Po iškilaus šiandienos ir ateities laikų mąstytojo, Turino profesoriaus Gianni Vattimo apsilankymo Ritos Šerpytytės vadovaujamame Religijos studijų centre, postmodernių idėjų šviesoje verta pamąstyti apie užsienio intelektualų vizitus, vizijas ir vizionieriškas misijas Lietuvos universitetuose ir jų daigus.

Paminėjau centrą, nes, regis, akademinė energija Lietuvoje dabar stipriau jaučiama mažesnėse struktūrose – centruose, institutuose, asociacijose, netgi kolegijose – nei didelėse, „aparatinėse“ mašinose-universitetuose. Jas galima simboliškai vadinti „aparatinėmis“ dėl jų tamprių sąsajų su valdžia, politinėmis partijomis, kapitalu, o vadinasi – su tam tikra sistema, su tam tikros šalies bruožus įgijusiu ir savitą darbo stilių puoselėjančiu „aparatu“.

Lietuvos universitetai turi aiškų kelią, bet juo nedrįsta eiti. Valstybės palikti laisvos rinkos arba gana chaotiško išlikimo valiai, jie galėtų iškelti šį chaosą ir anarchiją dienos švieson kaip pozityvią, kūrybingą energiją ir jos neblokuoti, griebiantis biurokratijos, tvarkos ir verslumo svertų.
Dalia Staponkutė

Na, o Gianni Vattimo teorinė filosofija yra aktuali kaip postmoderniojo laiko ir šiuolaikinės kultūros vizija, kaip neišvengiamų „silpnojo mąstymo“ ir „silpnojo valdymo“ reiškinių aiškinimas. Profesorius prieš gerus porą dešimtmečių filosofine kalba prabilo apie stipraus valdymo ir gilios minties neįmanomybę globalizacijos Europoje, apie natūralų charizmatinių asmenybių nykimą ir interpretacinių, satyrinių, galima sakyti – bulgakoviškų, beveik „Šuns širdies“ motyvų įsigalėjimą daugumoje akademinių sričių.

Vattimo kalbėjo apie humanitarines disciplinas, jis negvildeno Michailo Bulgakovo kūrybos ir rusiškos satyros, kurioje pajuokiama, kaip talentingus profesorius ir jų mokyklas išstumia nevykę jų pačių kūriniai ir eksperimentai – šarikovai ir švonderiai. Tačiau daugumos genijų idėjos, vienaip ar kitaip, susišaukia vien dėl to, kad bet kokia originalesnė mintis, arba teorija, ir pagaliau – net savitesnė kultūra bei įvairios jos atmainos – šiais, globalizacijos ir, kaip teigia postmodernusis filosofas, „susivienodinimo“ laikais, tampa mažiau girdimos, marginalinės ir įdomios tik viena kitai.

Vattimo sako, kad bet kokią kultūrą ir jos reiškinius – net tokius, kaip krizes, gyvenimą ir mirtį – globalizacijos fone galima ir reiktų tyrinėti iš antropologinio ir etnografinio žiūros taško, sakytum „retas gentis“. „Antropologiniu požiūriu viskas yra žymiai įdomiau“, dažnai sakydavo ir profesorius Gintautas Mažeikis. Tad grįžtant prie Lietuvos universitetų ir norint geriau suprasti jų situaciją bei lėtai į jas besiskverbiančias „užsienietiškas vizijas ir reformas“, nepakenktų patyrinėti visa tai, pirmiausia, iš antropologinio ir etnografinio-kultūrinio, o tik vėliau – iš ekonominio-socialinio ar politinio analizės lauko. Tai sykiu padėtų paaiškinti „lengvų taikinių“ atsiradimą akademinėse intrigose, savotišką anarchiją, greičiausio problemų sprendimo būdo pasirinkimą, susijusį su iliuzija, kad, „pasodinus“ vieną stiprų žmogų arba programą, galima bus laikinai pasidžiaugti neblogais vaisiais, ir gal net „ant akmenų pradės derėti taurūs augalai“. Viduržemio salų istorija byloja, kad augalai ant uolų niekados neauga tol, kol neprasideda akmens erozija, leidžianti kauptis jo plyšiuose derlingam dirvožemio sluoksniui.

