Tačiau net po to, kai prezidentė Dalia Grybauskaitė pasako, kad kultūrai reikia grąžinti jos uždirbtus pinigus, ir kai jau pradeda atrodyti, kad jie suprato..., ir vėl iš valdančiųjų lūpų išgirsti jų sakralinę frazę: „Kultūra – tai turiningo laisvalaikio praleidimo forma, ir mes ją paremsim“.
Nusvyra rankos ir kyla įtarimas, kad jie nuo tarybinių laikų, kai dar mokėsi mokykloje, neperskaitė nė vienos knygos, nė vieno straipsnio apie kultūros ekonomiką.
Tačiau negali patikėti tuo, ką matai ir girdi, ir vėl kalbiesi, bandai aiškinti tarsi jiems suprantama ekonominių terminų kalba. Sakai, kad kultūra, jos industrija per metus Lietuvai sukuria 5, 4 proc. (t.y., apie 6 milijardus Lt ) pajamų, investavus vos 250 milijonų, ir sudaro 4,68 proc. viso šalies gaunamo pelno iš eksporto, kad šis procentas sparčiai auga, ir tai paskaičiavus tik naudą, gautą iš autorinių ir gretutinių teisių, tai yra, net ne visą kultūros sukurtą produktą. Ir vėl išgirsti sakralinę jų frazę apie rėmimą.
Tada bandai prabilti apie jiems svarbią sritį – emigraciją (jie tvirtina, kad svarbią, nors aš pats tuo labai abejoju). Sakai, kad mus, kaip tautą, vienija ne ekonomika, ir ne ekonomika, bent kol kas, traukia lietuvius sugrįžti namo, nes artimiausiu metu Lietuva tikrai nepasieks išsivysčiusių šalių lygio.
Mes prarasime didžiąją dalį emigravusiųjų, jei nepalaikysime su jais kultūrinių ryšių, nestiprinsime jų meilės Tėvynei ir jei jie nuolatos nejaus, kad yra laukiami. Prarasime, jei jų atžaloms, kartais jau gimusioms svetur, nesudarysime galimybės tapti lietuviais. Juk tapatybei susiformuoti vien kraujo ryšio nepakanka. Deja, kai pamatai kultūros ministro įsakymuose išguldytus „prioritetus“ – ir vėl rankos nusvyra. Tarp prioritetinių ir remtinų kultūros projektų jie neįtraukia projektų, skirtų stiprinti emigravusiųjų ryšius su Tėvyne.
Po tiekos pastangų savo ataskaitose jie kartais net teikiasi paminėti ankstesnės Vyriausybės kultūros ministro Arūno Gelūno vadovavimo metu (tyrimą atliko VĮ „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“) atliktus skaičiavimus, žinoma, nutylėdami, kas tai padarė. Tačiau tai jiems – tik statistika, nesukelianti net minties, kad kultūros ekonomika – ne tik reikšminga, inovatyvi, bet ir pelninga ekonomikos sritis, ir į jos plėtrą būtina investuoti gerokai daugiau, nes ji ne tik ugdo žmogų – asmenybę, jo kūrybiškumą, nacionalinę savigarbą ir meilę savo šaliai, bet ir uždirba pinigus, sukurdama ne tik intelektinį, bet ir daiktinį produktą.
Juolab kad ir pasaulinio lygio specialistų meno srityje mes turime gausiai, jau nekalbant apie daugybės darbo vietų sukūrimą ne tik mieste, bet ir regionuose, nes ten močiutės dar išsaugojo ne tik tautinį paveldą, bet ir tautinės kultūros šaknis. Pastarosios, būdamos labai savitos, yra įdomios ne tik mums patiems, bet ir kitų šalių žmonėms – ir kultūriniu, ir daiktinių produktų pavidalu.
Jie ir vėl savo politinėse programose kartoja sovietinį kultūros supratimą –kultūros pagrindinis tikslas yra švietimas. Sakai – taip, tai svarbu. Ir vėl bandai jiems aiškinti, kad kultūra ne tik suformuoja mus kaip žmones, sukuria tautą, ją sutelkia ir suvienija, ugdo nestandartinį kūrybinį mąstymą, tačiau kultūra yra ir vienas reikšmingiausių ekonomikos variklių, kaip ir mokslas. Aiškini, kad gamybai idėjas gimdo ne tik mokslas, bet ir kultūra, kad be jų sustotų ekonomikos plėtra. Ir niekaip negali suvokti, kodėl jiems tai nesuprantama.
Kad mokslas tiesiogiai veikia gamybą, jie supranta, bet kad tai tiesiogiai daro ir kultūra, jiems niekaip neįkandama, nes tai neatsispindi realiuose jų sprendimuose.
