Esu įsitikinęs, kad tinklalapis dideliu mastu prisideda prie mūsų šalies įvaizdžio Lietuvoje formavimo, todėl man svarbu, kad ši informacija kuo tiksliau atskleistų lenkų realųjį gyvenimą.

Su susidomėjimu susipažinau su pono A. Lapinsko straipsniu „Lenkai vis dar pyksta ant Lietuvos“  ir naudodamasis proga norėčiau maloniai pastebėti, kad Lenkijos Respublikoje galiojantis Tautinių ir etninių mažumų bei regioninės kalbos įstatymas numato ne tik tautinių mažumų atstovų originalių pavardžių vartojimo, bet ir jų oficialaus pripažinimo galimybę (taip pat ir lietuviškų pavardžių su moteriškosios giminės galūnėmis).

Minėto įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad: „Asmenys, priklausantys mažumoms, turi teisę vartoti ir rašyti savo vardus ir pavardes pagal mažumos kalbos rašybos taisykles, ypatingai civilinės būklės aktuose bei tapatybės dokumentuose“. Taigi, naudojimasis šia teise yra išimtinai suinteresuoto asmens – tautinės mažumos atstovo – reikalas. Iš kitos pusės reikėtų pabrėžti, kad lietuvių mažumos Lenkijoje atstovės kartais savanoriškai, praktiškais sumetimais, atsisako savo pavardės moteriškos giminės galūnių tikslu turėti tokią pačią pavardę, kaip vyro/tėvo.

Vietovardžiai Lenkijoje, Lenkijos ambasados nuotr.
Be to, minėto įstatymo 12 straipsnio 1 dalis numato, kad: „Papildomi tradiciniai pavadinimai mažumos kalba gali būti vartojami šalia: 1) vietovių ir fiziografinių objektų, 2) gatvių oficialių pavadinimų, vartojamų remiantis lenkų kalboje nustatytomis atskiromis taisyklėmis“. Taigi, Lenkijos teisės aktai, kitaip nei Lietuvos, užtikrina dvikalbių topografinių, t.y. vietovių ir gatvių, pavadinimų naudojimo galimybę.

Dėl to norėčiau pabrėžti, kad Lenkijoje yra teisinė ir faktinė naudojimosi vardo ir pavardės originalios rašybos bei dvikalbių topografinių pavadinimų teise bei jų oficialaus pripažinimo galimybė.