Gyvendamas ir kurdamas Varšuvoje, Krokuvoje, Paryžiuje ir Kalifornijoje, vis sugrįždavo prie ištakų – į kadaise Nevėžio slėnyje gyvavusią dvarelių ir sodų Lietuvą ir į keliomis kalbomis šurmuliuojantį, ideologinių audrų blaškomą tarpukario Vilnių. Šios dingusios Atlantidos atspindžiai nuspalvina poeto kalbėjimą apie bendražmogiškus dalykus – apie laiką ir kintamumą, apie pažangą ir žmogaus ribotumą, apie istorijos katastrofas ir dvasios ramybę.
Abėcėlė // Czesław Miłosz; Iš lenkų kalbos vertė Vytautas Dekšnys
Camus Albert
Mačiau, kas prasidėjo Paryžiuje, jam išleidus Maištaujantį žmogų („L’homme révolté“). Jis rašė, būdamas laisvas žmogus, bet pasirodė, kad taip nevalia, nes privalu laikytis „antiimperialistinės“, t. y. antiamerikietiškos ir prosovietinės linijos. Ką tik man nutraukus ryšius su Varšuva, 1951 m. Sartre’o „Les Temps Modernes“ prasidėjo pasibjaurėtina kampanija, kurios svarbiausi dalyviai buvo Sartre’as ir Francis Jeansonas, o netrukus prisidėjo ir Simone’a de Beauvoir. Būtant tada Sartre’as parašė Camus: „Jei nepatinka nei komunizmas, nei kapitalizmas, žinau tau tik vieną vietą — Galapagų salas.“
Camus mano atžvilgiu buvo nusiteikęs draugiškai, ir man buvo svarbu turėti tokį žmogų „Gallimard“ leidykloje, kurioje jis tuo metu dirbo. Camus patiko Jeanne’os Hersch versto „Isos slėnio“ mašinraštis. Jo teigimu, mano romanas jam priminęs Tolstojaus prozą apie vaikystę.
Mano santykiai su „Gallimard “ nebuvo geri. Kai gavau „Prix Littéraire Européen“, jie išleido „Valdžios paėmimą“ ir „Pavergtą protą“, tačiau pastarosios knygos taip ir neaptikau knygynuose ir tikrai turėjau pagrindo manyti, kad už knygų platinimą atsakingi darbuotojai boikotuoja ją politiniais sumetimais. Camus patarti, jie išleido „Isos slėnį“, tačiau, pasak buhalterijos, beveik nieko nepavykę parduoti, nors kažkas iš Afrikos man parvežė ketvirto leidimo egzempliorių. Po Camus mirties jų leidykloje nebeturėjau užtarėjo. Kaip numatyta sutartyje, atnešiau jiems Sédiro verstos „Gimtosios Europos“ mašinraštį, tačiau užsienio skyriui vadovavęs komunistas Dionysas Mascolo davė jį įvertinti tuo metu Paryžiuje viešėjusiam partijos veikėjui Jerziui Lisowskiui, tikėdamasis, kad šis knygą pames, t. y. lyg XIX a. kas nors būtų kreipęsis į caro ambasadą nuomonės apie emigrantus. Lisowskis parašė palankią recenziją, ir knyga buvo išleista. Daugiau nebenorėjau turėti jokių reikalų su „Gallimard“.
Pamenu vieną pokalbį su Camus. Jis paklausė, ar, mano manymu, jam, ateistui, dera leisti vaikus Pirmosios komunijos. Tai nutiko netrukus po mano apsilankymo Bazelyje pas Karlą Jaspersą, per kurį aš paklausiau jo apie katalikišką vaikų auklėjimą. Jis atsakė kaip protestantas nesąs palankus katalikybei, tačiau vaikus derą auklėti pagal savo tikybą, kad tik atrastų biblinę tradiciją, o paskui jau jie patys pasirinksią. Panašiai atsakiau ir į Camus klausimą.
Grade Chaim
Bashevisui Singeriui skirta Nobelio premija sukėlė aršių ginčų tarp jidiš kalbančių Niujorko žydų. Jis buvo gerokai aukštesnės kilmės už Singerį: Amerikoje geriausia būti kilusiam iš Vilniaus, šiek tiek blogiau — iš Varšuvos, o visiškai prastai — iš Galicijos. Tačiau pirmiausia, daugumos ginčininkų manymu, jis buvęs kur kas geresnis rašytojas už Singerį, tik menkai verstas angliškai, todėl Švedijos akademijos nariams jo raštai buvę nepasiekiami. Pasak šios viešuomenės, Singeris pelnęs šlovę negarbingu būdu. Pamišęs dėl sekso, jis sukūręs nieko bendra su tikrove neturintį Lenkijos žydų pasaulį: erotišką, fantastišką, apsėstą vaiduoklių, dvasių ir dibukų, tarsi tokia būtų buvusi žydų miestelių kasdienybė. Tikras, ištikimas aprašomajai tikrovei rašytojas buvęs Grade, ir jam derėję skirti Nobelio premiją.
