo apsvarstyti aktualius abiejų šalių tautinių mažumų švietimo klausimus. Deja, po tris mėnesius trukusių susitikimų ekspertų nuomonės liko tokios skirtingos, kad nebuvo net priimtas bendras dokumentas, tik šalių atskirieji komunikatai. Lietuvos dokumente buvo faktai, skaičiai, tarpusavio padėties palyginimas, motyvuoti pasiūlymai, Lenkijos – tik pigi propaganda, nesėkmingai siekianti įrodyti, kad Lietuvos švietimo įstatymas diskriminuoja lenkų mažumą ir todėl jį reikia keisti.
Tą pačią atvykimo dieną Lenkijos premjeras atskrido iš Palangos į Vilnių ir Šv. Teresės bažnyčioje susitiko su Lietuvos lenkų visuomenės atstovais. Čia Lenkijos premjeras nusprendė Lietuvos ir Lenkijos santykių įvertinimui uždėti svarų politinį antspaudą. Štai garsioji D.Tusko citata: „Lietuvos ir Lenkijos santykiai priklausys nuo to, kokia bus Lietuvos lenkų mažumos padėtis”. Sunku pasakyti, ar ši frazė D.Tuskui išsprūdo tik pasijautus „tarp savų“, ar tai buvo sąmoningai išdėstyta abiejų šalių santykių perspektyva.
Šoktelėkime į 2013-uosius. Šių metų pradžioje Rusijoje veikiančio NVS šalių instituto Baltijos šalių (jos irgi priklauso NVS šalims?) skyriaus vedėjas Michailas Aleksandrovas aiškino, kad jeigu Latvijoje prasidėtų susidūrimai tarpnacionaliniu pagrindu, tai Rusija nestovėtų nuošaly ir įsikištų: „kokia forma – tai jau kitas klausimas. Teoriškai yra įvairūs variantai, tarp jų taikdariškų pajėgų įvedimas į susidūrimų zonas. Juk įvedė turkai panašioje situacijoje kariuomenę į šiaurinį Kiprą. Kodėl mums negalima?“ Palikime šias haliucinacijas be komentaro.
Nepraėjus nė metams nuo A. Kubiliaus ir D. Tusko susitikimo, Lietuvos tautinių mažumų švietime įvyko reikšminga permaina: Švietimo ir mokslo ministro 2012 gegužės 9 įsakymu vienodas lietuvių kalbos egzamino vertinimas atidėtas net aštuoneriems metams iki 2019 metų. To visą laiką troško LLRA. Tiek metų lietuvių ir lenkų moksleiviai už tas pačias žinias bus vertinami skirtingai.
2012 rugpjūčio 28 patvirtintoje LLRA programoje teigiama, kad reikia „išsaugoti gerai veikiančią švietimo sistemą“. Sulaukę tokio Lietuvos lenkų švietimo pripažinimo, galbūt galėtume nusiraminti ir su tam tikru optimizmu pažvelgti į tarpnacionalinių, taip pat ir tarpvalstybinių Lietuvos ir Lenkijos santykių perspektyvą? Tuo labiau, kad Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis šį pavasarį užsiminė, kad lenkų mažumos problemų sprendimas leistų lengviau spręsti ir dvišalius energetikos ir transporto projektus.
Ir iš tikrųjų, apie „baisią“ Lietuvos lenkų švietimo padėtį iš Lenkijos vadovų ir netgi spaudos puslapių pastaruoju metu beveik nesigirdėjo. Galėtume sakyti: ačiū Dievui, nors švietimas jau neužkliūna. Deja, džiaugsmas pasirodė per ankstyvas. Patys Lietuvos lenkai netikėtai vėl pradėjo aktyvią kampaniją prieš esamą mažumų švietimo padėtį, t.y. prieš „gerai veikiančią švietimo sistemą“.
Atsiminus Lenkijos valdžios, taip pat ir dabartinio Lenkijos ambasadoriaus poziciją, kad Lietuvos lenkų skundai rodys blogą jų padėtį ir tai darys įtaką ne tik politiniams Lietuvos ir Lenkijos santykiams, bet palies ir dvišalius ekonomikos projektus, dėl kylančios naujos Lietuvos lenkų nepasitenkinimo bangos darosi visai baugu.
Išvadą apie kylantį, o tiksliau naujai atgaivinamą konfliktą padariau šią vasarą paklausęs keletą Lietuvos lenkų radijo „Znad Wilii“ laidų. Pokalbio su Vilniaus A. Mickevičiaus gimnazijos direktoriumi Česlavu Davidovičiumi ir Jono Pauliaus gimnazijos direktoriumi Adamu Blaškevičiumi metu išgirdau nemažai nepasitenkinimo gaidų, nepaisant, rodos, visai sureguliuotos padėties.
