Vėliau sužinojau, kad šiai moteriai – viena iš senatvinės demencijos formų, galbūt Alzheimerio liga. Ją reguliariai lanko socialinė darbuotoja. Girdėjau, ir artimieji dažnai užsuka. Kartais šis tylą suardantis garsas išblaško miegą. Ir vis dėlto kaskart išgirsdama jį žinau: kol kas ši moteris turi jėgų priminti visam kiemui, kad tebėra šalia. Jei visą dieną negirdžiu ramią kaimynystę sudrumsčiančio trumpalaikio triukšmo, jo pasiilgstu, nors niekada tiksliai nesužinosiu, kodėl vis barškinamas dubenėlis. Kiekvienas ligos atvejis unikalus, paklaidinantis trupančios atminties labirinte, kuriame bet kam susigaudyti mėginusiam tenka pripažinti – svarbiausia yra ne padėti, o drauge sugyventi ir taip vis išmokti begalę naujų dalykų apie save ir žmonių santykius.
Prancūzų mąstytojas Jacques’as Attali knygoje „Triukšmas: muzikos politinė ekonomika“ (1977) rašo, kad įpratome triukšmą varžyti, tildyti, sieti su nepaklusnumu ir organizuoti taip, kad jis keltų mažiau nejaukumo. „Pustrečio tūkstantmečio Vakarai siekia pažinti pasaulį į jį žiūrėdami. Vis nesuprantama, kad pasaulis skirtas ne akims. Jis skirtas klausai. Jis neįskaitomas, bet galima jį išgirsti. Mūsų mokslas visuomet geidė stebėti, matuoti, abstrahuoti ir neutralizuoti prasmę užsimirštant, kad gyvenimas yra pilnas triukšmo, tik mirtis yra tyli: darbe sklindantis triukšmas, žmogaus triukšmas, gyvulio triukšmas. Perkamas, parduodamas ir draudžiamas triukšmas. Be triukšmo nenutinka nieko esmiško. <..> Įsiklausydami į triukšmą, galime geriau suvokti, kur veda žmonių paikybė, jų skaičiavimai ir kas dar galėtų suteikti vilties,“ – rašo Attali.
Jei kam atrodo, kad pagaliau derėtų visiems nurimti, nes gėjams pavyko pražygiuoti pagrindine miesto gatve, nenorėčiau sutikti. Triukšmo dėl seksualinės kultūros Lietuvoje kol kas dar yra per mažai. Jo nepakankamai sukėlė ir tie, kurie šią kultūrą siekia bet kokiomis priemonėmis supaprastinti bei varžyti, ir tie, kurie su šiomis represijomis nesitaiksto. Be to, liepos 27-oji įrodė, kad Lietuvoje ne visi turi teisę kelti triukšmą ir taip priminti (kaip ta mano kaimynė) apie visai šalia mūsų vykstančius gyvenimus, kurių dėl įvairių priežasčių – nerimo, nežinojimo ar abejingumo – renkamės negirdėti.
Klaidinga manyti, kad seksualinės mažumos ir ne visai tradiciniai santykiai Lietuvoje yra nematomi – tikrai ne pastaruoju metu. Ir mūsų gatvėse, ir populiariojoje kultūroje, ir internete, ir meno pasaulyje apstu homoseksualumo apraiškų. Gal tik švietimo įstaigos ir ypač mokyklos lieka paskutiniu akylai cenzūros saugomu bastionu, pamirštant, kad jaunimas seniai viską atrado internete, tik su šia karta užsispyrusiai vis žaidžiame slėpynių.
Tiesa, nepaisant augančio homoseksualumo matomumo, renkamasi neklausyti, ką nori pasakyti akronime įspęsti LGBT asmenys. Šios pastangos prabilti gniuždomos, o atsakomoji reakcija pasireiškia gana šokiruojančiomis formomis. Po eitynių tiesiog sunku nemanyti, kad galbūt daugiausia, dažniausiai ir labiausiai patrakusiai apie seksą galvoja ne gėjai ar lesbietės, o pagyvenusios moterys, šalia manęs eitynėse dalyvavusiems draugams gėjams šaukusios „ateik, aš duosiu tau!“
Tarkim, tokio, kad pasaulyje žinomiausi lietuviai vyrai, kuriais didžiuojamės, arba patys persirenginėjo moteriškais rūbais, arba vaikštinėjo po Druskininkus su bičiuliais, kurie tai darė (Mačiūnas ir Čiurlionis). Arba galima paklausti bet kurios kaime gyvenusios močiutės ir ji papasakos apie tiek zoofilijos atvejų ir nemonogamiškų santykių, kad kone visa mūsų tauta atrodys truputį... iškrypusi. Jei (homo)seksualumas sietųsi tik su kažkokių nepažįstamų vyrų lovos klausimais, ši tema neaktyvuotų tiek nerimo, fobijų, fantazijų ir desperatiškų cenzūros pastangų. Išties tai žymiai artimesnė ir todėl dažnai nepatogi tema, kuri Lietuvoje visomis išgalėmis cenzūruojama.
