Būtent taip nuskambėjo Vilniaus universiteto kiemelyje Lietuvos pirmininkavimui ES Tarybai skirtame renginyje Europos Sąjungos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininko Hermano Van Rompuy sveikinimo kalboje pacituota Tautiškos giesmės pirmoji eilutė, suteikusi naujos vilties, kad nuo šiol Lietuvos vardas Europoje taps kultūros ir meno sinonimu.
Išties įspūdingas Kipro Mašanausko teatralizuotas simfoninis kūrinys „Sąšauka“, kurio pagrindinis vaidmuo teko 28-iose Europos sostinėse vienu ritmu suskambusiems būgnams, simbolizavusiems vieningos Europos piliečių širdžių plakimą, privertė pasijausti šio efektingo meninio renginio gyvąja dalimi.
Tobulai atliktas puikus režisūrinis scenarijus unikalioje istorinėje erdvėje, dalyvaujant simfoniniam orkestrui, kanklių ansambliui, dviem chorams, o vėliau prisijungus ir trimitininkų fanfaroms, suteikė šventei ypatingos šviesos, kurios spinduliuose norėjosi sušukti: didžiuojuosi esąs lietuvis!
Neabejoju, kad panašų įspūdį patyrė ne tik mano tautiečiai, tapę šio istorinio koncerto liudininkais, bet ir gausus būrys svečių bei mūsų bendrakeleivių – ES valstybių gyventojų, TV kanalais turėję progą įsitikinti, kad Lietuva, nors ir geografiškai labiausiai į rytus nutolusi šalis, tačiau savo turiniu ir prasme neatsilieka nuo senajai civilizacijai save priskiriančių Europos senbuvių.
Tokie pat jausmai užplūdo ir Liepos 6-ąją, Valstybės dieną, kuomet šventėme ir Valdovų rūmų, simbolizuojančių mūsų tautos istorinę didybę, atidarymą: nuo baroko, renesanso iki šių dienų nutiestas muzikinis tiltas, sujungęs mūsų istorinę atmintį su ateities vizijomis, pakylėjo visus reginio dalyvius į dvasines aukštumas, be kurių pojūčio ir valstybingumo suvokimas būtų lyg vandens ištroškusi gėlė.
Ir šįkart neapsieita be akademinės muzikos profesionalų – kamerinio orkestro, kamerinio choro, puikių džiazo muzikantų, populiarią ar liaudišką dainą dainuojančių solistų, senovinio šokio meistrų, kaip ir abi šventes jungusio įtaigaus aktoriaus balso.
Na, o tos pačios dienos vakarą surengta operos fiesta, atkūrusi prieš keturis šimtmečius valdovų rūmuose pradėtą tradiciją, vainikavo ir galutinai patvirtino garbaus svečio pastebėjimą, kad mūsų Tėvynę globoja mūzos...
Šiuo metu vyksta pirmininkavimo progai skirti įvairiausio žanro koncertai, parodos, spektakliai visose ES valstybėse ir už jų ribų. Tuo mes ir esame stiprūs bei unikalūs pasaulyje, kad meninės–kultūrinės kūrybos kontekste esame pajėgūs sukurti ir realizuoti projektus, kurių garsas pranoksta net pačių didžiausių skeptikų ir cinikų, iki šiol Lietuvą laikiusių, o retsykiais ir tebelaikančių Europos kultūros užribiu, nuogąstavimus. O svarbiausia – šie meninės raiškos procesai padeda pasauliui ir mums patiems nepasimesti ieškant savo nacionalinės bei kultūrinės tapatybės.
Taigi menas, kultūra, muzika, šokis, teatras, poezija – tai ne tik laisvalaikio dalis, ar malonus ausiai akustinis bei džiaugsmą teikiantis vizualinis fonas, kurį išeliminavus, mūsų gyvenimas taptų juodai baltas ir paskęstų tyloje...
Tai yra mūsų – kaip mąstančių asmenybių skiriamasis bruožas. Tik amžinąsias vertybes puoselėjantys bei meno subtilybes pažinę galime save vadinti žmonėmis. Kultūringais žmonėmis. Arba – kultūringos visuomenės žmonėmis... Visuomenės, kurioje pats žodis kultūra reiškia ne primityvų pasilinksminimo poreikių tenkinimą, o filosofinę kategoriją, kurios gilaus turinio suvokimas padeda taikyti šią sąvoką kiekvienoje žmogaus – piliečio veiklos sferoje: versle, žemdirbystėje, vairavime, bendravime, švietime, pagaliau, politikoje.
Atrodytų, seniai visų suvoktos ir nekvestionuojamos tiesos: nesu girdėjęs ar matęs politiko, drįsusio viešai išsakyti priešingą nuomonę ar suabejojusio meno, kultūros bei mokslo galia ir jų reikšme Lietuvos valstybingumo stiprinimui ir jos nacionalinei saviraiškai tarptautiniame kontekste.
Tačiau... Nurimus šventiniam šurmuliui, prigesus rampų šviesoms, blėstant euforijai, pamažu ima slūgti ir politikų demonstruojamas rūpestis mūzomis ir jos globojamais, ypatingą misiją atliekančiais, tačiau labai pažeidžiamais meno kūrėjais. Kaip ir visa kultūros sistema, kuri, vaidinanti bene svarbiausią vaidmenį žmogaus ir valstybės vystymosi procese, panašu, ir vėl gali likti be užtikrinto finansavimo iš ES, kuriai skirtų ditirambų atgarsiai vis dar tvyro ore.
Ir apmaudžiausia, kad tai vyksta dėl mūsų pačių, t.y. lietuvių politikų nenoro išgirsti ir suprasti vieni kitus: deja, mūzos iki šiol ne vienam įvairių ministerijų biurokratų, ar netgi išrinktų Tautos atstovų sukelia, geriausiu atveju, šypseną, o retsykiais ir panieką... Neva, valstybėje yra ir daugiau spręstinų problemų, o linksmybės ir pramogos – palauks...
Tačiau tokiems stokojantiems dvasinio turinio skeptikams noriu priminti ir kitą aukšto Europos Sąjungos pareigūno H. Van Rompuy ta pačia proga išsakytą mintį, kuria garbusis svečias prisipažino, kad prieš daugiau nei du dešimtmečius mūsų šalį jis pažino kaip dainuojančios revoliucijos šalį, kurios piliečiai valstybingumo siekė ne ginklu, bet mūzų globojami... Todėl tikiu, kad EVT pirmininkas, sužinojęs apie savo netyčia ištartą klaidelę, jos neatsisakytų ir tik pakartotų: Lietuva, Tėvyne mūzų!..
Na, o abejojantiems mūzų praktine nauda mūsų valstybei primenu, kad graikų mitologijoje yra devynios Dzeuso ir Mnemosinės dukterys, kurių kiekvienai jų priskiriama tam tikra meno rūšis: Kaliopė, epinės poezijos mūza („epinė poezija“); Klio, istorijos mūza („istorija“); Erata, elegijos mūza („elegija“); Euterpė, muzikos mūza („muzika“); Melpomenė, tragedijos mūza („tragedija“); Polymnija, lyrinės poezijos mūza („lyrinė poezija“); Terpsichorė, šokio ir chorinių himnų mūza („šokis“); Talija, komedijos ir idilijos mūza („komedija“); Uranija, astronomijos, astrologijos ir geometrijos mūza („astronomija“).
O gal mums viso to iš tiesų nereikia?..