„Silpnojo valdymo“ koncepcija veda link minties, jog stiprus lyderis šiandien – ypač tokiose daugiasluoksnėse institucijose kaip universitetas – yra „silpnas“ lyderis, toks, kuris neišsiskiria iš kitų, kuriam nebūtina turėti charizmą ir neeilinę išmintį, pakanka pasverto proto, bendravimo kultūros, reikia nemažai populiarumo ir žmonėms suprantamos kalbos, visados padės gera išvaizda. Visi kiti pasiekimai – asmeninės valios reikalas. Kitaip tariant, – vidutinis, žmonių „nebauginantis“ lyderis, kuris leistų „aparatui“ veikti, pasitikinčiai vairuotų „mašiną“, laiku aprūpindamas ją degalais ir tepalu. Būtų geriau, jeigu šito nereikėtų sakyti iš asmeninės patirties, o galima būtų paskaityti vadybos vadovėliuose. Deja, vadybos vadovėliai necituoja tokių išminčių kaip Gianni Vattimo, ir moko priešingai, na kad ir tai, jog stiprus lyderis yra būtinas, ir jis „turi rodyti raumenis“.

Kaip bebūtų, viską galima dėti į kabutes, kaip sako Marina Cvetajeva: „...gyvenimą ir mirtį seniai dedu į kabutes kaip neįmanomą sampyną“. Dėčiau į kabutes ir savo pavadinimą, kaip labai asmenišką pareiškimą, kaip nuolat kintančią mintį, nes nieko neasmeniška ir nekaitaus nebūna, ir visa, kas su mumis vyksta neasmeninėse erdvėse, yra eksperimentas ir slankiojančių taikinių nustatymas. Eksperimentuojame mes, eksperimentuojama su mumis. Man, kaip humanitarei, turinčiai nemenką „užsienietišką patirtį“, ne kartą buvo suteikta nuostabi galimybė pabūti Lietuvos universitetuose, tegu ir neilgam, praturtinant gana keblią akademinio gyvenimo sritį – humanitarines studijas.

Padaliniuose, kuriuose atsidurdavau, žmonės dirbdavo daug, tačiau, iš pirmo žvilgsnio, viskas atrodydavo ne itin pasislinkę nuo tarybinių laikų. Pasijusdavau tarsi grįžusi į „seną sistemą“, iš kurios kadaise traukiausi ir kurioje dirbama tam, kad nesimatytų tavo tikrojo darbo rezultato. Sakau, „keblią“, nes humanitarija – ne matematika ir ne chemija, todėl kartais gali atrodyti, kad joje daugiau pavojų atsirasti „chaltūrai“ (kildinu šį rusišką žodį iš graikiškojo chalaros: atsipalaidavęs). Tad, „išorės ekspertai“ retsykiais gali būti naudingi ir nušviečiantys. Taip pat sakau, „Lietuvos universitetuose“, nes, neabejoju, jog daugmaž visų Lietuvos universitetų poreikiai, šiaip ar taip, panašūs, kaip ir jų negalios, kurias visi įvardija panašiai –posovietinio mąstymo sindromas, demografinė duobė, neįvykusi aukštojo mokslo reforma ir pan. Žodžiu, tikras šalies skaudulys.

Tačiau žiūrint iš tolo, na, kad ir iš Europos pietų ir, pasikliaujant postmoderniaja italų filosofiją – ypač minėta hipoteze apie bet kokios kultūros marginalumą – galima sakyti, kad šis posovietizmas, antireformizmas ar savitas demografizmas – tai ne trūkumai, o tam tikras Lietuvos universitetinio gyvenimo stilius, kuris palaipsniui perauga ne į grėsmę, o į privalumą, ar net – į „prekinį ženklą“. Užsitęsusios krizės pasekmės kartais gali būti tikrai įdomios ir pozityvios. Turiu omenyje visų linčiuojamas, neįvykdytas aukštojo mokslo reformas po Respublikos nepriklausomybės atkūrimo. Gal jos Lietuvoje negalėjo ir neturėjo įvykti? Juk ir be reformų susiformavo nepriklausomos Lietuvos universitetinė kultūra, nesvarbu, kad ant senų pamatų, susikūrė naujos akademinės bendruomenės, gyvenančios pagal savitą viziją, labai ekonomiškai, ir net gebančios gerai mokyti jaunimą.

