Kaupusiems privačiai – pensijos mažesnės
Štai Rusijos atstovai pripažino, kad pensijų kaupimas privačiuose fonduose jų šalyje pasiteisino tik iš dalies (priminsiu, kad šioje šalyje veikia panaši privataus kaupimo sistema kaip ir Lietuvoje).
Tie rusai, kurie nusprendė pensijas kaupti privačiai, šiuo metu išeidami į užtarnautą poilsį gauna mažesnes pensijas (net ir su sukaupta priemoka) nei nekaupusieji.
Anot kaimyninės šalies atstovų, atiduodant dalį socialinio draudimo įmokų į privačius fondus, akivaizdžiai nukenčia dabartiniai pensininkai. Kai kurių fondų kapitalo grąža yra neigiama, tad ir ateities pensininkų viltys dėl didesnės pensijos gali neišsipildyti.
Beje, pastebėjus, kad gyventojams sunku apsispręsti dėl kaupimo privačiuose fonduose ateities, Rusijoje buvo pakeisti įstatymai. Tad sprendimo priėmimui kiekvienas gyventojas turi ne penkis mėnesius, kaip yra Lietuvoje, o pusantrų metų („ačiū“ mūsų pensijų fondų lobistams).
Anuitetus mokės valstybės institucija
Kita kaimynė – Lenkija – taip pat buvo priversta peržiūrėti pensijų kaupimą privačiuose fonduose. Jeigu pensijų kaupimo pradžioje buvo nustatyta, kad sukauptas pensijas anuitetų pavidalu lenkams mokės draudimo bendrovės (taip dabar yra ir Lietuvoje), tai vėliau šis sprendimas pakeistas.
Nuo kitų metų vidurio anuitetų mokėjimas bus perduotas naujai arba jau veikiančiai valstybinei institucijai. Paprastai kalbant visi pensininkų sukaupti pinigai bus pervedami į jų sąskaitą toje institucijoje ir būtent ši mokės periodines išmokas kartu su valstybine pensija.
Esu įsitikinęs, kad tokį modelį reikėtų taikyti ir Lietuvoje. Ir ne tik dėlto, kad vienintelė bendrovė šiuo metu moka anuitetus ir šioje rinkoje nėra jokios konkurencijos.
Turėdama galimybę disponuoti papildomomis lėšomis „Sodra“ galėtų skolintis mažiau lėšų ir dėl to mokėti mažiau palūkanų. Taip netiesiogiai mažėtų ir kiekvieno iš mūsų – tai yra – valstybės vardu prisiimti kreditoriniai įsipareigojimai.
Kodėl pensijos Lietuvoje neindeksuojamos?
Konferencijoje nemažai kalbėta apie demografines problemas, su kuriomis susiduria visa Europa. Dėl to Estijoje, Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, pensinis amžius didinamas iki 65 metų, o štai Lenkijoje – iki 67.
Spręsdami pasaulinės finansų krizės sukeltus padarinius – ekonomikos nuosmukį, išaugusį nedarbą, sumažėjusias įplaukas į socialinio draudimo biudžetą – visos kaimynės turėjo imtis nepopuliarių sprendimų.
Štai estai atsisakė papildomos išmokos dėl asmens mirties, sumažino ligos pašalpas, visiškai nutraukė mokėjimus į pensijų fondus. Latvija sumažino motinystės ir tėvystės išmokas, nustatė joms lubas, sustabdė pensijų indeksaciją.
Skolinamės, kad sumokėtume fondams
Beje, įdomu tai, kad Lietuvoje, skirtingai nei absoliučioje daugumoje ES valstybių pensijos neindeksuojamos. Tai reiškia, kad visada gaudami tokio paties dydžio pensiją, mūsų senjorai gali įpirkti vis mažiau prekių ir paslaugų, kurios nuolat brangsta.
Tačiau panašu, kad ligšiolinėms valdžioms labiau rūpėjo ne skurstantys pensininkai, o lobstantys bankininkai ir draudikai, kurie valdo pensijų fondus.
Gaunant keliolika tūkstančių siekiančius atlyginimus krizės padariniai ir varganos pensijos jiems mažai rūpi. Ypač kai reikia nuolat galvoti apie 5 mlrd. litų, iš kurių nemaža dalis yra skolinta mūsų visų Lietuvos piliečių vardu.
Jeigu būtume pasekę estų pavyzdžiu ir gerais laikais sukaupę rezervą ir atėjus sunkmečiui visiškai sustabdę pervedimus į pensijų fondus, „Sodros“ skola nesiektų 10 mlrd. litų ir jai nereikėtų kiekvienais metais skolintis po kelis šimtus milijonų, kad sumokėtų vien palūkanas.
Belieka tikėtis, kad reformuojant mokesčių sistemą, bus atsižvelgta į kaimynų pamokas. Na, o gyventojams sprendžiant apie pensijos kaupimą senatvei, rimtai apsvarstyti visus už ir prieš.