Teisme atsistojama, kada įeina teisėjai, taip simboliškai parodant pagarbą teisingumui. Darbo partija supranta atvirkščiai: atsistoti reikia įeinant kaltinamiesiems, nes jie – savi, o teismas tokiu atveju yra blogis. Plojimais jam rodoma, kaip byla turėtų būti išspręsta. Kas žino, kiek bandymų nurodyti teisėjams buvo nuošalesnėse vietose, jei nevengiama net atviro spaudimo teismo salėje?
Publikos teismo salėje elgesys visai Lietuvai parodo, kad šalis pagal Darbo partiją turėtų gyvuoti su šūkiu: „Draugams – viskas, o priešams – pagal įstatymą“. Jis priskiriamas kai kuriems XX a. Pietų Amerikos ir Afrikos vadams. Kaip taisyklė, jų valdomos šalys grimzdo neišpasakytame skurde, o būrys draugų gyveno lyg šeichai.
Kada šis šūkis taikomas verslo pasaulyje, išnyksta konkurencija. Vienos įmonės turi „stogą“, o kitos užtąsomos patikrinimais. Vokelių sistema mažina biudžeto įplaukas ir veiklos sąnaudas. Visuomenė netenka dalies laukiamų paslaugų, o konkurentus galima žlugdyti nerealiai sumažinta kaina. Trąšų gamintoja Kėdainių „Lifosa“ už kiekvieną darbuotoją sumoka triskart didesnį gyventojų pajamų mokestį, negu „Vikonda“, o Kėdainių „Daumantai Lt“ – dukart daugiau.
Jei Vakaruose darbdavys patenka į konfliktą su darbuotoju ir žino esąs neteisus, jis pasistengia tą konfliktą užglaistyti materialinėmis gėrybėmis. V. Uspaskicho kuriamame pasaulyje egzistuoja tik teisė irkluoti nurodyta kryptimi. Apie sąlygas prakalbę vergai metami už borto. Jų vietas užims kiti savanoriai. Apklausiami Kėdainių gyventojai žurnalistams tvirtina, kad vokeliai toliau klesti.
Kad valstybės institucijoms irgi nedera žvalgytis į V. Uspaskicho pusę, duota suprasti per Virginijos Žuromskaitės likimą. Būdama Kauno VMI viršininke, ji buvo dvejiems metams areštavusi su V. Uspaskicho siejamos ofšorinės įmonės „Jangila“ 270 mln. litų. Atleista iš darbo, po to specialios komisijos vėl atstatyta, tada vėl atleista dėl esą per pigiai išnuomotų VMI patalpų privačiai bendrovei. Pastaruoju metu ji dirbo Žemės ūkio ministerijoje, kol ministru netapo darbietis Vigilijus Jukna. Darbiečiai taip reorganizavo ministeriją, kad V. Žuromskaitė vėl atsidūrė gatvėje.
Nuosprendžio baimė buvo postūmis V.Uspaskichui žengti į valdžią. Buvęs pirmasis Lietuvos generalinis prokuroras Artūras Paulauskas susitraukė iki finansinio rėmėjo ramsčio, į kurį dosnia ranka atsirėmęs V.Uspaskichas 2000 m. su Naująja Sąjunga įžengė po Seimo stogu ir sėdo į Ekonomikos komiteto pirmininko kėdę. Taip buvo sulaukta senaties, ir „Jangilos“ byla buvo uždaryta.
Jei valstybinės institucijos dengia galimai nusikalstamus veiksmus, o pavieniai nepakantūs piliečiai sudorojami, nelieka kliūčių tokį korupcinį modelį įgyvendinti šalies mastu. 2004 m. rinkimuose V. Uspaskichas pasirodo kaip sutrikusių žmonių gelbėtojas su nauja Darbo partija. Jam dirvą išpureno ištisa armija kyšininkų ir kapitalizmo tarp draugų puoselėtojų, o balsus sunešė visi, pasijutę nustumti nuo gyvenimo puotos stalo.
Šįkart V.Uspaskichas ėmė jautį už ragų: sėdo Ūkio ministru ir nukreipė milijonines ES lėšas savo įmonėms. Vargu, ar jo rinkėjai taip įsivaizdavo gelbėjimo programą. Bet Lietuva – dar ne Rusija, ir paaiškėjus faktams, ministrui teko atsistatydinti. Jis spėjo pademonstruoti, kaip turi būti privatizuojama valdžia ir kad jos tikslas yra nukreipti biudžeto ar europines lėšas į savo ir draugų kišenes. Kuo tai kvepia, savo kailiu galėjo patirti visi jo įmonių konkurentai.
Visa laimė, kad Lietuvoje suveikė saugikliai, ir mes nenusiritome dabartinės Rusijos keliu. Pamatęs, kad Lietuvoje nėra taip paprasta žarstyti iždo pinigus, V. Uspaskichas 2005 m. metė ir Seimo nario mandatą kaip netekusį prasmės. Kažkokie liaudies gelbėjimai jam mažai rūpėjo. Turbūt premjeras Algirdas Butkevičius prisimena, kaip V. Uspaskichas pasistengė, kad jis netektų finansų ministro posto.
Maskvos milicija Lietuvos prašymu jį sulaikė, tačiau atvažiavo vyrukai iš saugumo struktūrų ir jį pasiėmė kaip savo žmogų. Likęs Maskvoje, jis, nerinkdamas žodžių, viešai dergė Lietuvą, o atvykę iš Vilniaus jo pasekėjos nuolankiai klausėsi.