Pokytis universitetuose vyksta ir vyksta gana nuosekliai: pirma novatorių eilė „sušaudoma“, ji pasitraukia, antron eilėn stoja mažesni novatoriai, tačiau poslinkis jau įvyko, ir niekas neliko, kaip buvę. Mažiau radikalūs novatoriai, pasimokę iš pirmųjų, savinasi jų kategorijas ir koncepcijas, sulėtina tempą, įteisina didesnę distanciją, įveda naujas priemones.
Dalia Staponkutė

Antikvariniai pamatai įgauna vertę, ir kuo toliau, tuo didesnę. Tad, strategiškai, Lietuvos universitetams yra šiek tiek per vėlu skiepyti išsamias užsienietiškas arba vakarietiškas vizijas, net jeigu jiems ir gresia kraujomaišos liga. (Apie ją kalbėjo Viktoras Hugo XIX amžiuje, sakydamas, kad universitetas turi keisti idėjas ir žmones kas dešimtmetį, jei nori funkcionuoti sveikai ir išvengti kraujomaišos simptomų).

Naujovės Lietuvos universitetuose šiuo metu geriausiai prigytų, jei jos skverbtųsi būtent per pamatus, iš apačios, galbūt – per mažas lanksčias struktūras, per centrus arba institutus, per konkrečius padaliniuose dirbančius asmenis ir jų novatoriškus planus – per šaknis, ne per viršūnes. Galbūt šioje – „apatinėje“– plotmėje atsirastų vietos ir vizionieriams „iš išorės“, ir ne vienam, o keliems iš karto. Ir gal jie pasitarnautų tarsi alyva varikliui – nesupilsi visos iš karto, o tik ant jautriausių dalių po truputį. Ir gal tada jiems nesinorėtų pakilti nuo scenos kaip nuleistai iš viršaus vizijinei užlaidai ir išnykti tarsi Petro Cvirkos „Frank Kruk“ herojui – ne vien dėl savo, bet ir dėl bendruomenės konstruojamo farso.

Mes, lietuviai, pamirštame, kad daugmaž viską apie save esame pasakę literatūroje, o pamirštame todėl, kad humanitarinių mokslų kokybei suteikiame antrinę reikšmę ir norime apgauti rinką, griebdamiesi populiarios programos, tačiau neišmokę parašyti sakinio. Jei nepamirštume, lengviau suvoktume ir Lietuvos visuomenę kaip savitą Europos dalį, ištyrinėtą prancūzų sociologo Pierro Bourdieu, kuris pabrėžia, jog ją valdo ne lyderiai, o bendruomenės, gyvenančios pagal griežtus principus, susiformuojančius per dekadą ir linkusius atmesti arba asimiliuoti bet kokį svetimkūnį kaip darnai kenksmingą reiškinį. Strategiškai klaidinga – reformuoti tokias bendruomenes naujos kultūros diegimo principu, nes tada jose prabunda agresyvūs elementai, nesusikalbėjimas, kurį vadinu „vertimo problema“, panika, smurtas, skundai ir, kaip sako iškilus, kaunietiškas šaknis turintis filosofas Alphonso Lingis, – žmonių bendruomenei visados būdingos pavojingos emocijos.

