Artėjant Valstybės vadovo rinkimams, Dalios Grybauskaitės siekis išlikti šalies politinio gyvenimo lydere yra logiškas ir suprantamas. Konkrečiu atveju teismuose įklimpę „darbiečiai‘ - puikus taikinys dar vienai pelnytos kritikos strėlei. Tačiau Prezidentūros atliktas viešųjų ryšių šūvis buvo arba neapgalvotai skubotas arba sąmoningai neteisingas.
Žiūrint tiesmukai, Prezidentūra sugebėjo parodyti savo vertybinį pranašumą prieš Seimo daugumą, stokojančią valios pakeisti pažeidžiamą V.Gapšio politinę figūrą. D.Grybauskaitė, pasmerkdama Seimo valdančiųjų vangumą, reaguojant į darbiečiams nepalankų pirmosios grandies teismo sprendimą, iš pirmo žvilgsnio pasiekė dar vieną rinkėjų palankumo pergalę.
Kur kas silpnesnė Prezidentūros nuomonės teisinė pusė. Joje atvirai sakoma, jog p. V.Gapšys yra jau teistas (ne tebeteisiamas) asmuo. Toks teiginys yra ne tik dosni dovana DP bylos kaltinamiesiems kreipiantis į Strasbūro Žmogaus teisių teismą dėl politizuoto baudžiamojo proceso Lietuvoje. Drauge tai - ir Konstitucijos pažeidimas, paneigiant patį asmens nekaltumo prezumpcijos principą.
Negaišiu laiko jo aptarimui ir įrodinėjimams, kodėl V.Gapšys kol kas negali būti laikomas teistu/nuteistu. Tą laisvai (ir neabejotinai) galės padaryti patys teisiami Darbo partijos atstovai. Konstatuojant, jog Prezidentūros nuomonė prasilenkė su konstitucinės žmogaus teisės esme, svarbiau suvokti kodėl D.Grybauskaitės atstovė ją pateikė?
Kitaip nei kai kurie kiti politikai (pvz. TS-LKD lyderiai), pati prezidentė Darbo partijos atžvilgiu visada buvo pakankamai griežta ir reikli. Iki šiol šalies vadovė šiai politinei jėgai neteikė net menkiausių palaikymo ženklų. Todėl nesinorėtų manyti, jog Prezidentūros rūmuose puoselėjamos visai kitos politinės užmačios, nei rodomos viešumoje.
Tačiau taip pat sunku patikėti, jog daugybę kvalifikuotų įvairių sričių specialistų turinti Prezidentūra galėjo taip neapgalvotai suklysti. Juk Lietuvoje jau turėjome pakankamai Strasbūro teisme baigtų bylų pavyzdžių (Audrius Butkevičius), kai dėl asmens nekaltumo prezumpcijos pažeidimo suklupo aukšti Lietuvos politikai. Todėl pareikšta Prezidentūros mintis sukuria dėkingas prielaidas V.Gapšiui Europoje apginti savo garbę Lietuvos valstybės sąskaita.
Kaip gi yra iš tikrųjų? Suskubti atsakyti galėtų pati Prezidentūra, kol jos „dovanėlė“ dar neišvyniota.