Nereiktų galvoti, kad Rusijos saugumas yra revoliucijos riterio Felikso Dzeržinskio palikuonys, besirūpinantys valstybe ir jos agentais. Pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis yra spręsti verslininkų ir jų konkurentų likimus. Taip „globojamas“ Rusijos verslas smaugiamas duoklėmis ir iš esmės netobulėja dėl naikinamos konkurencijos. Galiausiai toks modelis kerta per vartotojų kišenes, nes jiems už viską tenka mokėti brangiau – korupcijos iždą papildo pirkėjai.
Pavyzdžiui, jei už automobilių prekybos verslą pardavėjui tenka mokėti duoklę, automobiliai pirkėjui pabrangs, kad padengtų išlaidas „stogui“, o kitur jų nenusipirksi, nes konkurentai šalinami. Butai bus brangesni, jei statytojas turės atsegti savivaldybėje, kavos puodelis kainuos brangiau, jei reikės nuolat tepti inspektorius.
Rinkėjų valia Europos parlamentas tarnavo dar vienu laikinu V.Uspaskicho stogu nuo teisėsaugos, kurį jis metė, kai tik buvo panaikinta neliečiamybė. Rinkėjų tai nesutrikdė ir jie pabalsavo už naują stogą Seime. Matyt, tie balsuotojai naiviai įsivaizduoja, kad ir jiems kažkas nubyrės, kai Lietuvoje bus įgyvendintas tvarka pagal V. Uspaskichą. Jie piktinasi korupcija, kuri yra smarkiai išplitusi paraštėse, bet pritaria tokiam modeliui, kur korupciniai ryšiai būtų sistemos pagrindas.
Mat korupcija nėra vien tik pinigai. Tai yra valstybės administracinių pajėgumų pajungimas asmeniniams ar grupių tikslams. V. Uspaskicho politinė veikla akivaizdžiai rodo tokį valstybės valdymo supratimą. Tuo tarpu demokratinės valdžios paskirtis yra užtikrinti visos visuomenės aptarnavimą. Paradoksalu, kad labiausiai pasipiktinę valdžios privilegijomis balsuoja už tą, kuris akivaizdžiai naudoja tas privilegijas asmeninei naudai.
Tiesa, jis sumokėjęs pusės milijono litų užstatą. 2008 m. jam buvo skirtas 1,5 mln. užstatas, bet 2011 m. Vilniaus apygardos teismas jį sumažino trigubai, nes teismo nuomone, V.Uspaskichas nepiktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Ar daug yra galinčių tuo patikėti? Be to, esą V. Uspaskichas tuos pinigus brangiai skolinęsis. Dabar išvykdamas jis atsiėmė apie 18 mln. savo paties paskolintų lėšų. Kas liko su nosimi?
Po teismo išvykdamas į Rusiją V. Uspaskichas paryčiais oro uoste iškeikė Tautininkų sąjungos piketuotojus ir pažadėjo grįžęs padaryti taip, kad jų nebūtų. Žinant jo kerštingumą, nestebina po mažai miegotos nakties išsprūdusi neapykanta kitaminčiams. Jo išpuolis prieš tautininkus yra vienu sakiniu išdėstytas demokratijos prichvatizavimo paveikslas. Jis tikrai neapsiribotų vien tautininkų persekiojimu, bet paliestų ir daugiau jam nusidėjusias politines jėgas.
Socdemų valdyba priėmė irgi dalinį sprendimą dėl Vytauto Gapšio: kad laikinai suspenduotų savo, kaip pirmojo Seimo vicepirmininko pareigas. Šio veiksmo įgyvendinimas nėra numatytas Seimo statute – vadinasi, rekomenduojama tai, kas juridiškai neįmanoma. V. Gapšys nerausdamas atsikerta, kad dėl tokių šnekų teks atiduoti vieną ministrų portfelį darbiečiams.
Kas tie darbiečiai šiandien? Pasak teismo, jie nieko bendro neturi su partija DP, kuri slėpė savo buhalteriją. Juodus pinigus vartė toji pati partija DP, kuri po rinkimų pasirašė koalicijos sutartį. Vėliau ji susijungė su savo išperėtais leiboristais ir išnyko.
Kokiu pagrindu nauja partija DP(L) veikia koalicijoje? Ji pasirinktinai perėmė mirusiosios DP politinius susitarimus, o finansinių uodegų – ne? Paveldėtojas, priimdamas turtą, prisiima ir velionio finansinius įsipareigojimus. Ar ne laikas socdemams, tvarkiečiams ir lenkams peržiūrėti koalicijos sutartį, atsižvelgiant į teismo sprendimą ir naujas susiklosčiusias aplinkybes?
Be šio politinio klausimo lieka dar viena itin svarbi mįslė. Teismas vyko apie paslaptingus 24 milijonus litų Darbo partijos kasoje 2004-2006 m. Jie ten sukosi, kada Lietuvos politikai kalbėjo apie itin aukštus skaidrumo standartus, kuriuos esą kūrė Rolando Pakso apkaltos procesas. V. Uspaskicho ausų tos kalbos akivaizdžiai nepasiekė. Pinigai, už juos perkamos dovanos rinkėjams, koncertai, ledai ir straipsniai vedė Darbo partiją į valdžią. Pinigai yra variklis, užtempęs darbiečius į valdžios viršūnę.
Ar galima sužinoti, iš kur tie pinigai atkeliavo? Vėl girdime pusinį atsakymą: štai jums kaltieji dėl jų naudojimo. Bet vėl norisi grįžti prie ištakų. Ar tuos pinigus įšvirkštė kitos šalies tarnybos, ar tai dujų tarpininkavimo pelnai, ar nuslėpti mokesčiai nuo majonezo pardavimų? 25 mln. litų nėra tokia maža suma, kad V. Uspaskichas ją būtų skyręs pažaisti valdžia. O jei tikslas buvo privatizuoti valdžią, tai 25 mln. litų atrodo užgauliai maža kaina už Lietuvos rinkėjų daugumą.