Kas tokiu atveju nutinka vizionieriams? Jie aukojami bendruomenei kaip lengvi taikiniai, nes be papildomų sąnaudų jie nepadaro nieko, tarsi pilotai, „vairuodami“ traktorius, kuriuos suvaldyti stinga techninių žinių. Tada prisireikia išsamios savi-strategijos, o jai – nemažai laiko, kurio mes neturime. Štai, netikėtai, – kipriečių savi-strategavimo pavyzdys per II Pasaulinį karą, tikrąjį šiuolaikinės globalizacijos startą: kaip ir šiandien, visa Europa kovojo už išlikimą, kiekvienai šaliai ir kiekvienam atskirai reikėjo kažką daryti, kad išgyventų; kipriečiai ėmėsi padėti italams, kalnuose pervežinėdami asilais ginklus. Kiprietis žino, kaip valdyti asilą ir saugiai vaikščioti kalnais – paprasta, tačiau šito negalėtų padaryti nė vienas britų snaiperis. Turiu omenyje, kad geras strategas neretai yra geras antropologas, kuris pirmiausia pamatuoja kultūrinius skirtumus, įskaitant žmonių emocijų pajėgumą ir jų smogiamąją galią, pastebi bendruomenės savybes, tokias kaip galimą ksenofobiją, kitas baimes ir šovinizmo apraiškas, kurios Lietuvoje dažnai nuleidžiamos juokais, tačiau Europoje traktuojamos rimtai.

Visa tai rinkos tyrimų kalboje vadinasi „kokybiniais tyrimais“. Na, jeigu būčiau profesorius Leonidas Donskis – kaip kadaise pusiau juokavo viena mano kolegė – neturėčiau „tokių problemų“ ir mano vizijos nepakibtų ore, „o dabar – kas jūs tokia esate, kas jus čia pažįsta, ką jūs čia veikiate? Ar tai normalu, keisti darbo vietas, imti ir važiuoti iš vienos šalies į kitą? Gal jūs nuo ko nors bėgate?“ Ir dar – jeigu būtumėte atvykusi iš „normalios“ šalies, su „normalia“ šeima... Jeigu nebūtume tuo, kuo esame, tada viskas būtų kitaip. Tai ir turiu omenyje, kalbėdama apie pavojingas emocijas ir baimes (jei nestokotume humoro jausmo, jos – ganėtinai juokingos).

Užuot taikydami sau paprastas, kaip sakoma, kiprietiško ginklanešio savistrategijas, eksperimentuojame darbo stiliais ir vizijomis, tačiau, nepaisant antropologinių pražiūrėjimų, pokytis universitetuose vyksta ir vyksta gana nuosekliai: pirma novatorių eilė „sušaudoma“, ji pasitraukia, antron eilėn stoja mažesni novatoriai, tačiau poslinkis jau įvyko, ir niekas neliko, kaip buvę. Mažiau radikalūs novatoriai, pasimokę iš pirmųjų, savinasi jų kategorijas ir koncepcijas, sulėtina tempą, įteisina didesnę distanciją, įveda naujas priemones. Kitaip tariant, ant uolų žolė taip paprastai neužauga. O dėl vizionierių „iš užsienio“, tai jie – visados su mumis ir, kaip sako Gandi: būk toks, kokiais nori matyti kitus.

Į klausimą, ar randa savo vietą iš užsienio grįžę akademinio gyvenimo specialistai Lietuvos universitetuose, dar negaliu atsakyti. Turbūt nerado prieš dvidešimt metų, nerado prieš dešimt, o šiandien tai galima pavadinti keistu: „sunku išsikovoti pagarbą“; tarsi pagarba tai – kovinė kategorija. Tačiau visa tai – tik artimiausiojo laiko klausimas. Sykiu Lietuvos universitetai jau yra užauginę naują ir jauną posovietinių studijų ir mokslo kartą, kuriems vos virš trisdešimt ir kuri yra pirmoji tranzitinė karta. Ji – dar tik pirmoji tranzitinė.