Veikė carinėje Rusijoje susikūrusios politinės partijos, daugiausia dėmesio skiriančios darbininkų klausimui bei socialistiniam revoliucingumui. Pirmiausia minėtinas „Bund“ — atskira žydų socialistų partija, ketinusi tapti jidiš kalbančių darbininkų sąjūdžiu. Tai tarsi atitiko Lenkijos socialistų partiją, kuri, nors ir laikoma lenkų partija, mieste turėjo nedaug šalininkų. Ne itin teisinga su „Bund “ sieti Žydų istorijos instituto įsteigimą, tačiau ketinime gelbėti kasdien jidiš kalbančių miestų ir miestelių kultūros paveldą galima įžvelgti „Bund“ dvasią. Su „Bund “varžėsi vis stiprėjantys komunistai, 1939 m. tikriausiai jau įgiję daugumą. Abi šios partijos savo ruožtu kovojo su sionistais ir religiniais ortodoksais.
Šis Vilnius patyrė rusų kultūros trauką, tačiau siena atskyrė jį nuo sovietų Rusijos. O juk siena buvo netoliese, ir su šia aplinkybe susijęs vienas itin vilnietiškas reiškinys. Daugelis jaunuolių, svajojančių dalyvauti „komunizmo statyboje“, nelegaliai pereidavo rytinę sieną, žvaliai patikinę artimuosius ir pažįstamus, kad iš ten rašys laiškus. Nė apie vieną jų niekas daugiau nebegirdėjo. Jie iškeliavo tiesiai į lagerius.
Chaimas Grade priklausė jaunų poetų sambūriui „Jung Vilne“. Be Abrahamo Sutzkewerio, dar pamenu Kaczergińskio pavardę. Šios grupės santykis su vyresniąja karta, šiek tiek panašus į Żagary, skatino mus bendrauti. Buvome bendraamžiai, ir to „Jaunojo Vilniaus“ nariai ateidavo į mūsų kūrybos vakarus.
Poetas Grade buvo Napoleono karininko Grade’o palikuonis; šis, sužeistas ir slaugomas Vilniaus žydų šeimos, galiausiai vedė ir atsivertė į judaizmą. Labai skurdžiai gyvenusi Chaimo motina buvo gatvės prekiautoja, ir visas jos turtas tilpo krepšyje. Grade daug puslapių skyrė šiai pamaldžiai, sunkiai dirbusiai geraširdei moteriai. Ji vaizduojama religinių papročių besilaikančioje aplinkoje, kurios visuotinis bruožas — baisus skurdas.
Chaimo jaunystė Vilniuje neapsiėjo be politinių ir asmeninių konfliktų. Jo tėvas rabinas Szlomo Mordechajas, hebraistas ir sionistas, tvirtų pažiūrų ir nelinkęs į kompromisus, aršiai ginčijosi su konservatyviais rabinais, tačiau sūnų išauklėjo pamaldžiu žydu. Paskesnis Chaimo gyvenimas liudija, kad jis liko ištikimas judaizmui, kitaip negu emancipuotasis Singeris. Chaimo poezija netrukus pelnė pripažinimą ir vietos masto šlovę, tačiau jis išsiskyrė iš daugumos jaunimo, skaičiusio Marxą ir dainavusio revoliucines dainas. Komunistams nepavyko patraukti Grade’s į savo pusę, ir jis būdavo smarkiai puldinėjamas. Negana to, pamilo Frumme-Liebe, taip pat dvasininko dukterį iš Palestinon emigravusių sionistų šeimos, ir bičiuliai komunistai veltui mėgino užkirsti kelią jų santuokai.
