Jie sako, kad amžinos komunistinės leninizmo-stalinizmo- paleckizmo idėjos vis vien anksčiau ar vėliau nugalės ir virš trečiosios pasaulio dalies vėl suplevėsuos raudona vėliava su kūju ir pjautuvu. Vėl bus nemokamas gydymas bei mokymas, užtikrintos darbo vietos bei garantuota pensija. Gatvėms ir ganykloms bus grąžinti tarybinių laikų pavadinimai, bus atkurti kolūkiai, o ūkininkai bus „išbuožinti“ , na ir išvežti į Sibirą.
Kairiesiems radikalams nesvarbu, jog „realus socializmas“ neatskiriamas nuo tuščių parduotuvių, ir viešo ištikimybės kompartijai rodymo, skundimo, uždarytų valstybinių sienų, ir žodžio bei kitokių laisvių nebuvimo. Juk tai niekai, palyginus su dabartiniais buržuazinių nacionalistų ir kapitalistų siautėjimo laikais. Tačiau, ateis Stalinas ir bus tvarka. Ir vėl šviesi socializmo saulė patekės iš Rytų, iš Rusijos.
Galima ginčytis, jog į Rusiją užsidirbti važiuoja buvusių tarybinių (koks saldus žodis) Azijos respublikų gyventojai. Tam yra priežasčių. Iš vienos pusės, ten dar blogiau, o iš kitos – Rusijoje per mažai gyventojų ir per daug degtinės. Uzbekas ar tadžikas dirba už tokį atlyginimą, už kurį dauguma rusų nepajudintų nei piršto, o tokį darbą pasiūlius, net pakaušio nepasikrapštytų.
Į feodalizmą grįžusių Azijos respublikų gyventojams laukinis Rusijos kapitalizmas siūlo nemažas galimybes užsidirbti, žinoma, jeigu neužmuš rusų neonaciai arba, nedavus kyšio, valdžia nedeportuos namo. Uzbekams, turkmėnams ar tadžikams Rusija, kaip lietuviams – Didžioji Britanija. Kaip Britanijos svaras Lietuvoje daug ką gali, taip ir rusiškas rublis yra rimtas pinigas Taškente.
Putinas ir grupė jo kolegų, buvusių kagėbistų, palyginus neblogai sutaria su Vakarais. Tai rodo ne tik Snowdeno skandalas bet ir, tarkim, tranzitinė NATO bazė Uljanovske – mieste, pavadintame Spalio revoliucijos vado Lenino garbei. Ne mažiau dėmesio vertas ir bendras Vokietijos-Rusijos dujotiekis, modernūs Prancūzijos karo laivai, tikriausiai tapę Rusijos laivyno pasididžiavimu, ir dar daug faktų, kurių mes nepastebime arba iš viso nežinome. Pažvelgus į Putino akis ten matyti doleriai ir eurai, o ne kūjis ir pjautuvas. Stebėtina, jog to nemato mūsų kairieji radikalai.
Tačiau pačiai Rusijos valdančiajai grupuotei tokios „laukinio kapitalizmo“ nuostatos kelia problemų. Visų pirma psichologinių – santykiuose su savo žmonėmis ir nesena šalies istorija. Prieš kurį laiką Putinas TSRS subyrėjimą pavadino „geopolitine katastrofa“. Ne ideologiniu, ne kokiu nors pasaulinio socializmo sistemos laikinu pralaimėjimu. Daug kam Rusijoje sunku pripažinti, jog bolševizmo valdymas buvo neteisėtas ir nusikalstamas. Valdžia bando laviruoti.
Gal todėl Rusijoje iki šiol vis dar stovi paminklai Leninui, statomi nauji. Šalia jų auga paminklai tokiems bolševizmo priešams kaip admirolui Kolčakui, iškilmingai perlaidojami bolševikų nužudyto caro Nikolajaus II palaikai. Raudonojoje aikštėje restauruojamas mauzoliejus, kuriame iki šiol guli vieno didžiausių 20 amžiaus nusikaltėlių Lenino palaikai. Tačiau tie, kurie sėdi ten pat Kremliuje, su Uljanovo ideologija tikrai neturi nieko bendro.
Dabartiniai Rusijos vadovai iki šiol nesupranta, kokias istorines galimybes Rusijai suteikė TSRS mirtis. Rusų tautai pirmą kartą istorijos suteikta galimybė sukurti tikrai nacionalinę valstybę. Tačiau vietoje to Putinas instinktyviai renkasi imperiją.