Vis dėlto, žymiai didesnę nuostabą sukėlė Lietuvos švietimo viceministrės Editos Tamošiūnaitės pasisakymas tame pačiame radijuje. Simptomatiškas jau pats jos minčių įvardijimas radijo stoties internete: „Toliau kovosime!“. Iš pasisakymo aiškėja, kad viceministrė kovos ne už Lietuvos įstatymų įgyvendinimą, kitaip tariant – Lietuvos gerovę, bet prieš Lietuvos įstatymus ir jos gerovę!
„Kovosime už savo teises“, pareiškė viceministrė. Pasirodo, kad teismo sprendimu padidinus lietuvių kalbos egzamino rašinio tautinių mažumų mokyklose minimalią apimtį nuo 400 iki 500 žodžių, leidžiamų klaidų skaičius nepadidėjo, todėl viceministrė artimiausiu metu stos į kovą už klaidų skaičiaus padidinimą.
Kitas jau žymiai rimtesnis uždavinys: kovoti už 2011 metais priimto Švietimo įstatymo panaikinimą ir grįžimą prie ankstesnio įstatymo, o jei tiksliau – už vienodo egzamino, beje, planuojamo tik 2019 metais panaikinimą. Viceministrės nuomone, net jeigu ir bus visiškai vienodas lietuvių kalbos pamokų skaičius nuo pat pirmos klasės, lietuvių kalbos per 12 metų neįmanoma išmokyti, nes atėję į mokyklą pirmos klasės mokiniai dar gerai nemoka ir savo gimtosios kalbos, o lietuvių kalbos gali būti ir visai negirdėję. Todėl abitūros egzamine vis tiek turės būti nuolaidos.
Viceministrė su nostalgija prisiminė, kad 23 nepriklausomybės metus veikęs senasis švietimo įstatymas, numatęs atskirus lietuvių kalbos egzaminus lietuviams ir nelietuviams (taip buvo ir sovietmečiu), puikiai veikė – lenkai, rusai išmokdavo kalbėti ir rašyti lietuviškai. Jos nuomone, lietuvių kalbos pamokų skaičiaus padidinimas galėtų būti tik kitų dalykų, pvz., chemijos ar biologijos sąskaita, todėl taip daryti (t.y. didinti lietuvių kalbos pamokų skaičių) negalima.
Aukštųjų mokyklų rektoriai, pasisakantys už vienodą egzaminą, viceministrės nuomone, turi slaptą planą: eliminuoti tautinių mažumų atstovus iš aukštojo mokslo studijų. Suprask, jeigu jie laikys vienodą ir vienodo vertinimo egzaminą, tai gaus prastesnius pažymius ir tuomet jiems bus apribota galimybė patekti į valstybės finansuojamas vietas. Todėl viceministrė ir nesutinka su vienodo egzamino įvedimu, vadinasi, nesutinka vykdyti galiojančio Švietimo įstatymo ir kitų teisės aktų. Nieko sau viceministrė!
E. Tamošiūnaitė drąsiai vadina teismą, nesutikusį su žodžių skaičiaus sumažinimu mažumų mokyklų lietuvių kalbos egzamine, šališku. Taigi viceministrė tikrai pasirengusi atkakliai kovai, jei kaunasi dėl kiekvieno papildomo žodžio abitūros rašinyje. Beje, dauguma lenkų abiturientų gerokai viršijo tą 400 žodžių normą, todėl viceministrės kovos azartas, švelniai tariant, nesuprantamas.
E. Tamošiūnaitė aiškina, kad dėl to (t.y. vienodo egzamino) ji ketina kreiptis į Strasbūrą, į žmogaus teisių gynimo organizacijas ir ten skųsti Lietuvą. Nieko sau Vyriausybė, kurios nariai skundžia savo Vyriausybę Europos teismams! Europoje vyriausybės vykdo suderintą vyriausybės politiką, o jei kas su ja nesutinka – atsistatydina. Bet tai Europoje, o Lietuvoje greičiau atsistatydins ar bus priverstas atsistatydinti ministras, o ne Lenkų rinkimų akcijos deleguota viceministrė.
Žodžiu, vėl garsėsime. Jau esame pagarsėję viena teisėja, paskutiniais žodžiais plūdusią Lietuvos teismus ir jų teisėjus, o dabar ši tautos išrinktoji dar spjovė ir į ją išrinkusią tautą ir gėdingai pabėgo iš gimtosios šalies. Dabar eilė viceministrei, kuri paduos savo Vyriausybę į Europos Žmogaus teisių teismą. Įdomi šalis ta 2013-ųjų Lietuva...