Šias detales galima aptikti keturių šimtų puslapių romane-atsiminimuose, angliškai išverstuose pavadinimu „Mano motinos šabo dienos“ (My Mother’s Sabbath’s Days). Ten jis nuodugniai pasakoja savo karo metų nuotykius, pradėdamas sovietų kariuomenės įžengimu į miestą. Jo bičiulių entuziazmas prieštaravo į pamaldas Vilniaus katedroje — jis pats ten nuėjo iš smalsumo — susirinkusios minios suakmenėjusiam liūdesiui. 1941 m. birželį įsiveržus vokiečiams kilęs sąmyšis išskyrė jį su mylima žmona. Juodu turėjo susitikti po poros dienų, tačiau jis niekada jos nebeišvydo: kaip ir jo motina, ji žuvo Vilniaus gete. Pabėgėlių banga jį nunešė į rytus. Po ilgų klajonių (kartą rengtasi jį sušaudyti kaip vokiečių šnipą) jis pasiekė Taškentą. Po karo emigravo į Niujorką. Apie rusus visada rašė su meile bei pagarba ir teigė Rusijoje niekada nesusidūręs su antisemitizmo apraiškomis.
Jo bičiuliai iš „Jaunojo Vilniaus“ grupės Sutzkeweris ir Kaczergińskis atsidūrė gete, vėliau — sovietų partizanų būryje. Sutzkeweris galiausiai išvyko į Izraelį ir ten leido vienintelį poezijos nykstančia jidiš kalba žurnalą „Di Goldene Keyt“.
Chaimas Grade Amerikoje iš poeto virto prozininku ir, lygiai kaip Singeris, mėgindamas atkurti žuvusį Lenkijos žydų miestelių pasaulį, keliavo į praeitį, rašė apie Lietuvos ir Baltarusijos miestelius. Singeris fantazavo ir erzino daugelį skaitytojų, o Grade rūpinosi detalių tikslumu ir lygintas su Balzacu arba Dickensu. Bene svarbiausia jo prozos tema — religinių bendruomenių gyvenimas, kurį jis gerai išmanė, ypač šeimų problemas, žmonai dirbant dėl pragyvenimo, o vyrui skaitant šventąsias knygas. Vienas novelių rinkinys taip ir vadinasi „Rabinai ir jų žmonos“ (Rabbis and Wives).
Grade susidomėjau, susipažinęs su jo antra žmona, jau tapusia našle. Jam mirus 1982 m. (sulaukė septyniasdešimt dvejų), ji energingai propagavo jo kūrybą ir bendradarbiavo su vertėjais į anglų kalbą.
Kėkštas Juozas
tikr. Juozas Adomavičius. Mano jaunystės Vilniuje laikais su mūsų Żagary susijęs lietuvių poetas. Mūsų santykiai su kitomis kalbomis rašiusiais poetais buvo šiltesni, negu vyresnės kartos. Iš baltarusių tai buvo Jauhenas Skurko, kilęs nuo Naručio ežero ir Maksimo Tanko slapyvardžiu spausdinęs revoliucinius eilėraščius, iš žydų — grupė „Jung Vilne“, iš kurios per karą liko gyvi Abrahamas Sutzkeweris (gete, vėliau — partizanų būryje), Chaimas Grade (Taškente) ir Kaczergińskis.
Kėkštas akivaizdžiai pritarė kairiųjų pažiūroms, nors nežinau, ar buvo susijęs su kokia nors partija. Prieš karą kurį laiką kalėjo — vienoje kameroje su Maksimu Tanku. Vilniui tapus Lietuvos Sovietų Respublikos sostine, ėmėsi veiklos — tikriausiai iš naivumo, nes veikiai užsitraukė kaltinimą nukrypimu nuo partijos linijos ir iškeliavo į lagerius.
Išties ne bet koks nuotykis kaimiškos Europos provincijos gyventojui — ištverti sovietų lagerius ir, vilkint nugalėtojų kariuomenės uniformą, atsidurti Romoje! Nežinia, kas lėmė, kad, užuot apsigyvenęs Anglijoje, Kėkštas nusprendė emigruoti į Argentiną. Ten jis išgyveno daugelį metų, daugiausia berods dirbdamas kelių darbininku.
Argentinoje Kėkštas rašė ir vertė poeziją į lietuvių kalbą. Ištikimybės Vilniui ir poezijos meilės įrodymu turėtume laikyti jo verstą didelę mano eilėraščių rinktinę iš knygų „Trys žiemos“ (1936), „Išsigelbėjimas“ (1945) ir „Dienos šviesa“, pavadintą „Epochos sąmoningumo poezija“ ir trijų šimtų egzempliorių tiražu išspausdintą Buenos Airėse. Pabaigos žodį šiai knygai parašė garsus lietuvių literatūros kritikas ir poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas, ir tai liudija, kad knygą palaimino keliuose žemynuose išsibarsčiusi menkutė lietuvių išeivijos rašytojų kolonija, su kuria palaikė ryšius Paryžiuje leidžiamas žurnalas „Kultura“.