Lukiškių aikštėje geriau girdėjosi ne diplomatų ir žmogaus teisių aktyvistų kalbos, o triūbas pūtę protestuotojai. Iš pastarųjų, susitelkusių į didesnius nei 15 žmonių būrius, policija nereikalavo asmens duomenų ir telefonų numerių, nors mažiausio prieš homofobiją ar dešinįjį ekstremizmą nukreipto protesto dalyvius pareigūnai nuolat kvočia. Į Generalinę prokuratūrą vis keliauja skundai dėl tokiuose nykštukiniuose protestuose naudojamų plakatų ir šūkių, tarsi flomasteriai ir popierius būtų didžiausia grėsmė nacionaliniam saugumui. Dvigubi standartai akivaizdūs ir išgarsėjusiame epizode apie jaunuolį iš Olandijos, kuris protestuodamas prieš homofobiją prie Katedros mišias aukojusiam dvasininkui parodė užpakalį. Jo pasturgalis tapo šventvagyste, nors į vilniečius visą mėnesį iš reklaminių stendų žiūrėjo vieną muzikos festivalį reklamavę virš žmonių minios sklandę nuogi sėdmenys. Šie nieko nepiktino.
Vilniaus areštinės eitynių dieną ir taip buvo perpildytos, todėl triukšmo dėl tokių akivaizdžių dviveidiškumų sprendžiant, kas draudžiama, o kas – ne, beveik nebuvo. Bet būtent žodžio laisvės ir teisės į susirinkimus ribojimas šiandien Lietuvoje dažniausiai varžo seksualines mažumas – ne tai, kad nėra įstatymų dėl civilinės partnerystės, vienalyčių santuokų ar homoseksualių porų įsivaikinimo. Patys eitynių organizatoriai, žinodami, kad juos oponentai stebi pro padidinamąjį stiklą ir bet kada yra pasiryžę užsiundyti teisėsaugą dėl menkiausių galimų pažeidimų, prieš eitynes prašė dalyvių nesirengti iššaukiančiai, neprovokuoti plakatais, nereaguoti į galimus išpuolius. Todėl triukšmo, kuriuo galėjo tapti eitynių turinys, ir nebuvo. Ne eitynių dalyvių šūkiai, o Petras Gražulis su žydrais batukais tautos vaizduotėje tapo eitynių simboliu.
Tiesa, „nulaužti“ seksualinių mažumų švente tapusios liepos pabaigos
po kaukėmis pasislėpusiems protestuotojams nepavyko. Gatvėse besidairydami orgijų, moralės sergėtojai nepastebėjo, kad žymiai atviriau nei Gedimino prospekte apie homoseksualumą buvo kalbama neseniai pasibaigusiame kino festivalyje „Kitoks kinas“, kuris kaip ir eitynės buvo dalis „Baltic Pride“ renginių programos. Kino ekrane ir paaugliai berniukai mylėjosi, ir it gulbės gracingai ant aukštakulnių vaikštinėjo vyrai. Nemažiau homoerotikos buvo ir Šiuolaikinio meno centre liepos mėnesį vykusioje parodoje, kur buvo demonstruojama iki šiol didžiausia vietos menininkų sukurto homoerotinio meno ekspozicija (kuratorė – Laima Kreivytė).
Tie, kurie šaukdami „pe–de–ras–tai!“ dairėsi Sodomos ir Gomoros epicentro, jo neaptiko, nes tokio ir nėra. Aplink – pernelyg daug epizodų, bylojančių, kad visai šalia yra žmonių, kuriems gyvybiškai svarbu nenutilti taip sau bei kitiems primenant, jog neišnyko. Vieno tokio epizodo liudininke tapau prie įėjimo į gėjų klubą vidurnaktį po eitynių. Belūkuriuojant eilėje, šalia atsistojo du jaunuoliai dar berniukiškai liaunais kūnais. Jie pasiteiravo, ar yra eilė, kiek kainuoja įėjimas, ar ilgai teks laukti. „Labai daug klausimų,“ – pastebėjau. „Mums labai daug kas įdomu,“ – atsakė vienas jų, o akyse žibėjo nuoširdumu užkrečiantis entuziazmas, kokio čia seniai nemačiau. Pagalvojau, kad gal tikrai panašios eitynės turėtų vykti dažniau.