Negi sunku suprasti, kad be tiesioginės kultūros žmonių veiklos gamyboje sustotų visa mūsų ekonomika, nes po tiekos aiškinimų, sukurtų ir paviešintų kultūros politikos programų bei strategijų premjeras ir vėl pareiškia, kad kas moka šokti, lai šoka, kas moka dainuoti, lai dainuoja, o mes eisime dirbti... Iš kur ta gelžbetoninė negirdėjimo siena ar nenoras išgirsti?
Tai parodo ne tik nepagarbą kūrėjams, tai liudija ir visišką kultūros ekonomikos bei jos reikšmės nesuvokimą ir politine prasme.
Negi tarybinė mokykla juos nepakeičiamai padarė kultūriniais mankurtais, kuriems nieko nebegalima paaiškinti, ir teks, kaip Biblijoje, laukti 40 metų, kol išmirs visa jų karta?
Atrodo, mažų mažiausiai keista, kai jie patys kalba apie nestandartinį mąstymą, inovatyvias idėjas, kūrybingą visuomenę, net nesusimąstydami apie tai, kas žmogų išmoko mąstyti nestandartiškai ir padaro asmenybe.
Jie steigia ekonomikos ir mokslo slėnius, bet nė vienam jų nešauna galvon mintis steigti kultūros industrijų slėnius. Jie kalba apie darbo vietų kūrimą, bet net neužsimena, nebando paskaičiuoti, kiek daug darbo vietų sukuria kultūra, pvz., vienas rašytojas ar kompozitorius. Maža to, jie net nežino ir nebando sužinoti, kokį nacionalinį materialųjį turtą administruoja kultūra. Jie kalba apie emigracijos žalą ir norą tuos žmones susigrąžinti atgal, tačiau, kaip jau minėjau, savo remiamuose kultūrinės strategijos projektuose tarp prioritetinių ir remtinų net neįtraukia ryšius su emigracija palaikančių, ten gyvenančių tautiečių lietuvišką tapatybę stiprinančių ir sanglaudą su Tėvyne propaguojančių kultūros projektų.
Jie net sako – mes skirsime daugiau ES pinigų kultūrai. Tačiau jų kultūros ministras žada juos investuoti daugiausia į turistinių objektų atstatymą, net nepaminėdamas kultūrinių industrijų plėtros. Jie net nekalba apie kultūros produktų eksportą, jo rėmimą ir tam būtinas investicijas bei įstatymų pataisas. Turbūt mano, kad pakanka paremti kelias muges ar parodas svetur, ir visose šalyse labai išaugs susidomėjimas mūsų kultūros produktais.
Valdantieji aiškina, kad visiems padalijus po truputį nieko nepasieksi, tačiau nė nebando spręsti jau minėtų kultūros uždirbtų pinigų susigrąžinimo ir Mecenatystės įstatymo klausimų, kad kūrėjams nereiktų tenkintis tuo trupučiu ar su ištiesta ranka prašyti valdžios malonės. O gal baiminasi, kad verslas pats imsis tiesiogiai investuoti į kultūrą, be jų „pagalbos“ , nes tai daryti jį skatins Mecenatystės įstatymo mokestinės lengvatos ir pribrendęs pokyčių kultūros finansavimo srityje ilgesys, kurį verslininkai išsakė neseniai surengtoje verslo ir kultūros atstovų diskusijoje šiuo klausimu Seime, į kurią kultūros ministras, kaip įprasta, nesiteikė atvykti, nors mitinguoti prie teismo prieš Lietuvos teisėsaugą su Viktoru Uspaskichu jis laiko surado. Matyt, tai jo prioritetai.
Kaip dar kartą paliudijo ši Seime vykusi diskusija, verslininkai supranta, kad be kultūros industrijų plėtros, kultūros kūrybinio indėlio, be jos tiesioginio dalyvavimo gamyboje žlugs ir jų verslas. Jie taip pat supranta, kad praradę tautą – praras ir darbo džiaugsmą bei prasmę, todėl, net nebodami antikultūrinių įstatymų, iškiliausi iš jų aukoja savo sunkiai uždirbtus pinigus kultūrai. Pabrėžiu – aukoja, o ne investuoja – nes tokie įstatymai. Tokios valdančiųjų nuostatos.
Peršasi išvada, kad valdantieji viską supranta ir veikia tikslingai. O tai jau yra pavojinga nacionaliniams interesams.