Liga (fronte patirtų žaizdų ilgainiui sukeltas paralyžius?) privertė Kėkštą išvykti iš Argentinos. Atrodo, vadovaudamasis vilniečių solidarumu, jam padėjo Jerzis Putramentas, suradęs jam vietą karo invalidų namuose Varšuvoje. Ten Kėkštas gyveno iki pat mirties, rašė ir šiek tiek spausdinosi Vilniuje.
Rajnfeld Józio
Atrodo, buvau matęs kelis jo piešinius, lyg ir žurnale Skamander, tačiau jo paties tada nepažinojau. Dabar žinau, kad jis gimė 1906 m. Varšuvos žydų šeimoje. Jo tėvas turėjo drabužių parduotuvę. Józefas studijavo Varšuvos politechnikos instituto Architektūros fakultete, tačiau susižavėjo tapyba. Apie tapytoją Józį dažnai kalbėdavo artimai su juo bičiuliavęsis Iwaszkiewiczius. Išvykęs iš Varšuvos, jis skurdžiai gyveno Paryžiuje, paskui Italijoje.
Man Rajnfeldas — tai pirmoji kelionė į Italiją ir San Džiminjanas. Ši savarankiško lavinimosi kelionė įvyko 1937 m. pavasarį, kai jau buvau išmestas iš Lenkijos radijo Vilniaus studijos ir dar nepradėjęs dirbti Varšuvos studijoje. Gyvendamas Vilniuje, menkai nusimaniau apie tapybą, ir derėtų tai pabrėžti kaip ryškią ribą, skiriančią XX a. pirmą ir antrą pusę, nes galiausiai tobulėjant reprodukcijoms ir plintant paveikslėlių kultūrai, svarbiausi pasaulinės tapybos kūriniai tapo žinomi daugmaž visiems.
Nacionalinės kultūros fondo stipendija įgalino mane 1934-1935 mokslo metus praleisti Paryžiuje, ten nuolat lankydavausi Luvre, taip pat su grupe, vadovaujama dailininko Józefo Pankiewicziaus, sustodavusio prie kai kurių paveikslų ir aiškindavusio vieno ar kito tapytojo techniką. Šiai grupei priklausė Józefas Czapskis (beje, parašęs knygą apie Pankiewiczių), Kazimierzas ir Fela Krancai, kartais prisidėdavo kompozitorius Romanas Maciejewskis, berods smuikininkas Niemczykas ir dar vienas kitas. Jaučiausi įvesdintas į poetui svarbią sritį. Vis dėlto neturėjau pinigų nukeliauti į Italiją, ir tik 1937 m. pasinaudojau laisvu mėnesiu.
Čia būtina šiek tiek nukrypti į šalį. Vilnius skyrėsi nuo Varšuvos dar ir tuo, kad čia nebuvo gėjų draugijos, o Varšuvoje ji egzistavo ir bemaž tapatinosi su literatų ir menininkų aplinka. Buvau dailus vaikinas, ir ten atsidūręs, per šiai aplinkai įprastą prozelitizmą buvau laikomas savu, tik to neįsisąmoninusiu ir nenorinčiu pripažinti savo polinkio. Galiausiai kam gi jis nebūdingas! Aš pats jausdavausi ypač pažemintas, kavinėje „Ziemiańska“ laikomas Iwaszkiewicziaus berniuku. Tai nereiškia, kad būčiau buvęs priešiškas kolegų papročiams, tiesa, su išlygomis, ypač tada, kai buvo priverstas nusižudyti į pernelyg aukštas sferas įsipainiojęs jaunas darbininkas iš Pavyslio. Deja, šiai aplinkai dažnai būdinga šiek tiek louche, t. y. abejotinos moralės, atmosfera.
Pamenu tą vakarą su Rajnfeldu ir jo draugu pensiono sodelyje. Gėrėme vyną ir dairėmės į virš daubos ir vynuogynų lakstančiais jonvabaliais mirgančią tamsą. Juodaplaukis apskritaveidis Rajnfeldas man visada atrodė žavus ir linksmas. Būtent tas linksmumas ir per kraštus plūstanti gyvenimo energija išliko mano atmintyje, ir vėliau, karo metais, aš mėgindavau įsivaizduoti, kas jo laukė. Net miglotai pamenu mãnęs, kad jei pasiliko Italijoje, tai jam tik į gera.
