Jei Rusija panašiai elgtųsi, ji sulauktų griežtos tarptautinės visuomenės kritikos. Tyla JAV veiksmų atžvilgiu rodo jos nepaprastą galią, kad ji tebėra pasaulio hegemonas.
Tą galią patvirtina sąjungininkų reakcija į Snowdeno atskleistą informaciją, jog JAV ne vien rinko didžiulius kiekius informacijos apie privačius pokalbius telefonu ir veiklą internete, bet ir šnipinėjo savo sąjungininkus. Iš pradžių pasipylė kritikos lavina, labiausiai iš opozicinių partijų. Net Vokietijos vyriausybės atstovas pavadino JAV elgesį nepriimtinu, pabrėždamas, kad šaltas karas baigėsi. Bet nuostatos greitai pakito.
Paaiškėjo, kad kai kurios kitos Vakarų šalys irgi turi plataus masto šnipinėjimo programas ir naudojasi JAV pateikta informacija. Naudodamasi JAV sukurta technologija, Vokietijos užsienio saugumo organizacija BND stebi informacijos srautus iš Artimųjų Rytų, juos filtruoja ir duomenis persiunčia JAV. Iš JAV gauta informacija leido užkirsti kelią keliems teroristų išpuoliams Vokietijoje.
Panašiai rašo žurnalas „Economist“. Perdėtas pasipiktinimas atsiduoda veidmainyste, o žvalgybos organizacijų bendradarbiavimo nutraukimas būtų beprasmis, nes JAV toliau šnipinėtų. Tad geriau kartu dirbti su amerikiečiais, o ne elgtis lyg jie būtų priešai.
JAV žvalgybos tarnybų gynėjai nurodo, kad ypatingasis teismas, vadinamasis Foreign Intelligence Surveillance Court (Užsienio žvalgybos stebėjimo teismas), prižiūri slaptųjų tarnybų veiklą, ją vertindamas konstituciniu požiūriu. Taigi slaptosios tarnybos nelieka už įstatymo ribų. Tačiau teismo kritikai aiškina, kad teismas perdėm laisvai interpretuoja konstituciją, suteikia labai plačias galias saugumo tarnyboms. Svarbiausia tai, kad teismas savo sprendimus priima išklausęs tik valdžios atstovus. Kita pusė nėra nei atstovaujama, nei išklausoma, pažeidžiant esminį teisėsaugos sistemos principą.
Nerealu tikėtis, kad JAV ar kitos šalys atsisakys žvalgybos programų. Be jų jos tikrai taptų pažeidžiamos. Tačiau būtina šitokius klausimus viešai svarstyti, stengtis nustatyti racionalias ribas, neleisti saugumui savivaliauti, kaip jis ne kartą yra daręs, pvz., kankindamas kai kuriuos suimtus „Al-Qaida“ vadovus. Nors neginčijama, kad kiekviena valstybė turi teisę į savo paslaptis ir slaptąsias tarnybas, lygiai neginčijama tai, kad skaidrumas yra esminis demokratijos principas,ir kad svarbu kuo daugiau nutarimų priimti dienos šviesoje, o ne šešėliuose. Sunku rasti deramą pusiausvyrą, bet akivaizdu, jog per toli žengta įslaptinimo linkme.
Automobilių avarijų aukų skaičių būtų galima smarkiai sumažinti, radikaliai apribojus leistiną greitį. Bet to nedaroma, nes žūties rizika atsveria kiti momentai, kaip patogus ir greitas susisiekimas. Karo su terorizmo vardan įteisinamas ne tik slaptas duomenų rinkimas, žmonių privatumo nepaisymas, tiksliniai žudymai, kitų šalių oro erdvės pažeidimai ir tt. Reikia klausti, ar nebūtų galima išsaugoti kai kurių vertybių šiek tiek mažesnio saugumo sąskaita.
Informacijos paviešinimu Snowdenas privers JAV ir kitas valstybes atviriau nagrinėti ir pateisinti sekimo ir šnipinėjimo programas. Daug žinių nesulauksime, ir nereikia tikėtis didesnių pokyčių. Net jei ilgainiui būtų nutarta jų nekeisti, o tęsti dabartiniu pavidalu, tai vis tiek būtų žingsnis į priekį, nes būtų daugiau skaidrumo, atsakingi valdžios atstovai nebūtų verčiami meluoti Kongresui ir savo piliečiams.
JAV reakcija į Snowdeno veiksmus yra klaikiai perdėta. Jis traktuojamas kaip didžiausiais nusikaltėlis, nors apklausos rodo, jog amerikiečių dauguma laiko ji paslapčių viešintoju, o ne nusikaltėliu. Vien dėl to, kad žmogus pažeidžia kurios nors šalies įstatymą nereiškia, kad kitos šalys turi jį išduoti, ypač jei pats įstatymas kelia abejonių. Prisiminkime, kad okupacijos metais lietuviai kitaminčiai buvo teisiami už „žinomai melagingus prasimanymus, žeminančius tarybinę santvarką.“
Kaip minėta, JAV daro spaudimą šalims, kurios svarsto galimybę Snowdenui suteikti prieglobstį, grasindamos ūkio ir kitokiomis sankcijomis. Spaudimo viršūnė buvo pasiekta, kai Bolivijos prezidento Evo Moraleso lėktuvas buvo priverstas nusileisti Austrijoje, nes kelios Europos šalys – Prancūzija, Italija, Ispanija ir Portugalija – nesuteikė jam leidimo įskristi į oro erdvę, Bolivijos vadovui grįžtant iš vizito Maskvoje ir įtariant, jog kartu skrenda ir Snowdenas.
Snowdenas nėra stambus nusikaltėlis, kaltinimas genocidu ar nusikaltimais prieš žmoniją. Jo kol kas paskelbta informacija nėra didelė naujiena, nes anksčiau net Europos parlamente būta užuominų apie JAV žvalgybos programų apimtį ir pobūdį. Kol kas Snowdenas aptakiai kalba apie JAV programas, nors gal turi jautrių duomenų tuose keturiuose kompiuteriuose su kuriais jis keliauja.
Manau, kad JAV labiausiai rūpi atbaidyti būsimus paslapčių viešintojus. Plintant šnipinėjimo programoms, tad ir samdant vis daugiau tarnautojų, proporcingai auga paslapčių nutekinimo pavojus, juolab, kad kompiuteristai paslapčių išsaugojimą vertina kitaip nei tradiciniai CŽV darbuotojai. Jei JAV pasisektų sulaikyti Snowdeną, tai būtų įspėjimas visiems potencialiems paslapčių viešintojams, jog jų laukia panašus likimas. Net jei Snowdenui pasisektų išvengti arešto, atviras JAV jėgos demonstravimas ir paties prezidento Obamos dalyvavimas šiame procese neliks be poveikio.
Nežinau, ko siekia Snowdenas, kokie jo motyvai. Bet viliuosi, kad JAV nepasiseks jo sugauti, kad kitą kartą Europos valstybės nesielgs taip serviliškai, kad JAV pagarbiau elgtųsi su savo piliečiams, jiems pranešdamos, kas daroma jų saugumo vardan. Gal piliečiai nutars, kad besąlyginės kovos su terorizmu kaina yra per didelė.