Net tą skurdų kultūros biudžetą jie, pažeisdami įstatymą, pagal kurį Kultūros taryba turėjo pradėti dirbti ir skirstyti kultūrai skirtus pinigus jau nuo šių metų sausio 1 dienos, skirsto patys ir galimai korumpuotai. Pvz., kultūros ministras, tvirtindamas pirmojo pusmečio kultūros projektams skirtų lėšų paskirstymą, negaili jų savo viceministro Edvardo Trusevič gimtojo kaimo mokyklos saviveiklinio ansamblio 10 metų „reikšmingam“ visai tautai jubiliejui, skirdamas jam tiek lėšų, kiek visiems latvių kultūros sklaidos projektams Lietuvoje kartu paėmus, ir tris kartus daugiau nei visiems estų kultūros sklaidos projektams Lietuvoje per metus, arba gerokai daugiau lėšų vienam proginiam Lietuvos lenkų sąjungos organizuojamam koncertui Trakuose, nei visiems kaimyninių Estijos ir Latvijos šalių kultūrines tradicijas Lietuvoje skleidžiantiems projektams drauge paėmus.
Apie kokius prioritetus čia galima kalbėti?
O ko skubėti, kai taip sėkmingai ir nebaudžiamam galima skirstyti lėšas ir be tos, nors ir išrinktos, Kultūros tarybos, juk laukia antrasis šiais metais jų paskirstymo etapas? Galima įtarti, kad KT gali sutrukdyti „sėkmingam“ jų paskirstymui „prioritetiniams“ savųjų projektams.
Valdantieji kalba apie prioritetus, tačiau jų darbai byloja visai ką kita. Pvz., jų vadovaujama Kultūros ministerija parengė tautinių mažumų įstatymą, kuris net jų tarpe sukėlė sumaištį ir visuomenėje protesto bangą dar nepatvirtintas.
Pradėdamas dirbti kultūros ministras pripažino, kad nėra kultūros srities žmogus. Tačiau ir jo kultūros politikos bei kultūros ekonomikos išmanymas, jai keliami tikslai kelia labai didelių abejonių. Nepakanka būti vadybininku, reikia būti tos srities vadybininku, turėti specializaciją. Deja, neturint supratimo apie kultūrą, giluminius jos procesus, negalima tinkamai investuoti ir į jos ekonomiką bei suformuluoti prioritetų.
Visa jų kultūrinės politikos strategija pagrįsta tuo pačiu sovietiniu teiginiu, kad kultūrą reikia remti ir kaip ubagui aukoti daugiau pinigų, tai pat – ir iš ES fondų. Tačiau netinkamai juos investuojant, kultūrai galima ne padėti, o padaryti didelę žalą ir stabdyti jos plėtrą. Prisiminkim kad ir garsųjį Valdovų rūmų atstatymą, surijusį didelę dalį skurdaus kultūros biudžeto ir labai stabdžiusį kultūros plėtrą.
Aiškiai matyti, kad jie įsikibę laikosi minties, kad kultūrai galioja kiti, o ne tie patys ekonominiai dėsniai. Jiems net nekyla mintis iš Europos Sąjungos gautas lėšas investuoti visų pirma į kultūrinių industrijų ir aukštosios kultūros plėtrą, o ne į rūmų ir dvarų atstatymą. Kad tuos dvarus atstatyti reikia – tai faktas, bet tai turėtų būti ne pirminė tiesioginė investicija, o padaryta pinigais, gautais iš kultūrinių industrijų plėtros sukurto pelno ir padedant Mecenatystės įstatymui.
Kur jūs matėte verslininką, kuris gautas ES fondų lėšas pirmiausia investuotų į rūmų statybą, o ne į gamybą?
Juk nuo mūsų nedaug kultūroje ir ekonomikoje „atsilikusioje“ ir „nedaug“ turtingesnėje ir didesnėje Prancūzijoje nepulta pirmiausia atstatinėti pilių ir rūmų, tam panaudojant ES fondų lėšas, o sukurtas juos įsigyjančius griežtai kontroliuojantis ir įpareigojantis įstatymas.
Tačiau gal norima V. Uspaskicho apleistą dvarą už valdiškus pinigus pirmiausia rekonstruoti, kad būtų kur sugrįžti iš galimo įkalinimo?
Sunku pasidaro, kai visai tai apibendrini, apima neviltis ir nusvyra rankos.
„Išganingai“ graudi pasirodo šią akimirką atėjusi mintis apie mūsų tautos patriarchą Joną Basanavičių, ypač prisiminus istorikų inspiruotą nuomonę, kad jis senatvėje suvaikėjo, mat prieš kiekvieną Tautos tarybos posėdį, sukvietęs tuometinius mūsų politikus, skaitydavo ir versdavo juos klausytis lietuvių liaudies pasakų bei legendų.
Tokių beviltiškai drastiškų priemonių buvo imtasi anuomet atkuriant valstybę. Tačiau kokių reikėtų griebtis dabar, kad išsiveržtume iš to mankurtiško jų mąstymo ir sprendimų rato?