Per tą pačią kelionę į San Džiminjaną aplankiau Orvjetą, t. y. šio miesto katedrą pievoje, kurios vešli žolė siekė net marmuro laiptus. Pačiu laiku ten išvydau Signorelli’o freską „Antikristo atėjimas“, ir tikriausiai jos įspūdis man išliko ilgam.
Jei Rajnfeldas būtų pasilikęs Italijoje, tikriausiai būtų išsigelbėjęs. Dėl man nežinomų priežasčių 1940 m. jis atsidūrė Prancūzijoje, po pralaimėto karo mėgino pereiti Ispanijos sieną ir nusižudė kažkur Pirėnuose. Žurnale „Zeszyty Literackie Zagańczykas“ rašo, kad Rajnfeldo paveikslai saugomi Nacionalinio muziejaus fonduose.
Roditi Eduardo
Tai buvo 1934 m. rudens kažkurios dienos rytas. Iš lenkų stipendininkų bendrabučio Lamandé gatvėje prie Batinjolių bulvaro (Kliši metro stotis) nuvažiavau į Malesherbes’o stotį ir Malesherbes’o aikštėje susiradau lentelę Légation de Lithuanie. Ten mane pasitikęs Oskaras Milašius pranešė, kad su mumis pusryčiauti eis ir jaunas graikų poetas iš Konstantinopolio, dar rašantis ir prancūziškai bei angliškai, apskritai tikras lingvistikos fenomenas. Galiausiai jaunuolis pasirodė, ir pamenu, kaip ėjome pusryčiauti trise, bet restorano nepamenu, gal tai buvo italų „Poccardi“ prie Operos, nes Oskaras dažniausiai mane vesdavosi ten.
Roditi’s vėliau turėjo atsidurti tarp mano pažįstamų literatų, tačiau tada to dar nežinojau. Šio susitikimo akimirka leidžia man pamąstyti, koks gilus mano ir ne tik mano provincialumas, apie kurį šiandien niekas nė nenutuokia. Galbūt varšuviečiai sėkmingai apsimesdavo nesą provincialai, tačiau mums, vilniečiams, nebūtų buvę verta nė pradėti. Roditi’s buvo pirmas mano sutiktas kosmopolitas tikrąja šio žodžio prasme, tačiau Levantas, iš kurio buvo kilęs, mano vaizduotėje dar nebuvo įgijęs formos, tada dar nebuvau girdėjęs nė Kavafio pavardės ir nesuvokiau, kokia graikų ir kitų kalbų padėtis. Roditi’s iš tiesų buvo kilęs iš Salonikų, žydas sefardas, gimtoji jo kalba buvo Ispanijos ladino. Tačiau jo anglų kalba man atrodė visiškai egzotiška, kaip ir visa, kas angliška ir amerikietiška. Nesuvokiau, kaip kas nors gali rašyti iš karto keliomis kalbomis.
Roditi’s Paryžiuje iš pradžių buvo žinomas kaip prancūzų poetas, vėliau išvažiavo į Ameriką ir ten prisijungė prie avangardo poetų bei dailininkų brolijos. Kaip vienas iš nedaugelio Oskaro Milašiaus poeziją skaičiusių tenykščių, jis liko ištikimas senajai draugystei ir vertė jo eiles į anglų kalbą. Porą kartų buvau su juo susitikęs Berklyje.
Kalbėjomės apie Natalie Clifford Barney. Roditi’s buvo gėjus, todėl, kaip ir visi į jį panašūs, palaikė šios keliasdešimt metų, dar nuo ikikarinių 1914 metų Paryžiuje veikusio garsaus literatūros salono savininkės lesbietės mitą. Panelė Barney priklauso ir literatūrinio Paryžiaus, ir amerikiečių literatūros istorijai. Tačiau tai sužinojau vėliau, skaitydamas pamažu skelbiamus Oskaro Milašiaus laiškus, o jis buvo priskiriamas prie nuolatinių šio salono lankytojų. Tačiau kartu ji buvo ir nuoširdi, platoniška jo bičiulė bei patikėtinė.
Man teko vos prisiliesti prie tarpukario Paryžiaus ir tarpukario Amerikos labirintų, ir Roditi’s tapo tarsi jų pasiuntiniu, panašiai kaip kitas Oskaro draugas garsusis Prinstono profesorius Christianas Gaussas ir dviejų žemynų literatas Jeanas de Boschère’as.
Poliglotas Roditi’s kadaise man kėlė šiokio tokio pavydo, tačiau aš, provincialas, laikiausi vienos kalbos. Strategijos požiūriu tai ne itin apdairu, bet man tikriausiai tiko.