Mes, lietuviai, pamirštame, kad daugmaž viską apie save esame pasakę literatūroje, o pamirštame todėl, kad humanitarinių mokslų kokybei suteikiame antrinę reikšmę ir norime apgauti rinką, griebdamiesi populiarios programos, tačiau neišmokę parašyti sakinio.
Dalia Staponkutė

Vien todėl į universitetų tranzitinį posovietizmą reiktų žiūrėti ne kaip į trūkumą, o kaip į dinamiškos ir įdomios tikrovės dalį, ir jį konstruktyviai išnaudoti kaip vieną pagrindinių privalumų. Norime, ar nenorime, Lietuvos universitetai turi tapti dar ir dar atviresni tiek lokaliai, tiek globaliai Lietuvos kultūrai, istoriniam-politiniam paveldui ir dirbti abiem kryptimis. Sykiu – jeigu tai vyksta – nekopijuoti vienas kito, šlifuojant savo strategijas vien tik pagal britų-amerikiečių aukštojo mokslo modelius, nes vien jų nepakanka, ir jie kol kas neprigyja dėl personalo kitoniškumo ir kultūrinių priežasčių.

Svarbiausia, kad Lietuvos universitetai turi aiškų kelią, bet juo nedrįsta eiti. Valstybės palikti laisvos rinkos arba gana chaotiško išlikimo valiai, jie galėtų iškelti šį chaosą ir anarchiją dienos švieson kaip pozityvią, kūrybingą energiją ir jos neblokuoti, griebiantis biurokratijos, tvarkos ir verslumo svertų. Biurokratijos didėjimas visados reiškia baugią savisaugą ir neskatina verslumo. Anarchija natūraliai egzistuoja, tereikia leisti jai atsiskleisti, ir ji padės išryškinti silpniausias organizacijos grandis geriau nei strateginis planas. Pirmiausia todėl, kad anarchija verčia konservatyviausius elementus panikuoti. Tai dažniausiai būna už biurokratijos širmų besislapstančios, komforto zonos vidutinybės, kurios anarchijos metu ima nerimauti ir pačios puola susinaikinimo link. Tokiu, antireformavimo ir laisvo valdymo, būdu gana greitai susitrauktų padaliniai, įvyktų natūralus organizacijos apsivalymas.

Krizė, jeigu mes visa tai vadiname krize, tai – pakankamai maloni ir vaisinga būsena, jei jos metu dominuoja pozityvi anarchija: nelabai komandinis, nelabai demokratiškas, nelabai autoritarinis, tačiau gana kūrybingas darbas, šiek tiek primenantis paprastas krizės valdymo priemones. Ironiškai skamba, tačiau Lietuvos universitetų situaciją galima būtų palyginti su Brazilijos kanibalistiniu judėjimu, vaizdingai aprašytu Oswald‘o de Andrade „Kanibalų manifeste“. Šis manifestas, tarkime, galėtų gulėti šalia universiteto statuto ir būti jo įkvėpimo šaltiniu. „Kanibalų judėjimas“ gimė sudėtingoje senos ir naujos kultūros sandūroje, ir jame būta daug siurrealizmo, avangardo, nenuoseklumo, anarchijos, tačiau, nepaisant viso šito, – ir tradicinės išminties. Judėjimas siekė suderinti dvi kultūras – seną, tradicinę, ir naują, europietišką, suteikdamas pirmenybę tradicijai, o tai yra – Brazilijos tradicinėje kultūroje įsigalėjusiai „kanibalo“ idėjai.

Anot jos, vienintelis būdas suartinti europietiškas naujoves ir „senus papročius“ – leisti tradicijai „suvirškinti“ europietišką kultūrą. Tačiau suvirškinti ne pilnai, o išrankiai, kritiškai, atmetant kai kuriuos naujus, nevirškinamus elementus ir šitaip tampant tradiciniu naujųjų technologijų kanibalu. Kanibalo beprotybėje yra daug sumanumo, ir galbūt tai, kas didele dalimi vyksta Lietuvos universitetuose – jų laisvas kritimas bei lengvi taikiniai, yra suvirškinimo ir atmetimo padariniai, anarchistinio proceso dalis.

Tai – anaiptol ne linijinis, vakarietiškai racionalus kelias, tačiau jis tradiciškai sąmoningas ir šiandien vienintelis – kaip galimybė, kol kas dar atvira – susikurti unikalių, migruojančių tarp centro ir periferijos lietuviškų universitetų mozaiką, lengvai suyrančią ir vėl susikuriančią, gebančią derinti šiaurę ir pietus, vakarus ir rytus.