O gal tai sąmoninga pozicija – negirdėti, ignoruoti ir „nesuprasti“ naujoviškos minties ir kultūrinių industrijų svarbos? Gal toks „negirdėjimas“ ir „nesupratimas“ yra kažkam labai naudingas ir pelningas? Gal kažkam labai svarbu supriešinti kultūrines industrijas su aukštosios kultūros produktais, įvardijant juos kaip Vakarų pseudokultūros kenkimą mūsų kultūriniam savitumui?
Galima būtų iškęsti ir šių „partinių prioritetų“ globėjų valdymą, jei toks kultūros niokojimas ir niekinimas negrėstų tautos išlikimui.
Kas galėtų paneigti, kad dabartinių valdančiųjų koalicijos partijos – savotiškos „priklausomybių“ partijos: priklausomybės nuo rusiškų dujų, neaiškios kilmės pinigų, kontrabandos baronų, nuo sovietinio mąstymo stereotipų ir sovietinės kultūros, kuri ugdė ne mąstančią asmenybę, o dėkingą už išlaikymą vergą. Juk tai akivaizdžiai liudija ir nenoras užkardyti antivalstybinę Rytų televizijų produkciją, gudriai užmaskuotą „kultūrinių“ bei jų gyvenimo būdą propaguojančių programų transliacijų plėtroje. Tik įdomu būtų sužinoti, kas, kam ir kiek už jų transliacijas moka, o gal „dovanoja“? Ar tai žino mūsų saugumas, STT ir kultūros ministras, tiesiogiai atsakingas už mūsų kultūrinį saugumą?
Neteko girdėti, tačiau, remiantis valdančiųjų veiksmų logika ir jau atliktais „dideliais“ darbais kultūros baruose, manau, kad kultūros ministras visiškai nesirūpina šalies kultūriniu saugumu, nors NATO šalys akcentuoja informacinį saugumą, tuo susidomėta net ir pas mus. Tačiau tai nė motais mūsų kultūros ministrui, privalančiam domėtis strateginiais kultūros dalykais, nes neapgynę kultūros neturėsime ką ginti, kaip sakė Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis karo metu, kai norėta nurėžti kultūros biudžetą.
Drįstu manyti, kad kultūra ir kultūrinės kūrybinės industrijos, ugdančios laisvą, nestandartinį mąstymą ir žmogų – asmenybę, valdančiajai koalicijai ne tik nenaudingos, bet netgi žalingos, nes taip jie gali prarasti potencialų rinkėją, jei jis pradės savarankiškai, kūrybingai mąstyti.
Norėtųsi, kad kultūros ministras būtų aukščiau partinių interesų ir rūpintųsi ne valdančiajai daugumai, o visai tautai reikšmingais kultūros dalykais. Deja, to negalėčiau pasakyti apie dabartinį ministrą, skirstantį lėšas saviems „prioritetiniams“ projektams ir, manau, sąmoningai vilkinantį Kultūros tarybos darbo pradžią. Ir tai, kad Kultūros taryba seniai išrinkta ir neleidžiama jai dirbti, tai tik patvirtina.
Prezidentė atmetė kelis valdančiųjų tarsi rimtai siūlytus kandidatus į kultūros ministrus, ir tik iškilus realiai grėsmei visos Vyriausybės patvirtinimui, paskubom buvo patvirtintas dabartinis ministras.
Kyla pagrįsti įtarimai, kad tai buvo valdančiųjų sąmoningai suorganizuotas spektaklis, žinant, kad kandidato su rimta programa DP neturi, o bet koks ne tik prezidentei, bet ir kūrybinei visuomenei netiks.
Juk pažvelgę į šios valdančiosios koalicijos partijų rinkiminių programų kultūros plėtrai skirtas dalis („Tvarka ir teisinguma“ savo rinkiminėje programoje visai tokios neturėjo), turime konstatuoti, kad jos parašytos saviveikliškai, be jokios kultūros plėtros strategijos ir kultūros politikos išmanymo, gal išskyrus socialdemokratų, kurių kultūrinės programos dalyje jaučiamas profesionalus požiūris į kultūrą. Bet jų deleguotas kultūros viceministras, turėjęs ir darbo Kultūros ministerijoje patirtį, vos pradėjęs dirbti ir, matyt, pamatęs į kokią „profesionalų“ komandą pateko, iškart pasitraukė, atsistatydino...
Valdantieji, sudarydami Vyriausybę, gyrėsi, kad sudaro ją programiniu pagrindu. Bet kaip suburti tokią jų komandą kultūros srityje, jei iš viso neturima kultūros programos arba ji žemiau kritikos ribos, kai dirbama neturint vertybinių prioritetų?
Tai ką daryti? Kaip pramušti galva sieną? Patarkit.
Negi mes turime nuolankiai kentėti ar laukti, kol netyčia įsės į vėsaitišką lėktuvą tie, kuriems patikėta tautos identitetą formuojanti, mus pasaulio bendruomenėje identifikuojanti ir itin svarbi ekonomikai sritis – kultūra?